Odė mano vaikystei

Odė mano vaikystei...Jau keletą metų dažną naktį sapnuoju tą nesuvokiamai keistą sapną, kur realybė susipynusi su fantastika, kur neaišku, kas tikra, o kas išgalvota. Brendu vasariškai apsirengęs per aukštas dilgėles, kaip bebūtų keista, apkibusias raudonomis avietėmis, girdžiu Agluonos čiurlenimą ir ieškau kelio su nuoroda „Vėžalaukis“. Ir staiga suprantu, kad niekada jų neberasiu... Ir jau daugelį metų svajoju nueiti ten, į buvusią sodybvietę ant aukšto skardžio, ir nenueinu. Bijau nusivilti, nes žinau, kad nebebus šaltinėlio, keliasdešimties avilių bičių, reto tvarkingumo sodo, kur kiekvienas krūmelis, kiekvienas medelis spinduliavo gyvybę. Mano gyvenimo istorija visiems laikams prasideda žodžiais – gimė Tauragės rajono Lomių apylinkės Vėžalaukio kaime. Tiesą sakant, neprisimenu, kad kur nors būtų stovėjęs tas riboženklis su pavadinimu. Bet nuo vaikystės ryškiai prisimenu maršrutą iš Lomių, kuris su kiekvienais metais vis trumpėjo, nes aš augau, o kai žmogus tampa vyresnis, viskas paprastėja, mažėja. Tik palikus Lomių gyvenvietę, pievoje nuo neatmenamų laikų gulėjo suverstų akmenų krūva, prie kurios stabteldavo pailsėti ne vienas, einantis pro šalį. Tąkart prieš keletą dešimtmečių atvažiavę prisėdom ir mes su broliu. Netikėtai jis, kaip mažesnis ir smalsesnis (vis dėlto būsimasis vyriausiasis Vilniaus apygardos prokuroras), pastebėjo aviacinę bombą su sparneliais, pradėjo ridenti. Suprantu, kad tai sunkiai tikėtina, bet taip jau atsitiko. Ir šiandien negaliu paaiškinti, koks angelas apsaugojo mus nuo tragedijos. Atėję pasakėm seneliams, šie iš fermos paskambino milicijai, o atvykę kariškiai nustatė, kad bombelė buvo tikra, nesprogusi... Iš susirašinėjimo su Lomių miestelio ir bendruomenės siela Elena Baziniene Su Elena Baziniene susipažinome ar tik ne 1984 metų vasarą man dirbant tuometėje Lietuvos televizijoje. Ir po daugelio metų čia atvykęs buvau didžiai nustebęs, vėl sutikęs tą pačią nerimstančią mieląją Eleną, kurios neįveikė nei metai, nei rūpesčiai. Jos laiškų iš Lomių visada laukiu kaip balzamo širdžiai, nes žaviuosi vietos žmonių entuziazmu ir išradingumu, nenoru gyventi vien tik savo kiemelio rūpesčiais: „2025 metų vasarą Lomiuose turėsime didžiulę šventę. Lomiams – 450! Vartydamas istorinius šaltinius gal užtiksite ką nors apie Lomius. Bet... Lomiai – mažytis taškelis Lietuvos žemėlapyje. Čia nebuvo sustojęs O.Balzakas nei kitos Jūsų aprašytos garsenybės. Gal ir tų pėdsakų apie Lomius šaltiniuose nėra daug“. Iš tikrųjų, kad ir kaip stengiausi, didesnių, su Lomiais susijusių, atradimų rasti nepavyko. Na kodėl negalėjo tas pats Rusijos caras Petras Didysis, važiuodamas iš Karaliaučiaus į Peterburgą, apsinakvoti ne Batakiuose, bet užsukti į Lomius? Kodėl karietos su garsiais mokslininkais, politikais, rašytojais (kad ir tuo pačiu Onorė Balzaku ar kompozitoriumi R.Šumanu) nesiteikė čia apsilankyti? Žinoma, tai skamba kiek sarkastiškai, bet, matyt, toks jau visais laikais toliau nuo pagrindinių kelių įsikūrusių vietovių likimas. Vienintelė paguoda, kurią galiu pasiūlyti, tai Tailande, Taivanyje, Kinijoje, Vietname, Indonezijoje augantis medis „drakono akis“, kurį vietiniai vadina lomiais (longan)... Teatleidžia man lomiškiai ir visi šio krašto patriotai, bet pasiremsiu jau žinomais kitų istorikų surinktais faktais. Išeivijos teisininkas, žurnalistas Bronius Kviklys JAV išleistame enciklopediniame leidinyje „Lietuvos bažnyčios“ (6 t. 1980–87) rašė: „D. Lietuvos kunigaikštijos laikais čia buvo dvaras ir kaimas. 1766 m. Lomių dvare pastatyta pirmoji, medinė koplyčia, vėliau Lomiai išaugo į bažnytkaimį. Lomių bažnyčia buvo Batakių filija. Priklauso Tauragės dekanatui. Dabartinis bažnyčios pastatas nedidelis, medinis, nežinia kada statytas, su mažu bokšteliu ant stogo. Viduje 4 altoriai. Bažnyčioje yra išlikę įdomių meno bei kulto dalykų: dail. V.Roemeraitės 1936 m. piešta Pieta, 2 ornamentuoti XIX a. geležiniai kryžiai, 2 medinės XX a. pradžios Nukryžiuotojo skulptūros ir kt. Lomių varpinė medinė. Joje yra 1830 m. Kristaus Nukryžiuotojo medinė skulptūra. Šventoriuje ir kapinėse yra senų, įdomių kryžių“. Seniausias bažnyčios archyvo dokumentas rastas lotynų kalba, ant jo juodu rašalu įspaustas antspaudas su 1895 metų data. O štai kokį įdomų pavyzdį prieš beveik 19 metų leidinyje „XXI amžius“ aprašė pati E.Bazinienė: „Vėžalaukio kaime gyveno varguolis Antanas Petrošius. Tai buvo paprastas, neturtingas bemokslis žmogus. Vieni jį vadino keistuoliu, kiti tiesiog pamišėliu, nes gyveno vienoje gryčioje su ožkomis ir buvo labai pamaldus. Kartą naktį A.Petrošius susapnavęs pranašišką sapną, kurį papasakojo kun. J.Eičui. Išklausęs kunigas pasiūlė žmogui imtis šventos misijos keliauti ir rinkti aukas būsimosios bažnyčios varpui. Išėjo A.Petrošius į pasaulį, aplankė Žemaitijos kaimus, Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštus. Už paaukotus pinigus žmonėms jis dovanodavo kunigo kelionėn įdėtą atviruką su būsimos Lomių bažnyčios vaizdu. O sugrįžęs pasakojo žmonėms patirtus išgyvenimus. Iš vienur jį išvarė vadindami apsišaukėliu, kiti dosniai apdovanojo, treti net daržinėje neleido pernakvoti, ketvirti grasino šunimis užpjudysią... Į Lomius Antanas sugrįžo surinkęs 3000 litų. Karaliaučiaus krašte, Tilžėje, buvo nuliedintas aštuonių centnerių varpas ir parvežtas į Lomius. Kun. J.Eičas surengė iškilmes varpo šventinimo proga. Varpas buvo pašventintas, jam suteiktas šv. Antano vardas. Iškilmių dieną į Lomių šventorių plūdo žmonės, stojo į eilę, kad galėtų varpą iš arčiau išvysti, paliesti rankomis, juo paskambinti. Ant varpo išlikęs užrašas: Šv. Antanai, skambėk per amžius, kas šauksis užtarimo tavo. Po kunigo paskyrimo prabėgus keleriems metams, Lomiuose pirmą kartą apsilankęs vyskupas. Lomiškiai labai rengėsi garbaus svečio sutikimui. Daugelis laukiančiųjų iki Antegluonio jojo raiti, važiavo dviračiais, ėjo pėsti pasitikti iki tol nematyto svečio. Susirinkusi žmonių minia su bažnytinėmis vėliavomis, šventais paveikslais ir kryžiumi kantriai laukė prie išpuoštų vartų kaimo prieigose. Ilgai laukę tolumoje pamatė iki tol neregėtą stebuklą mašiną, kurioje sėdėjo Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Tai iškili to meto asmenybė Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchas, Nepriklausomybės Akto signataras, atgimusios Lietuvos politikas, diplomatas, visuomenininkas, spaudos veikėjas, rašytojas“. Taip, pasaulinių garsenybių Lomių kraštas nematė. Tačiau kas dar gali pasigirti tokiais nuostabiais kaimų, upelių, kalnelių pavadinimais: Devynakiai, Šventgiris, Mišeikiai, Klemerinė, Karapolis, Uosvietis, Šakvietis, Vėžalaukis, Bažnyttakis, Kasbarynai, Ringaliai, Kiaulgirė, netgi Babyzinė... O kur dar Šunija, Žalpis, Girupis, Vėžupis, Tulė, Malūndaubis, Ožragis, Treinoji... O Lomių dvaras su carinės Rusijos armijos kavalerijos generolu, gimusiu kilmingų vokiečių liuteroniškoje šeimoje, Moricu fon Šulcu, palaidotu Tauragės senosiose kapinėse. Ir su jo sūnumi, apsišvietusiu, ūkininkavimo naujoves propagavusiu Henriku Šulcu, kuris per Šunijos upelį ties Lomiais pastatė tiltą, ištiesino kelio atkarpą nuo Lomių iki Raudonkalnio, tiesė kelius, nusausino pelkėtas žemes... Kelias į Janavą Žilaičiai, Kazlauskai, Slušinskai, Jociai – tokios neužmirštamos ir šiandien pavardės. Per pievas, miškelį, pro Borchertų sodybą žemyn šlaitu... Tada dar neklausinėjau jos šeimininko apie turtingą jo prieškario šaulio praeitį. Nebuvo galima, o gal tiesiog dėl jaunų metų nelabai apie tai žinojau. Žavėjo kitkas – niekur nematyta bandonija Edvardo Borcherto rankose ir labai neįprastos ausiai melodijos... Siauras rąstas per srauniąją Agluoną. Šiaip jau labai seklus akmenuotas upelis leidosi laisvai perbrendamas, nors pavasarį ganėtinai patvindavo. Prisimenu atvejį, kai seneliui, vežusiam pieną į surinkimo punktą, vanduo iš vežimo nuplovė bidonus ir juos teko skubiai rinkti. Vėl pieva su gausybe avietynų, stati įkalnė. Laurinskų kiemas, Lengvinai – ir jau visai ranka pasiekiamas nepaprastai tvarkingas šaunių mano senelių Elžbietos ir Jono Jancevičių ūkis... Atvykti čia galima buvo ne tik per pievas. Nuo Šakviečio–Eidintų per Lomius kelio pro fermas vingiavo ganėtinai grubiai išvažinėtas vieškelis. Sunkiai, bet juo vėlgi pro Borchertų sodybą buvo įmanoma atsibelsti iki buvusio Janavo dvaro ir, palikus automobilį, pėsčiomis nueiti iki namų. Tačiau pirmiausia to automobilio nebuvo, o antra – pėstute per laukus buvo daug smagiau ir, rodėsi, greičiau eiti. Nežinau, kiek tiesos, bet vietos gyventojai ilgai kalbėjo, kad per karą čia, miškelio pakraštyje, buvęs pašautas rusų tankas ir greta palaidoti tankistai... Gaila, bet daug metų atidavęs Tauragės rajono ir krašto istorijos tyrinėjimams, nerandu jokios informacijos apie šį dvarą. Minimas vienintelis faktas – kad 1766 metais Lomių dvare vien kirviu pastatyta medinė koplyčia, sutvirtinta medinėmis vinimis. Statybą finansavo kaimyninio Janavo dvaro savininkai Šabliauskai. Iš tėvo Vaclovo Jancevičiaus prisiminimų „Karo audrą sutikau miške. Praskrido pulkai juodais kryžiais pažymėtų lėktuvų, pravažiavo tankai. Mes, paaugliai, gal ne iš karto suvokėm, kad tai karas. Tačiau greitai vokiečiai pradėjo jaunimą varyti į įvairius kelių remonto, geležinkelio darbus, kirsti miško. Saugojo prižiūrėtojai. Jų buvo ir gerų, ir labai žiaurių. Mušė belaisvius, neretai tekdavo ir mums. Prasidėjo jaunimo ėmimas į frontą, vežimas darbams į „faterlandą“. 1942 metais susipažinau su Janavo dvare gyvenusiu siuvėju Juozu Pielikiu. Jis dažnai vykdavo į Tauragę, iš ten parveždavo slaptos literatūros – „Į laisvę“, „Į Lietuvos girių sūnus“, „Atžalynas“, „Dešimt atsakymų Ribentropui“ ir kitų. Visuose šiuose leidiniuose buvo raginama nepadėti vokiečiams, neduoti maisto. Po keliolika egzempliorių gaudavau ir aš. Pieną į pieninę veždavom bemaž vien jaunimas. Čia ir platinom gautąją literatūrą, prašėm perskaičius nesunaikinti, bet perduoti kitiems. Jokių įtarimų, kad kas nors mus sektų ar galėtų įduoti gestapui, nesijautė. 1943 metų liepos 26 dieną rengiausi į Šventos Onos atlaidus Batakiuose. Vienas draugas perspėjo, kad bėgčiau iš namų, nes kito draugo namus jau apsupęs gestapas. Spėjau nubėgti apie 150 metrų, kai, parkritęs rugiuose, pamačiau, kaip tėvų namus su automatais rankose supa gestapininkai. Nieko nelaukdamas, nušliaužiau į mišką. Ten jau buvo saugiau. Rodytis kaime tapo pavojinga, čia gyveno ir repatrijuotų vokiečių, kurie buvo gestapo agentai. Kaime dažnai nueidavo kalbos, kad praėję rusų belaisvių, kad kažkas matęs ir mane. Daug kartų vokiečių kareiviai siautė po tėvų namus, ilgus metus miegamojo lovos galvūgalį „puošė“ automato serijos pėdsakas. Gestapo mušimų teko paragauti ir mano tėvams, juos gąsdino mirtimi, ištrėmimu. 1944-ųjų kovą paieškos lyg ir aprimo. Grįžau namo ir už tėvelį išvažiavau į malūną sumalti grūdų. Nieko blogo nesijautė. Tik po kurio laiko išgirdau mamos riksmą: „Sūnau, ar tu gyvas? Buvo vokiečiai, išsivežė tėvelį“. Pusnuogis išbėgau iš slėptuvės, nors buvo dar gerokai pašalę. Persipjoviau padą, bėgo kraujas. Bet atsirado gerų žmonių, kurie aprengė, sutvarstė žaizdą. Atėjusi mama pasakė, kad sumuštą tėvelį paleido. Prašė manęs žmonėms nesirodyti. Tėvelis po senų medžių šaknimis, upelio šlaituose, įrengė keletą slėptuvių, kuriose tūnodavau dienomis, o naktį išlįsdavau pakvėpuoti grynu oru. Pasitraukus į Vakarus frontui, vėl sutikau seną draugą J.Pielikį, kuris pradėjo dirbti milicijoje, o aš įsidarbinau Tauragės geležinkelyje, kuro sandėlyje. Bet lauktoji ramybė ne prasidėjo, o baigėsi. 1945 metų balandžio 18 dieną NKVD darbuotojai, nieko nepaaiškinę, suėmė mane ir atvedė į tuometės M.Melnikaitės gatvės areštinę, tauragiškiams labiau žinomą „šubartinės“ pavadinimu. Išpjaustė sagas ir uždarė į trečiąją kamerą. Prasidėjo tardymai. Dieną dar būdavo ramu, o naktį drebėdavo sienos, taškėsi kraujas. Savo darbą dirbo du pabaisos tardytojai Mikėnas bei Traktovas, neatsiliko vertėjas Popovas. Mane kaltino vienu – jeigu veikei prieš vokiečius, tai dirbi ir prieš mus. Tu priklausai Lietuvos Laisvės Armijai... O kas tai buvo, neturėjom jokio supratimo. Tardymo metu vertėjo nebuvo. Taip keturis mėnesius maitinome Šubartinėje utėles...“ Lomių šviesuolė Irena Tamošaitienė Su prieš 12 metų Anapilin išėjusia Lomių šviesuole Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nare Irena Tamošaitiene mačiausi, deja, vos vieną kartą. Tačiau ir šiandien prisimenu jos gražias spindinčias akis, jos šypseną, lyg nebūtų buvę visų tų jos knygose aprašytų vargų. Dažnai paimu į rankas jos dovanotas knygas, kuriose tiek daug išminties ir paprastos gyvenimo tiesos. Argi ne paties aukščiausio įvertinimo vertos eilutės: Paėmusi aštrias likimo žirkles, Gyvenimą sukarpiau į atkarpas – Vieną nusviedžiau praeičiai, kitą – ateičiai. Pačią ilgiausią atidaviau darbui. Pačią trumpiausią – poilsiui. Kas liko man? O liko tai, kas širdyje... Teatleidžia man šaunieji Lomių bendruomenės nariai, bet panaudosiu keletą jų rašytų sakinių iš pro memoria Irenai Tamošaitienei: „Vėžalaukyje prabėgo jos vaikystė. Iš čia ji ėjo mokytis į Lomių septynmetę mokyklą, čia sukūrė šeimą ir augino vaikus, iš čia ardant kaimus persikėlė gyventi į Treinosios gyvenvietę. Nuo vaikystės Irena mėgo kurti, tik šitam pomėgiui vis trūko laiko. Nes nuo pat mažų dienų sunkiai dirbo – Lomių tarybinio ūkio pieninėje, fermose, lauko darbų brigadose, pieno supirkimo punkte. Viena augino savo vaikus, viena tvarkė ir puošė savo namus. Nuo 1980 metų pradėjo užrašinėti savo kūrybą, aktyviai dalyvauti periodikoje skelbiamuose literatūriniuose konkursuose. Ne viename jų tapo laureate. 1996 metais išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Talismanas“. 1997 metais buvo priimta į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą. Savo lėšomis leido knygas, jos kūrinių spausdinta ne viename respublikiniame poezijos ir prozos rinkinyje. Irenos knygose užfiksuotos pokario metų negandos, žmonių likimai, Vėžalaukio dvaro istorijos, Atgimimo žingsniai, Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo dabartis. Ji rašė: „Kuriu grėbdama šieną, skusdama bulves, melždama karvę, sustojusi prie naujai supilto kapo ar prabudusi vidury nakties“. Kitoje vietoje pati I.Tamošaitienė rašė: „Kiti kaimynai – Antanina ir Kazimieras Urbučiai – gyveno molinėje trobelėje, kuri tupėjo ant aukšto Agluonos kranto./.../ Į kitą pusę rytų kryptimi matėsi Slušinskų sodybos. Petronėlė ir Kazys Slušinskai buvo senukai. Jų vaikai jau užaugę ir gyveno atskirose sodybose. /.../ Kitas artimas kaimynas buvo Jonas Žilaitis su žmona Marta ir senbernis jo brolis Petras. /.../ Dar toliau už Slušinskų sodybų gyveno Laurinskų ir Jancevičių šeimos. Jų sodybos, taip pat ir Simo Slušinsko trobelė, Kazimierų sūnaus, buvo prigludusios ant Agluonos kranto ir sudarė pusę Vėžalaukio“.

Autorius: Tauragės kurjeris

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama