Elektros tiekėjų finansinė padėtis – labai sunki
Klaipėda atvirai
Turinį įkėlė
„Atvira Klaipėda“, remdamasi Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomais dokumentais, toliau pasakoja, kas dėjosi Klaipėdos krašte prieš šimtą metų.
Juose užfiksuotos ir juodkrantiškių bėdos, ir „kreivas“ Krašto apsaugos ministerijos požiūris į Klaipėdos krašto gyventojus.
Juodkrantė – maža ir neturtinga
1925-ųjų kovo pabaigoje į Klaipėdos krašto gubernatorių Joną Polovinską-Budrį raštu kreipėsi bendrovės „Elektrizitätswerk Schwarzort e. G. m. b. H.“ („Juodkrantės elektrikos įstaiga“) vadovas Stellmacher.
Jis dėstė, kad ši įstaiga „žiūrint į pelningumą ir susisiekimo, o tuomžyg ir turtingumo pakėlimą, duoda gražiausioms viltims teisės“, bet kartu informavo, jog jos finansinė padėtis tuo metu buvo „labai sunki“.
Tad įstaigos vadovas prašė jai suteikti „didoką valstybinę paramą“.
„Mūsų miestelis mažas ir nežiūrint gamtiškosios grožės, neturtingas. Mes visas savo jėgas pridėjome, kad tik stengėme šią įstaigą bent įrengti. Dabar mūsų lėšos pasibaigusios. Prie to dar atsitiko, kad esant pinigų stokai sąjungos narių dalyvavimas nei iš tolo nesiekė lauktojo gausingumo. Įstaigos vertė siekia apie 120.000. -litų. Prie šios sumos dar pasiliko 55.000. -litų skolos už pastatymą. Ta skola turi būti apmokama, nors mums nėra žinoma, iš kur paimti pinigų. Idant ta šiaip pelningoji įtaiga nepatektų į privatinės spekuliacijos rankas, bet pasiliktų miestelio nuosavybe ir tuomi galėtų ir toliau savo visuomenės naudos siekiantyjį tikslą išpildyti, valstybinė pagalba būtinai reikalinga. <…> Jeigu dėl nenumatomos priežasties nebūtų galima suteikti tiesioginio parėmimo, tai mes nuolankiai prašytume 55 000. – litų paskolos ilgam laikui ir jei galima be nuošimčių“, – dėstė jis, nurodydamas, kad tokį patį raštą nusiuntė premjerui ir finansų ministrui Vytautui Petruliui.
Gubernatorius po mėnesio dėl šio reikalo raštu kreipėsi į premjerą ir prašė suteikti Juodkrantei 25 tūkstančių litų paskolą už kurią garantuotų Klaipėdos krašto direktorija.
Mažlietuvius savanorius – į Didžiąją Lietuvą
1925-ųjų balandžio pradžioje krašto apsaugos ministras Teodoras Daukantas raštu kreipėsi į premjerą ir informavo, jog buvo sulaukęs Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto prašymo išaiškinti, ar Klaipėdos krašto piliečiai gali stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Didžiosios Lietuvos gyventojai.
„Krašto Apsaugos Ministerijos nusistatymas – savanorius iš Klaipėdos krašto kariuomenėn priiminėti tik į stovinčias Didžiojoje Lietuvoje kariuomenės dalis. Pastojimui Klaipėdos krašto piliečiams reikalingas krašto Gubernatoriaus arba Gelbėjimo Komiteto liudijimas /pažymėjimas/“, – savo poziciją išdėstė ministras ir paprašė šį klausimą „išrišti Ministerių Kabinete“.
Ieškojo sukilimui išleistų pinigų
1925 m. gegužės pradžioje slaptu raštu kariuomenės Intendatūros Bugalterijos skyrius informavo Finansų ministerijos Biudžeto patikrinimo komisijos pirmininką apie tai, kam jau buvęs Klaipėdos krašto savanorių armijos intendanto karo valdininkas Gudaitis išleido iš jos vado J. Polovinsko-Budrio gautus pinigus. Pastarieji esą buvo panaudoti arkliams pirkti.
„Likvidavus savanorių armiją tie arkliai perėjo Krašto Apsaugos Ministerijos žinion: dalis į 1-mą Gusarų pulką, dalis į 7-tą pėst. pulką ir dalis į Kariuomenės Intendantūros Transporto Batalioną. Tiksliai nurodyti koki suma buvo iš savanorių armijos Vado gauta ir kiek pinigų sunaudota arkliams pirkti nėra galimybės, nes pateisinamieji arklių pirkimo dokumentai buvo peržiūrėti tam tikros komisijos ir, rodos, panaikinti. Savanorių armijos Intendantūros sandeliui įsakymai kilusiam Kariuomenės Intendantūroje 1924 m, kovo mėn. gaisre sudegė“, – rašė kariuomenės valdininkai.
Beje, sukilėlius vaidinusių kariškių ir šaulių susisiekimo priemonių finansavimo klausimai buvo keliami jau ir gerokai anksčiau – 1923 m. rugpjūčio pabaigoje į Vyriausybę raštu kreipėsi Amerikos lietuvių prekybos akcinė bendrovė.
„Kaip buvęs Savanorių Armijos Klaipėdoje Vadas Budrys liudyja, ši armija naudojosi mūsų Bendrovės automobiliais ir užtai neatsilygino. Sąskaita 4.600 litų sumai buvo įteikta 18 balandžio š/m. Šaulių Sąjungai, kuri pristatė ją krašto Apsaugos ministerijon apmokėjimui. Nors reiikalautas automobilio vartojimo liūdymas pristatytas, bet pati sąskaita iki šiaidienai neapmokėta. Kadangi išlaidas iš prijungimo Klaipėdos Krašto prie Didžiosios Lietuvos prisiėmė apmokėti vyriausybė, todėl turime garbės nuolankiai prašyti Ministrų kabinetą teiktis įsakyti, kad minėtoji sąskaita būtų neatidėliuojant apmokėta kurios nors žinybos“, – buvo dėstoma šiame rašte.
Anot jo yra išlikęs ranka pieštuku užrašytas tekstas, kad nurodyta sąskaita nėra gauta.
Autorius: Martynas Vainorius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
