Kūrėjai Kėdainiuose išpynė Velykų simbolius

Jau šį savaitgalį minėsime didžiausią pavasario šventę – Velykas, simbolizuojančias atgimimą ir naują pradžią. Lepins šilti ir malonūs orai, jauki šeimos aplinka, šventinės linksmybės ir skanus maistas, o po to kraštiečiai ir miesto svečiai kviečiami pasivaikščioti po Kėdainius, mat miestas šiemet Velykoms pasipuošė kaip reikiant!

Instaliacijos Knypavos Rinkos aikštėje

Kėdainių Knypavos Rinkos aikštėje dar Verbų sekmadienio išvakarėse buvo pristatyta ypatinga velykinė instaliacija, pagaminta nuostabių kūrėjų rankomis iš natūralių medžiagų.

Kėdainių kultūros centro dailininkė Aušra Žemaitienė, kurdama instaliacijas kartu su tautinio paveldo meistre Birute Šimkūniene, džiaugėsi galėdama ne tik įspūdingai papuošti miestą, bet ir prisiliesti prie senųjų lietuviškų tradicijų ir prisidėti prie jų puoselėjimo ir išsaugojimo.

Viena instaliacijos dalis – 28 verbos, kurių kiekviena siekia 4,5 metro aukštį, o kita – fontane nutūpęs šiaudinis paukštis, kurio lizde yra dar ir kiaušinis, o ir kaip gi be jo, juk kiaušinis yra Velykų pagrindinis akcentas!

Visa kūrėjų komanda

Nors pagrindinė idėjos autorė ir iniciatorė yra Aušra Žemaitienė, jai talkino visas būrys žmonių, be kurių rankų ir minčių idėjos įgyvendinimas ir išpildymas būtų trukęs žymiai ilgiau.

Pagalbos rankomis prisidėjo Artūras Saja, Remigijus Linkus, Aurelijus Bukauskas. Paukščius, saulutes ir margučio detales pynė Birutė Šinkūnienė, metalo konstrukcijas atvežė Nerijus Kažukauskas. Raimedas Kantautas parūpino vytelių, kurių reikėjo itin daug, darbus organizavo Eglė Petrauskienė.

Kokios gi šventės be muzikos, tad ir šios instaliacijos džiugina ne tik akį, bet ir ausis, o muzikiniu fonu pasirūpino garso operatorius Vladas Ivaškevičius.

Iš natūralių medžiagų, puoselėjant tradicijas

Pati idėjos autorė Aušra neslepia, kad darbas nebuvo lengvas.

„Reikėjo ir pokalbio su mūsų etnografe Regina Lukminiene, ir diskusijų su kolegomis. Prireikė ir laiko, kol mintys susidėliojo. Ir tiesą pasakius – iki pat paskutinės vytelės padėjimo į jos vietą dar buvo pergalvojimų ir įvairių pataisymų.

Kūryba yra nesibaigiantis procesas. Kurdama Velykų instaliaciją galvojau apie tai, kad nesame atskirti nuo mūsų tautos praeities, istorijos, turime turtingas, savitas švenčių tradicijas, kokią formą jos bebūtų įgavusios šiandien. Aš taip matau šios pavasario šventės pasipuošimus, o ar tai patiks kitiems, pamatysim iš to, kokių sulauksim atsiliepimų“, – sakė pati kūrėja, tačiau jau dabar aišku, kad atsiliepimai tik patys geriausi, nes kraštiečiai nė nelaukdami Velykų būriais traukia žiūrėti instaliacijų ir prie jų fotografuotis.

Kūrėja neslėpė, kad instaliacijos yra labai tradiciškos, tautiškos, paisant senųjų papročių, pagamintos iš natūralių medžiagų. Nuo vaikystės mylėjusi gamtą ir natūralumą, pindavusi mažas verbeles vaikiškomis savo rankutėmis, ir jau suaugusi kūrėja nusprendė išlaikyti šią tiek savo gyvenimo, tiek lietuvišką tradiciją: „Kai paklausė, ar verbos bus spalvotos, atsakiau – ne. Pirmosios verbos juk buvo iš nedažytų augalų“.

Kuo svarbios verbos?

Verba – tai neatsiejamas lietuviškų Velykų simbolis, turintis gilias šaknis mūsų tautos tradicijose, papročiuose ir net tikėjimuose. Verba – ne tik puošmena, bet ir apsauga, sveikatos, vaisingumo ir gyvybės ženklas.

Ji sujungia senąsias baltų tradicijas su krikščionišku tikėjimu, primena mūsų ryšį su gamta, protėviais ir ciklišku metų ratu. Tai nepaprastas simbolis, kurį verta ne tik turėti, bet ir suprasti.

Tradicinė verba – tai iš įvairių gamtos augalų surišta puokštė, dažniausiai Verbų sekmadienį pašventinama bažnyčioje. Į ją dedamos šakelės ir žolelės turi ne tik estetinę, bet ir simbolinę prasmę.

Verbų sekmadienį tikintieji su verbomis eina į bažnyčią – tikima, kad nepašventinta verba atneša nelaimes, o kartais sakoma, kad „velnias įbruks savo uodegą“.

Grįžus namo, verbomis paliečiami namiškiai, sakant: „Ne aš plaku – verba plaka! Už savaitės – Velykos!“ Tai – palinkėjimas sveikatos ir gyvybinės energijos.

Verbos dedamos už staktos ar laikomos vazose, kad apsaugotų namus nuo ligų, gaisro, perkūnijos. Seną verbą ne išmetama, o sudeginama – per Pelenų dieną arba pavasario lygiadienį, kaip ritualinis atsisveikinimas su senu ciklu.

Autorius: Eglė KUKTIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama