Pardavė vasarnamį, kad toliau remtų moksleivius
Panevėžio rytas
Turinį įkėlė
Amerikoje dirbęs ir gyvenęs profesorius Romualdas Kriaučiūnas žinojo, kas yra nepriteklius ir badas, todėl dalijosi pinigais ir maloniu žodžiu. Lietuviškai kalbantys sūnūs ir anūkai į Lietuvą parvežė jo urną su pelenais, o žmona užtikrino, kad seniai aptarta su vyru – parama sunkiai besiverčiantiems moksleiviams bus tęsiama ir po mirties.
Prieš mirtį pasirinko dvi dainas
Inkūnų kapinėse, Anykščių rajone, buvo palaidotas Panevėžyje gimęs klinikinis psichologas, medicinos mokslų daktaras, profesorius, lietuvių moksleivių rėmėjas Romualdas Kriaučiūnas.
Urna su pelenais atkeliavo iš Amerikos, kur jis dirbo ir gyveno, o ją palaidojo šalia tėvo kapo.
R.Kriaučiūną pažinojusieji lietuviai ir atvykusių giminių bei draugų pulkelis sudainavo jo paties pasirinktas dvi dainas. Viena – ateitininkų, kita – lietuvių liaudies apie gyvenimą ir amžinybę.
Išsamiau apie tai papasakojo laidotuvėse taip pat dalyvavusi tikybos mokytoja Milda Švelnienė. Moteris daug metų dirbo su ateitininkais ir palaikė ryšius su profesoriumi.
„Laikiau jį draugu, mokytoju, eruditu. Anksti netekau tėvo ir net Dievo neprašiau, kad atsiųstų žmogų, kuris man jį atstotų. Bet Dievas pats atsiunčia tai, ko žmogui trūksta“, – jautriai prisiminė M.Švelnienė.
Jiedu buvo susitikę tik vieną kartą, bet bičiulystė tęsėsi laiškais. Taip jau nutiko, kad iš Amerikos nesulaukdama žinutės M.Švelnienė parašė laišką, bet tuomet atskriejo liūdna žinia apie R.Kriaučiūno mirtį.
Pinigai – mokinių kelionei
R.Kriaučiūnas yra išleidęs mokslinių darbų depresijos ir savižudybių, vidutinio amžiaus krizių ir jų įveikimo galimybių bei kitomis temomis, bet Lietuvoje jo šeima labiausiai garsėja tuo, kad remia moksleivius.
Pirmą kartą apie geradarį M.Švelnienė išgirdo dirbdama Gustonių pradinėje mokykloje, Panevėžio rajone.
Čia yra dirbę profesoriaus tėvai Mykolas ir Rožė Kriaučiūnai, tėvas – mokyklos vedėju, motina – mokytoja. Per karą su vaikais jiedu traukėsi į Vakarus, po to į Ameriką. Bet tėvo neišleido, ir jis liko Lietuvoje, čia mirė.
Atkūrus nepriklausomybę, R.Kriaučiūnas su šeima ėmė remti Gustonių mokinius, kad mokslo metų baigimo proga šie išvyktų į kokią nors kelionę – praplėstų savo akiratį.
Prieš 15 metų dirbdama ateitininkų 100-mečio konferencijoje Berčiūnuose savanore, M.Švelnienė joje susitiko R.Kriaučiūną. Jis norėjo aplankyti aplinkinių kaimų mokyklas, bažnyčias, ir mokytoja pasisiūlė pavežioti. Vienas iš kelionės tikslų buvo ir Smilgiai, o mokytoja čia dėstė tikybą, globojo ateitininkų Šv. Jurgio kuopą.
Padalijama po 100 eurų
R.Kriaučiūnas tuomet pasakė M.Švelnienei norintis pagelbėti ir Smilgių jaunuoliams, kurie siekia mokslų, bet sunkiai pragyvena.
Profesorius nesimėtė tuščiais pažadais. Iš pradžių jis skyrė 500 dolerių premiją į aukštąją mokyklą įstojusiam ir ateitininkų veikloje dalyvaujančiam jaunuoliui, po mokslų ketinančiam likti Lietuvoje. Po to jis sumą padvigubino iki tūkstančio dolerių.
Ilgainiui reikalavimo būti ateitininku neliko, bet reikėjo aktyviai dalyvauti gimnazijos gyvenime. M.Švelnienė šioje gimnazijoje jau nebedirba, bet premiją, gautą iš Amerikos, persiunčia į Smilgius.
Pašnekovė dirba Panevėžio mokymų centre. Čia irgi yra moksleivių, kurie stengiasi ir mokytis, ir užsidirbti pragyvenimui. Apie tai laiške ji papasakojo R.Kriaučiūnui.
Pastarasis į tai atsakė, kad nori įsteigti dar vieną premiją – savo mirusio sūnaus vardu – ir ją skirti šiai mokymo įstaigai. Skirtumas tik toks, kad tūkstantis eurų padalijamas dešimčiai moksleivių – po 100 eurų.
Dalinkis gerais darbais
„Po laidotuvių Kriaučiūno žmonos Gražinos pasiteiravau, kad dabar gal jiems bus per didelė našta remti moksleivius. Bet ji atsakė, kad viskas buvo iš anksto sutarta su vyru. Jiedu pardavė vasarnamį, ir pinigai bus skirti moksleiviams skatinti“, – net graudinosi pašnekovė.
Į laidotuves buvo atvykę abu Kriaučiūno sūnūs, 3 anūkai. Visi jie kalba lietuviškai.
M.Švelnienė mano, kad moksleivius R.Kriaučiūnas rėmė prisimindamas, kaip buvo pačiam sunku. Juk buvo metas, kai šeima neturėjo ko valgyti.
Gal prisideda ir gimtinės ilgesys – darydamas gerą darbą veikiausiai jautėsi esantis arčiau Lietuvos ir jos žmonių.
Pašnekovė tikisi, kad pamažu ir turtingieji lietuviai supras, kaip gera padėti sunkiai besiverčiantiems, o svarbiausia – kad dabar paremti jaunuoliai daugiau pasiektų, būtų patriotai ir pratęstų dalijimosi grandinę, remtų žmones ar gyvūnus.
„Geri žmonės yra Dievo dovana. Jei negali dalintis pinigais, dalinkis gerais darbais, maloniais žodžiais“, – kalbėjo moteris.
Autorius: Lina RUŠĖNIENĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
