Garsi pavardė, garsi dinastija

Garsi pavardė, garsi dinastija...Skaudvilė Lietuvai ir pasauliui davė daug garsių žmonių, apie kuriuos jau ne kartą rašė ir „Tauragės kurjeris“, ir nacionalinė spauda – garsus JAV fermeris S.Fišmanas, Izraelio Aukščiausiojo teismo teisėjas M.Zilbergas, Holivudo aktorė A.Pauliutė (Mari Aldon), Kanados olimpinės rinktinės narė bėgikė I.Macijauskaitė-Piotrowski, tautosakininkas profesorius Z.Slaviūnas, poetas A.Dabulskis, dailininkai A.Čepauskas ir K.Šiaulytis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Konstitucinio Teismo teisėjas V.Greičius bei daug kitų. Šiandien gi noriu prisiminti dar vieną pavardę, tiksliau, dar vieną garsią dinastiją, be kurios Lietuvos ūkio, švietimo ir muzikos istorija būtų nepilna. Tai nebus atradimas ar kokia nors sensacija, vieno dinastijos atstovo pavardė įrašyta Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštiečių personalijų žinyne. Tik viena. Tad šį kartą – platesnė pažintis. Iš Skaudvilės – į platųjį pasaulį XIX amžiaus pabaigoje Skaudvilėje gyveno Rožės (Rozalijos) Jokubauskaitės-Fledžinskienės ir Antano Fledžinsko šeima. Jie susilaukė penkių vaikų – dukterų Onos ir Juzefos bei sūnų Vytauto, Stanislovo ir Jono. Jų auginimu ir priežiūra daugiausia rūpinosi motina, kadangi tėvas Antanas Fledžinskas, tarnavęs muitinėje, vėliau išvyko į JAV ir šeimą aplankydavo tik retkarčiais. Jonas Fledžinskas (kai kur rašoma – Fledžinskis) gimė 1885 metų rugpjūčio 12-ąją. Mokėsi Raseinių apskrities mokykloje. Baigė triklasę Skaudvilės liaudies ir 1898 metais – Raseinių apskrities mokyklą, tačiau leisti į gimnaziją šeima neišgalėjo, todėl teko tarnauti. Nuo 1900 metų gyveno ir dirbo Ukrainoje buhalteriu belgų metalo gamykloje. Ten įsijungė į Socialdemokratų partijos veiklą, dalyvavo 1905–1906 metų įvykiuose, dėl ko buvo suimtas ir ištremtas namo. 1906 metais pradėjo dirbti grafo Vladimiro Zubovo dvaro Ginkūnuose administratoriumi, buhalteriu, ten susipažino su šeimininko dukra, savo būsima žmona Aleksandra Zubovaite. Vėliau juodu kartu studijavo Berlyne. Į Lietuvą Zubovai atkeliavo Rusijos imperatorės Jekaterinos II dėka. Grafas Platonas Zubovas buvo jos favoritas. Legenda pasakoja, kad carienė pasakiusi mylimajam: „Na, Zubovai, dėk ranką ant žemėlapio“. Šis uždėjęs – tiek, kiek aprėpė plaštaka, gavo žemių. Ten buvo ir gabalas Lietuvos Šiaulių apskrityje. Po to valdas paveldėjo brolis Dmitrijus, laikomas grafų Zubovų giminės Lietuvos šakos pradininku. Jis su žmona Sofija Bilevičiūte čia įsikūrė 1890 metais. Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė buvo kilusi iš kultūriniu požiūriu įspūdingos Žemaitijos bajorų šeimos. Moteris viena pirmųjų Lietuvoje baigė Bestuževo kursus, tuo metu vienintelę aukštąją mokyklą moterims Rusijos imperijoje. Ten susipažino su Vladimiru Zubovu, abu kartu dar lankė Mendelejevo paskaitas. Ji taip pat rašė grožinės literatūros kūrinius ir didaktinius tekstus: Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas jos darvinistine dvasia parašytas auklėjamasis traktatas šeimai apie tai, kaip puoselėti ir plėtoti šeimyninius santykius gyvenant santarvėje. Ji domėjosi spiritualizmu ir auklėjo vaikaičius panteistine dvasia, ugdė jų jautrumą gamtai bei aplinkai. Grafai – Lietuvos patriotai Aleksandra Zubovaitė, gimusi Ginkūnų dvare 1891 metų balandžio 6-ąją, Peterburge studijavo aukštuosius medicinos mokslus, rūpinosi švietimu, socialine globa ir net ūkio gyvulių priežiūra, jų gydymu. Kartu su vyru Jonu užaugino grynais lietuviais keturis vaikus. Vyriausiasis sūnus Vytautas Fledžinskas tapo teisininku, duktė Sofija Pempienė – pedagoge, gyveno Sietle, dukra Aleksandra Kašuba, legendinio skulptoriaus Vytauto Kašubos žmona – garsia skulptore, gyveno Niujorke. Jauniausias sūnus Jurgis – vienintelis, pasilikęs su tėvais Lietuvoje, tapo garsiu ir talentingu Lietuvos altininku, su žmona Kornelija Kalinauskaite-Fledžinskiene ilgai griežė Lietuvos kvartete, garsino Lietuvos vardą plačiame pasaulyje. Zubovai, būdami dvarininkai, rėmė ir globojo neturtinguosius, skatino švietimą, lietuvybę, kultūrinį tobulėjimą, užtardavo caro administracijos persekiojamus šviesuolius bei visuomenės veikėjus. Spaudos draudimo laikais Zubovai savo dvaruose buvo įkūrę slaptas lietuvių mokyklas, kuriose baudžiauninkų vaikus mokė lietuvių kalbos. Šeimoje buvo kalbama lietuvių, lenkų, rusų kalbomis, nors Aleksandrą ir jos seserį bei brolius (šeimoje iš viso buvo keturi vaikai, trys jų 1944 metais pasitraukė į Vakarus), kaip įprasta tokioje terpėje, augino guvernantės. Vaikystėje vaikams pasakos buvo sekamos vokiečių kalba, šešėlių teatro spektaklius jie irgi statė vokiškai, o motinos guvernantė airė juos mokė dar ir angliškai. Vėliau, kai Aleksandra jau buvo gimnazistė, tėvas į dvarą kviesdavosi savo partnerių vaikus arba atvykstančius studentus, kad atžalos galėtų praktikuotis anglų kalbą. 1958 metais parašytuose prisiminimuose Jonas Fledžinskas rašė: „Treji tarnybos metai Ginkūnuose turėjo lemiamos įtakos mano vėlesniam gyvenimui. Nekalbant, kad čia aš sutikau mergaitę, kuriai pajutau ir išsaugojau gilią ir pastovią simpatiją, Ginkūnai davė daug dvasinio ir intelektualinio lobio, davė galimybę realizuoti seną svajonę – pasimokyti. <...> Zubovai žinojo: liaudžiai reikia alaus daryklos, pieninių, malūnų ir plytinių, o taip pat – mokyklų, ligoninių, prieglaudų ir teatro vaidinimų“. Pastebėję Jono Fledžinsko gabumus, Zubovai išsiuntė jį mokytis į Peterburgą, kur šis 1909–1912 metais studijavo aukštesniuosiuose komercijos kursuose, po jų tęsė studijas Berlyno prekybos akademijoje, tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė ją baigti. Deja, 1910 metais šeima iširo. Tėvas išsikėlė į Mademrodę dabartiniame Akmenės rajone, o nuo 1911 metų Ginkūnų dvare šeimininkavo Sofija Zubovienė, vėliau, šiai atsisakius savo dalies, ir jų duktė Aleksandra. Žmonės, kėlę Lietuvos ekonomiką Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jonas su Aleksandra pasitraukė į Krymą dėl jos sveikatos reikalų ir čia stačiatikių cerkvėje susituokė. Tačiau Aleksandra buvo krikštyta kaip Romos katalikė. Vėliau jau Rusijoje, Pskove, įkūrė „Grūdo“ draugijos skyrių, kuris rūpinosi į Rusiją pasitraukusiais lietuviais, po to jauna šeima apsigyveno Maskvoje, dirbo Rusijos vartotojų kooperatyvų sąjungoje. Abu mokėsi lietuvių kalbos. 1919 metais, grįžę į Lietuvą, rado smarkiai suniokotą Ginkūnų ūkį. Jame apsigyveno tik po dvaro remonto, 1922 metais. Skaudviliškis Jonas iš karto ėmėsi kurti kooperatyvus. Tebevykstant nepriklausomybės kovoms, įkūrė Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjungą, kuriai priklausė apie 100 bendrovių. Kiek vėliau kartu su svainiu Vladžiu sukūrė žemės ūkio kooperatyvų sąjungą „Gamintojas“, kuri pratęsė dar Nikolajaus Zubovo įkurtos „Progreso“ sąjungos veiklą. Šis kooperatyvas, vienijęs 76 ūkius, supirkdavo linus, įsteigė jų rūšiavimo punktą, rūpinosi jų ir mėsos, kiaušinių eksportu, kreditavimu. Vadovaudamas Vartotojų sąjungai, Jonas rūpinosi jos narių švietimu: sąjunga leido kooperacijos ir savivaldybių reikalams skirtą „Sietyno“ žurnalą, rengė kursus, paskaitas. 1922 metais vykdant žemės reformą, visų Zubovų valdos buvo pripažintos pavyzdinėmis, jiems leista turėti ne po 80, o 300 ha. Ginkūnuose buvo toliau vystoma pienininkystė, plečiamos reprodukcinės žalųjų karvių bandos. 1926 metais dvare apsilankė Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius. J.Fledžinskas tobulinosi, apkeliavo daugelį šalių: Angliją, Daniją, Švediją, Vokietiją ir kitas. Dideli jo nuopelnai plėtojant kooperaciją Šiaurės Lietuvoje, kuriant gyvulių veislių gerintojų organizacijas, aktyviai dalyvaujant ūkininkų savivaldos organizacijos – Lietuvos žemės ūkio rūmų – veikloje. Aleksandra ir Jonas Fledžinskai 1924 metais įkūrė ir užregistravo Laisvamanių etinės kultūros draugiją ir jai padovanojo 1 ha žemės plotą kapinėms, kuriose pirmasis atgulė netikėtai miręs poeto Jovaro sūnus. Abu buvo muzikalūs ir ilgainiui Ginkūnų dvare kartu su Šiaulių smuikininku Stanislovu Jurkevičiumi sukūrė styginį kvintetą. Jie griežė smuikais, dvaro šeimininkas Jonas – altu, o žmona grafaitė Aleksandra grojo fortepijonu. Visapusiškai turiningą Fledžinskų šeimos veiklą nutraukė 1940-ųjų sovietų okupacija. Jie persikėlė į Kauną, o po karo grįžo į Skaudvilę, Trepus, vėliau – į Šilgalių valstybinį žirgyną (mat 1948 metais į Šilgalius buvo perkeltas 1945 metais Trepuose entuziastų iniciatyva įkurtas pirmasis pokario laikotarpio žirgynas) ir ten abu dirbo buhalteriais. Jonas Fledžinskas mirė 1965 metų kovo 2 dieną Skaudvilėje (ne Vilniuje, kaip skelbia kai kurie šaltiniai), pergyvenęs žmoną Aleksandrą ketveriais metais. Pedagogė, švietėja, režisierė Kaip jau minėjau rašinio pradžioje, R.Jokubauskaitė-Fledžinskienė ir A.Fledžinskas užaugino penkis vaikus – dukras Oną ir Juzefą bei sūnus Vytautą, Stanislovą ir Joną. Bene labiausiai išgarsėjo mūsų ką tik pažintasis Jonas. Tačiau šioje gražioje šeimoje yra ir dar vienas žmogus, be kurio sunkiai įsivaizduotume Lietuvos švietimo, pedagogikos istoriją. Pernai metų pabaigoje pasirodė Lietuvos švietimo muziejaus muziejinės veiklos kuratorės Karolinos Jociūtės straipsnis apie skaudviliškio Jono Fledžinsko seserį švietėją ir pedagogę Oną Fledžinskaitę. Tegul atleidžia man autorė, tačiau pasinaudosiu įspūdinga jos sukaupta informacija, nes Tauragės krašte ši pavardė labai kukliai težinoma. Ona Fledžinskaitė gimė Skaudvilėje 1881 metais. Mokėsi triklasėje Skaudvilės liaudies mokykloje. Pramokusi rašyti ir skaityti, 1905 metais Putvinskių šeimos kvietimu pradėjo mokytojauti slaptoje lietuvių mokykloje Putvinskių tėvonijoje Graužikų dvare (dab. Kelmės r.). Ten talkino nuo 1898 metų mokytojavusiai Julijai Beniuševičiūtei-Žymantienei – Žemaitei. Dienomis abi mokytojos mokė dvaro šeimininkų ir darbininkų vaikus, o naktimis bendraudavo su suaugusiaisiais. Atsiminimuose apie šį laikotarpį O.Fledžinskaitė rašė: „<...> Žinoma, ne koks buvo mūsų mokslas, nes tada lietuviškai skaityti ir rašyti be klaidų nemokėjome... Ką išmokdavome, sužinodavome, stengdavomės ir kitiems perduoti. Ypač stengėsi Žemaitė, laisvesnę valandėlę surasdama ji skaitė ir skaitė. <...> Į Graužikus dažnai atvykdavo rašytojai Jovaras ir K.Jasiukaitis, kurių Žemaitė labai laukdavo. Atvykus jiems, energingiems kovotojams už liaudį, Žemaitė pralinksmėdavo ir kartu su kai kuriais darbininkais per naktis šnekėdavusi, kaip plėsti švietimą, kaip priešintis carizmui, kaip kovoti už liuosybę“. 1905 metų žiemą mokykla buvo susekta ir uždaryta, o O.Fledžinskaitė persikėlė į Kruopvadžio kaimą (Raseinių r.) ir pradėjo dirbti kunigo Dagelio slaptoje mokykloje. Po metų Putvinskių šeimos kvietimu persikėlė į Pavėžupio kaimą, kur taip pat dirbo lietuviškoje mokykloje. 1909 metais O.Fledžinskaitė, eksternu išlaikiusi Sankt Peterburge organizuotus mokytojų kursus, įgijo mokytojos specialybę ir buvo paskirta Zubovų giminei priklausiusios Dabikinės (dab. Akmenės r.) dvaro pradžios mokyklos vedėja. Ten ji pradėjo rengti kursus ir skaityti paskaitas suaugusiesiems, statyti vaidinimus, kuriuose pagrindinius vaidmenis atlikdavo dvaro darbininkai bei vietos gyventojai. Kaip išaiškino Lietuvos švietimo muziejaus muziejinės veiklos kuratorė Karolina Jociūtė, O.Fledžinskaitės, kaip režisierės, debiutas įvyko 1910 metais, kai Dabikinėje buvo pastatytas vaidinimas pagal Levo Tolstojaus veikalą „Pirmasis degtindaris“. Šioje mokykloje O.Fledžinskaitė dirbo iki Pirmojo pasaulinio karo. Vėliau ji išvyko į Ukrainos Jaltos miestą, kur dirbo kareivių ligoninėje, o jau 1916 metais mokytojavo vienoje Maskvos tremtinių mokykloje. 1918 metais išeivė iš Skaudvilės grįžo dirbti į Dabikinės pradžios mokyklą, kur iš karto įsitraukė į dvaro savininkės, pusseserės Onos Jokubauskaitės-Zubovienės organizuotą dramos būrelį. Moterys ir mokykloje, ir dvaro svirne rengdavo įvairius vakarus, vaidinimus, įkūrė chorą. Viena iš to laikotarpio dramos būrelio aktorių Stasė Rimšaitė vėliau rašė: „<...> Pirmieji vakarai būdavo jau minėtoje mokykloje. Didžiojoje klasėje – salėje dvaro stalius Jonas Pocius su padėjėjais sustatydavo išardomą sceną. Scenoje būdavo suflerio būdelė, kurioje, pamenu, sėdėdavo teta Ona Fledžinskaitė. Ji labai gerai mokėdavo šnibždėti – vaidintojai puikiai girdėdavo, o žiūrovai ničnieko <...>“. 1922 metais O.Fledžinskaitė persikėlė į Šiaulius, kur pradėjo dirbti Šiaulių miesto pradžios mokyklose – iki 1930-ųjų Šiaulių miesto trečiojoje pradžios mokykloje, o nuo 1932-ųjų Šiaulių miesto Vinco Kudirkos vardo 10 komplektų pradžios mokykloje. Šiauliuose Ona tapo aktyvia visuomenininke, įsijungė į neturtingiems moksleiviams šelpti „Žiburėlio“ draugijos Šiaulių skyriaus veiklą – organizavo labdaringus vakarus-balius, kurių metu surinktos lėšos buvo skiriamos neturtingų vaikų išsimokslinimui ir apgyvendinimui draugijos išlaikomuose bendrabučiuose. 1926 metų gegužės mėnesį Šiauliuose įsteigus „Lietuvos vaiko“ draugijos skyrių O.Fledžinskaitė tapo ir šios organizacijos nare, ne kartą rinkta į skyriaus valdybą, o 1928 metais buvo draugijos pirmininko Jackaus Sondeckio pavaduotoja. Šioje organizacijoje O.Fledžinskaitė bene daugiausia pasireiškė organizuodama vaikų skaityklas. Pirmoji Šiaulių mieste ir visoje Lietuvoje vaikų skaitykla duris atvėrė 1928 metų gruodžio 8 dieną ir veikė tris kartus per savaitę, per dieną aptarnaudama apie 100 lankytojų. Iki 1937 metų Šiauliuose veikė keturios tokios skaityklos, aprūpinusios vaikus bei moksleivius vaikiškomis knygomis, žurnalais ir vadovėliais. Kartu organizacijos nariai rengė ir vaikų aikšteles, darželius bei vaikų klubus. 1935 metų sausio 31-ąją Šiauliuose buvo surengta iškilminga šventė, skirta O.Fledžinskaitės 30 metų švietimo darbo sukaktuvėms pažymėti. 1941 metų vasarą prasidėjus karo neramumams, O.Fledžinskaitė grįžo į gimtąją Skaudvilę, kur apsigyveno su seserimi Juzefa ir toliau mokytojavo. 1964 metų pavasarį pedagogė O.Fledžinskaitė mirė. Palaidota šeimos kape Skaudvilės naujosiose kapinėse.

Autorius: Tauragės kurjeris

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama