Klaipėdiečiams – penki mokesčiai

Valdžia ir mokesčiai – neatsiejamas dalykas, kad ir kokia būtų santvarka, o sovietmečiu nesibodėta iš automobilius ar arklius turėjusių klaipėdiečių lupti ir nemenkus pinigus.  

Apie tai liudija 1952-ųjų dokumentai, dabar saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve. 

Transportas – brangus malonumas 

Vadovaudamasis dar 1942 m. balandį SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo priimtu įsakymu dėl vietinių mokesčių ir rinkliavų bei vėlesnėmis jo redakcijomis, Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas 1952-ųjų vasario pabaigoje tiems metams įvedė visus penkis minėtajame įsakyme numatytus mokesčius: už statybas, žemės nuomos, transporto valdytojų, gyvulių savininkų ir rinkliavą už prekybą kolūkiniame turguje.  

Transporto priemonių ir gyvulių savininkams buvo nurodyta tokius mokesčius susimokėti iki kovo 15-osios.  

Minėtajame įsakyme buvo nurodyta, kad tokie mokesčiai ir rinkliava patenka į miesto biudžetą, bet 60 proc. iš prekiautojų surinktos sumos turi būti skiriama turgų eksploatavimo ir infrastruktūros kūrimo išlaidoms padengti.  

Statybų mokesčiui buvo numatyta net 15 išimčių. Tarp jų pateko kariškiai, geležinkeliečiai ir uostininkai, naftininkai, civilinė aviacija, žemės ūkio organizacijos, pensininkai, kurių vienintelės pajamos buvo pensija, valstybinių įmonių ir organizacijų vykdoma gyvenamoji statyba ir kt. Kooperatyvinių ir visuomeninių įstaigų bei įmonių gyvenamoji statyba buvo apmokestina 0,5 proc. jos vertės, o visos kitos statybos – 1 proc.  

Žemės nuomos mokesčiui buvo numatyta 14 išimčių. Žemė buvo suskirstyta į šešias klases ir atitinkamai nustatyti tarifai – nuo 4 iki 18 kapeikų už kvadratinį metrą.  

Apmokestinamos transporto priemonėmis buvo laikomi ne tik automobiliai, motociklai, dviračiai, jachtos, valtys, slidės bei keltai, bet ir arkliai su kitais gyvūnais, naudotais vežimams tempti. Čia jau atleistų nuo tokio mokesčio buvo gerokai mažiau: brangiųjų metalų išgavimo pramonė; gyvulius turėję piliečiai, mokėję žemės ūkio mokesčius; diplomatai bei užsieniečiai iki 12 mėnesių laikotarpiui, jei jų šalys taiko tokią pačią lengvatą SSRS piliečiams.  

Mokestis už arklį siekė nuo 100 iki 250 rublių, priklausomai gyvenvietės tipo, už kitus transportavimo tikslais naudojamus gyvūnus – nuo 25 iki 100 rublių. Už automobilį kasmet reikėjo atseikėti nuo 10 iki 25 rublių nuo kiekvienos jo arklio jėgos, motociklą – nuo 5 iki 15 rublių. Dviračio metinis mokestis buvo diferencijuotas nuo 5 iki 15 rublių.       

Mokestis už gyvūnus irgi buvo diferencijuotas pagal TSRS gyvenvietės tipą. Už stambius raguočius ir kupranugarius reikėjo mokėti nuo 20 iki 50 rublių, už asilus, mulus ir elnius – nuo 10 iki 25 rublių.

Vienadienis turgaus prekiautojų mokestis priklausė nuo prekybos tipo ir siekė nuo vieno iki dešimties rublių (vidutinė alga 1952-asiais Sovietų sąjungoje siekė 674 rublius).

Baigiantis 1952-ųjų vasariui Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas nusprendė, kaip turi būti renkamas mokestis už radijo klausymąsi. Jis turėjo būti sumokami kartu su komunaliniais mokesčiais. Namų valdyboms už tokio mokesčio rinkimą ir administravimą buvo numatyta skirti 2 proc. nuo surenkamos sumos.    

Tų metų rugpjūtį Vykdomasis komitetas, siekdamas racionalesnio Miesto finansų skyriaus Mokesčių inspekcijos darbo ir efektyvesnės nelegalių amatininkų kontrolės, nusprendė vietoje buvusių keturių mokestinių skyrių suformuoti tris.  

Pirmajam buvo priskirti Giruliai, Melnragė ir visos namų valdos, buvusios iki šiaurinės Simono Daukanto ir Gegužės gatvių ribos. Į antrąjį skyrių pateko namų valdos, buvusios nuo pietinės minėtųjų gatvių ribos iki šiaurinės Joniškės, Bangų, Kulių Vartų gatvių ribos, taip pat jai priskirta visa Kuršių nerija. Trečiajam skyriui teko visa likusi miesto dalis iki pietinės jo ribos.  

Dėl šios reformos atsilaisvinusiam buvusio ketvirtojo skyriaus mokesčių inspektoriui buvo nurodyta ieškoti nelegalių amatininkų.  

Pagaliau „legalizavo“ bažnyčią    

1952-ųjų rugpjūčio 7 d. Vykdomasis komitetas pagaliau patvirtino Klaipėdos katalikų bažnyčios komitetą, kurį sudarė 24 klaipėdiečiai.  

Vyriausiasis iš jų buvo 63-iejų Bronius Gedvila, gyvenęs Puodžių g. 13 name. Jauniausias – 27-erių tarnautojas Petras Bubokas, gyvenęs Jūros a. 1B name. Komitete dominavo vyrai – į jį įsitraukė tik penkios moterys.  

Pasak Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, tuo metu buvo tokia formali tvarka, kad parapijos turėjo būti įregistruotos pagal TSRS įstatymus. 

„Teisinis parapijos įregistravimas buvo instrumentas, kuriuo valdžios institucijos galėjo kontroliuoti religinių bendruomenių veiklą. Sudarant parapiją, vykdomasis komitetas turėdavo įregistruoti 20 narių parapijos komitetą, per kurį administracija sprendė visus klausimus, susijusius su komiteto atstovaujamos bendruomenės veikla. Jei bendruomenei priklausydavo maldos namai, su komitetu buvo sudaromos sutartys, pagal kurias valdžia perleisdavo nacionalizuotus pastatus komitetų naudojimuisi bei įpareigodavo mokėti mokesčius. Nuo 1945 metų tikintieji faktiškai naudojosi buvusia irvingistų bažnyčia gavę Vilniaus sankciją, bet bendruomenė buvo teisiškai įregistruota tik 1948 metų lapkričio 20 dieną. O Vykdomasis komitetas tik 1950 metais perėmė bendruomenės faktiškai naudotą pastatą ir toliau leido juo naudotis bendruomenei, kurios parapijos komitetas buvo patvirtintas 1952 metų vykdomojo komiteto sprendimu”, – sako V. Safronovas. 

Klaipėdos universiteto istorijos bakalauro studijų programos absolventė Asta Vitkienė savo bakalauriniame darbe „Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios istorinė raida (1945-1991 m.)“ rašė, kad jau 1956 metais miesto tikintieji nebesutilpdavo Kristaus Karaliaus vardą gavusioje bažnyčioje. Jos cituojamoje Michael Bourdeaux knygoje „Land of Crosses: The Struggle for religious freedom in Lithuania, 1939-1978“, rašoma, kad bažnyčia „būdavo tokia perpildyta, kad žmonės net alpdavo”. 1956 m. mieste jau buvo priskaičiuota apie 30 000 katalikų. 

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama