Jis kūrė Lietuvos švietimo sistemą

Jis kūrė Lietuvos švietimo sistemą...Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vis daugiau žmonių pradėjo ieškoti savo protėvių ir giminės, šeimos šaknų. Ir tuo pačiu pasirodo nemažai storesnių ar plonesnių knygų, kurios, deja, skirtos siauram giminių ratui, nepatenka į bibliotekas ar knygynus, todėl nesulaukia kritikų ar plačiosios visuomenės dėmesio. Kilmingos, visuomeniškai aktyvios šeimos, nors tiesiogiai Tauragės ir neliečiančios, istorija, kurią noriu priminti, verta plataus aprašymo. Ką ir mėgino padaryti neseniai „Žuvėdros“ leidyklos vėlgi vien savai auditorijai išleistos solidžios knygos „Čia mūsų pradžia“ rengėjai. Užtenka pasakyti, kad su gimine tiesiogiai susiję vaikų rašytojas, pedagogas, vienas aktyviausių XX a. pradžios lietuvių kultūros veikėjų Matas Grigonis, teisininkas, bibliografas, knygotyrininkas, poetas Vytautas Jurgutis, kunigas, visuomenininkas, švietėjas, spaudos platintojas, ryškus blaivybės sąjūdžio iniciatorius Domininkas Tuskenis, netgi liūdnai pagarsėjęs LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Tačiau bene ryškiausiai spindi buvusio Komisijos Steigiamojo Seimo įstatymui paruošti reikalų vedėjo, paskui Savivaldybių departamento valsčių dalies vedėjo, steigusio Anykščių vidurinę mokyklą, Radviliškio valstybinę gimnaziją, dirbusio Šilalės, Kudirkos Naumiesčio, Kuršėnų, Varnių progimnazijų direktoriumi, Jurgio Gūžio pavardė. Kiekvieną kartą, stovėdamas prie kapo Vilniaus miesto Sudervės kapinėse, gailiuosi, kad retas lankytojas galėtų ką nors papasakoti apie čia amžinu miegu miegančius keletą tos šaunios šeimos atstovų. Ir pirmiausia – apie šviesų žmogų, nuveikusį Lietuvai ypač daug ir šiandien, deja, mažai kam žinomą. Ištakos Prisimena duktė Aldona Gūžytė-Kantrimienė: „Mamos motina Tuskenienė liko našle su penkiais vaikais ir kadangi buvo nemažas ūkis, kad būtų lengviau tvarkytis, ištekėjo už gretimo Kunigiškių kaimo vyro Prano Malinausko. Iš tos santuokos ir gimė mūsų mama Eleonora Malinauskaitė. Jos motinai anksti mirus, tėvas Pranas Malinauskas neužilgo sugrįžo atgal į Kunigiškius, o mama paliko gyventi Gargažyniuose prie motinos pirmo vyro vaikų“. Vyriausias buvo Kazimieras, kuris, paveldėjęs ūkį, netrukus vedė. Kiti vaikai – Motiejus, Jonas, Domininkas ir Pranciška – Eleonorą laikė savo šeimos nariu. Brolis Motiejus baigė bitininkystės mokyklą ir pasiliko gyventi prie Varšuvos. Jonas padėjo ūkininkauti, o brolį Domininką jų dėdė kunigas iš tėvo pusės Tuskevičius-Tuskenis išleido į kunigus (studijavo Kauno kunigų seminarijoje, ją baigęs 1895 metais buvo įšventintas kunigu ir tapo Smilgių (Panevėžio r.) Šv. Jurgio parapijos vikaru). Apie 1910 metus kunigas Domininkas Tuskenis gavo paskyrimą klebonauti į Kupreliškį Vabalninko rajone. Jis buvo labai apsiskaitęs, bendravo su apylinkės inteligentais, turėjo daug pažįstamų iš kunigų seminarijos, kurie pas jį atostogų metu atvažiuodavo – kunigas Juozas Skvireckas (vėliau arkivyskupas), kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas bei kiti. Kupreliškyje mokytojavo jaunas mokytojas, baigęs Veiverių mokytojų seminariją, Jurgis Gūžys, gimęs 1885 metų gegužės 24 dieną, kilęs nuo Panemunės iš Rokų kaimo. Jauni žmonės pamilo vienas kitą. Kunigas D.Tuskenis per Eleonoros Malinauskaitės ir Jurgio Gūžio jungtuves Kupreliškyje pasakė trumpą kalbą, kurios tekstas išliko: „Mielas Jurgi, atiduodu tau į globą mylimiausią seserį, tikiuosi, kad tavyje atras ji geriausią prietelių, bus laiminga, kiek gali būti žmogus laimingas šiame pasaulyje. Neužmiršk, M.J., kad jos laimė – tai mano laimė, ir čia visų giminiečių susirinkusių ir ją mylinčių jos nelaimė – tai mūsų visų nelaimė. Miela sese, ant meilės ir pagarbos savo vyro užsipelnyk savo nuolankumu, darbštumu, stipriai laikydamasi savo pasižadėjimo jam padaryto, kad mes visi galėtume džiaugtis iš jūsų laimės“. Ir jie nugyveno gražų, laimingą gyvenimą didelėje santarvėje ir meilėje. Buvo labai daug džiaugsmingų ir gražių dienų, bet gyvenimas pareikalavo ir išbandymų. Pirmųjų gimnazijų steigėjas Vaikystėje daraktoriaus išmokytas skaityti lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai, Jurgis lankė Aukštosios Panemunės pradžios mokyklą, paskui tęsė mokslą Lomžos gubernijoje Lenkijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 metais jauna šeima pasitraukė į Rusiją, Jurgis dirbo raštininku, vadovavo Briansko srities Karačevo valdybos švietimo skyriui, buvo liaudies ūkio tarybos sekretorius. 1918 metais grįžo į Lietuvą, dirbo Vyžuonų valsčiaus komitete, tarnavo Vidaus reikalų ministerijoje. 1918–1940 metų laikotarpis Lietuvai sudėtingas visomis prasmėmis. Bet būtent tada sukurta tautinė mokyklos sistema. Švietimui ir kultūrai buvo skiriama 15 procentų valstybės lėšų. Pedagogo profesija laikyta prestižine ir gerai apmokama. Švietimas lygiavosi į Europos mokyklas, Lietuvos aukštųjų mokyklų diplomus pripažino visas pasaulis. Didžiąją savo gyvenimo dalį mokykloms kurti ir mokiniams šviesti skyrė ir Jurgis Gūžys. Iš spaudos sužinojęs, kad lietuviai reikalauja įvesti mokyklose lietuvių kalbą, leisti lietuviams mokytojams dirbti vietoj rusų, J.Gūžys parašė prašymą Švietimo ministerijai skirti jį kokios nors vidurinės mokyklos vedėju ir buvo paskirtas steigiamos Anykščių mokyklos vadovu. Labai sudėtingomis sąlygomis jam pavyko 1920 metais įkurti ir išauginti tą mokyklą iki keturių klasių. 1929 metais perkeltas Šėtos progimnazijos direktoriumi. Negana to, jam teko direktoriauti dar ir Radviliškio valstybinėje geležinkelio gimnazijoje. Duktė Aldona Gūžytė-Kantrimienė: „Mūsų tėvelių didžiausias noras ir rūpestis buvo išmokyti vaikus, nes, pasak jų pačių, jie mums turto negalėjo duoti. Tėvelis, nors ir buvo progimnazijos direktorius, bet vieno atlyginimo, nes mama vėliau nebedirbo, vos užtekdavo pragyvenimui. Ir tik mamos dėka, kuri sugebėjo labai ekonomiškai šeimininkauti, visus tvarkingai aprengti, namuose buvo susiklausymas ir ramybė. Nesigirdėjo nei barnių, nei ginčų, už tai mums visiems buvo gera“. Kadangi J.Gūžys nepriklausė nuo savęs, o nuo kitų už jį aukščiau stovinčių ministerijos inspektorių, direktorių nuomonių, intrigų, tai kilojo jį iš vienos progimnazijos į kitą. Jurgio Gūžio žmona Eleonora neretai kartodavo, kad jos gyvenimas – tik kraustymasis iš vienos vietos į kitą... Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė už kruopštumą, sąžiningumą J.Gūžį apdovanojo LDK Gedimino IV laipsnio ordinu ir Lietuvos Nepriklausomybės 1918–1928 m. medaliu. Okupacija Bet geras ir laimingas gyvenimas baigėsi Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai, Gūžių šeimai, kaip ir visai Lietuvos inteligentijai, prasidėjo nemalonumai. Prisimena Jurgio Gūžio duktė Birutė Gūžytė, kuri 1945 metų birželio mėnesį buvo suimta, etapu išvežta į Archangelsko sritį ir ten nuteista septynerius metus kalėti bei trejus metus be teisės grįžti namo: „1940 metų spalio–lapkričio mėnesį iškėlė tėvelį į Šilalę. Ir man reikėjo persikelti mokytis į Tauragės gimnaziją. Gyvenau atskirai nuo tėvelių ir man tai buvo labai sunku. Netekau visų savo draugių ir draugų, patekau tarp nepažįstamų, bet reikėjo mokytis, reikėjo gyventi. Susisiekimas su Šilale buvo tik arkliais. Sekmadienį nuvažiuodavau pas tėvelius ir grįždavau vėl atgal. 1941 metų birželio mėnesį laikiau baigiamuosius egzaminus, o sekmadienį, birželio 14 dieną, suėmė labai daug žmonių, susodino į prekinius vagonus ir išvežė su visomis šeimomis į Sibirą. Pirmadienį atėjom laikyti egzamino ir jau neradome daug mokytojų, kurie buvo išvežti. Nuotaika baisi, visi verkia. Mano draugė Lingytė buvo išvažiavusi į namus pažiūrėti, ar neišvežė tėvelių. Laikiau fizikos egzaminą. Aš tik išlaikiau ir ji įėjo pavėlavusi. Man atsiuntė raštelį. Jis buvo rašytas tėvelio. Rašė, kad aš nebelaikyčiau kitų egzaminų, viską pasiimčiau ir važiuočiau tuoj pat į Šilalę, nes tėveliai turi išvažiuoti. Atsisveikinau su draugėmis ir grįžau namo“. Karo metai Šilalėje 1940–1941 metais J.Gūžys dirbo Šilalės progimnazijos direktoriumi. 1941-ųjų vasarą, bėgdamas nuo trėmimų, slapstėsi Kaune. Prasidėjus vokiečių okupacijai, 1941–1942 metais jis vėl grįžo į Šilalę. Birutė Gūžytė: „Šilalėj tėvelis buvo progimnazijos direktorius, su visais visada malonus ir geras. Atėjo pas jį mokinys komjaunuolis ir pasakė, kad vėl turi būti vežimai ir tuose sąrašuose yra ir tėvelis. Jis sako: išvažiuokite kur nors. Kai atvažiavau, mama jau buvo viską supakavusi, visi turėjome po lagaminą asmeniškų daiktų, o kiti buvo supakuoti į dėžes. Kitus baldus išvežė pas mokinių tėvus į kaimą. Į Tauragės stotį bijojom važiuoti, tai važiavom į kažkokią kitą stotį, kurios pavadinimo neprisimenu. Kai ką pasiėmėm su savimi, o kitą bagažą tėvelis pasiuntė lėta siunta. Mes išvažiavom į Kauną pas tėvelio brolį, jis turėjo nuosavą namą Žaliajame kalne, Basanavičiaus alėjoj. Atvažiavome penktadienį, o sekmadienio rytą išgirdome šaudant. Jau važiavo vokiečių kareiviai, tankai. Visas bagažas, siųstas lėta siunta, žuvo. Tėvelis važiavo, ieškojo, bet viskas veltui, nieko nerado. Mes likome be žieminių rūbų, nei patalynės, nei pagalvių, viskas dingo. Kai frontas pasitraukė toliau, aš išvažiavau į Tauragę, kad gaučiau atestatą. Reikėjo dar laikyti lietuvių kalbos ir istorijos egzaminus. Tėvelis jau buvo Šilalėje. Aš Tauragėje apsistojau pas draugę Bronę Barcevičiūtę. Išlaikiau egzaminus ir gavau brandos atestatą. Grįžo ir mama į Šilalę, davė ir šiokius tokius baldus, nes baldai, kur buvo palikti, visi sudegė. Kaip padegėliams davė leidimą pirktis medžiagos, vatos. Mes abi su mama siuvom vatines antklodes, paklodes ir kt. Aš pradėjau dirbti Šilalės kooperatyve buhaltere, nors anksčiau nebuvau dirbusi. Man padėjo tėvelis, jis viską mokėjo. 1942 metų rugsėjo mėnesį įstojau į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Stomatologijos skyrių ir pradėjau mokytis. Kai uždarė universitetą, pradėjau dirbti Pieno centre. Nors universitetas buvo uždarytas, bet mes susirinkdavome, profesoriai sistemingai mus mokė slaptai. Vėliau jau leido tiems studentams, kurie dirbo, klausyti paskaitų“. 1942–1943 metais J.Gūžys vadovavo Žemaičių Naumiesčio, 1943–1944 metais – Kuršėnų progimnazijoms. Duktė Regina Gūžytė-Jakštienė: „Ir Šilalėje, ir Žemaičių Naumiestyje, ir Kuršėnuose, nežiūrint visokių karo meto trūkumų, mūsų namuose nieko netrūkdavo. Mama apnerdavo mus. Krosnyje, kuri buvo skirta apkūrenimui, ji iškepdavo labai skanios (plikytos!) duonytės, sukdama sviestą ir kiaušinius su specialiu akmenėliu, namuose padarydavo muilo. Geresnį daiktelį iškeisdavo į lašinių gabalą ir siųsdavo, nuolat siųsdavo mums į Vilnių, kad tik nebadautumėm. Atrodė, kad jai nėra didesnio džiaugsmo, kaip matyti jos nertais rūbais pasipuošusius vaikus, net karo metais besimokančius. Vilnius, mūsų svajonių miestas, apgriautas ir užtemdytas nakčia, vis tiek buvo toks brangus, toks nepamirštamas, tad galima įsivaizduoti, su kokiu skausmu grįžau į Žemaičių Naumiestį, kur tuo metu mokytojavo tėvelis, kai vokiečiai uždarė Vilniaus universitetą“. Varniuose Rusai Varnius užėmė be didesnių mūšių. Vokiečiai vietos gyventojus pradėjo varyti į Vokietiją. O J.Gūžys ėmėsi steigti progimnaziją, būrė mokytojų kolektyvą, rengė patalpas, tapo pirmuoju progimnazijos direktoriumi. Čia savo pedagoginį darbą pradėjo ir jo dukra Regina, kuri Vytauto Didžiojo universitete buvo studijavusi su V.Mačerniu, K.Bradūnu, o jos diplominio darbo vadovas buvo profesorius rašytojas V.Mykolaitis-Putinas. Duktė Birutė Gūžytė-Navickienė: „Iš pradžių rusai mus su Regina įtarinėjo, ar nesame šnipai, nes visi miesto gyventojai buvo išsislapstę. Po to įtikinome, kad mes ramūs gyventojai ir niekur nenorėjome bėgti iš Lietuvos. Dar buvo malonus karininkas – laikinas miestelio komendantas, kuris liepė palikti mus ramybėje“. Buvusi J.Gūžio kolegė mokytoja Vaclava Martinėnienė, kartu pradėjusi dirbti Varnių progimnazijoje, prisiminė: „Labai principingas, teisingas ir geras žmogus. Pats buvo drausmingas ir reikalavo to iš kitų, ypač iš mokytojų. Jis sakydavo: „Prašau mokytojus nevėluoti nei į mokyklą, nei į pamokas“. Mėgo stovėti prie durų ir klausti mokinių, kodėl vėluoja – taip ugdė drausmę. Labai nemėgo konfliktuojančių mokytojų ir mokinių. Jis sakydavo: „Su mokiniu mokytojui bartis netinka. Mokytojas mokinį gali tik pamokyti“. Posėdžių metu labai nemėgo ilgų išvedžiojimų. Iš mokytojų reikalavo žinių“. Buvo nusistatęs ne tik prieš alkoholį, bet ir prieš rūkymą, sakydavo: „Kad mokykloj dūmo kvapo neužuosčiau“. Mokytoja pažymėjo, kad J.Gūžys buvo ir drąsus žmogus. Jis neišsigando ir nuėjo į saugumą užtarti mokytojos Jačionytės, kai ją 1945 metais suėmė kaip padėjusią vokiečiams. V.Jačionytė vokiečių okupacijos metais buvo vieną kartą iškviesta kaip vertėja. J.Gūžys, nuvykęs į NKVD, kalbėjo, kad ji netarnavo vokiečiams, nors paties direktoriaus ir jo šeimos likimas kabėjo ant plauko. Kai Gūžių šeima pradėjo domėtis saugumas, tai buvo viena iš priežasčių jiems išvykti iš Varnių“. Tradicijos tęsiasi Duktė Regina Gūžytė-Jakštienė: „Tėvelis sirgo neilgai. Tiesa, per karo metus smarkiai sublogo. Juk netekome viso savo turto, viskas sudegė, buvo išgrobstyta, ir jo sveikata jau buvo pakirsta. Bet jis dirbo kantriai, niekuo nesiskųsdamas iki tos baisios dienos, kada klasėje jį ištiko priepuolis ir mokiniai parvedė namo. Į pavakarį pasidarė lyg ir geriau, jau išėjo Donatas (sūnus, gydytojas, – red.) su Liuda, bet staiga vėl užėjo baisus širdies priepuolis, nebespėjo ateiti sūnus, ir jis mus paliko“. Mirė J.Gūžys 1948 metų vasario 14 dieną. Buvo palaidotas Plungėje, vėliau palaikai perlaidoti Vilniaus Sudervės kapinėse šeimos kapavietėje. Kapą ženklina trijų rausvo tašyto akmens paminklų kompozicija su iškaltais įrašais... J.Gūžio palikuonys nuo 1986 metų kas dvejus metus organizuoja Gūžių giminės susitikimus. Jie vyksta įvairiuose Lietuvos rajonuose, kuriuose gyvena išsiblaškę J.Gūžio vaikai, anūkai ir proanūkiai. Susirenka bemaž visi Gūžių šeimos nariai, nuo senjoro iki jauniausio – keturios kartos, kurių pirmtakai yra Eleonora ir Jurgis Gūžiai. Proanūkė Rūta Švabauskienė studijuodama parašė įspūdingą istorijos bakalauro darbą, kurio fragmentus panaudojau ir šiame rašinyje. Malonu, kad didysis Lietuvos švietėjas, pedagogas ne iš pareigos, bet iš pašaukimo, Jurgis Gūžys paliko pėdsakus ir Tauragės krašte.

Autorius: Tauragės kurjeris

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama