Klaipėdiečiams – prievolė gesinti miško gaisrą
Klaipėda atvirai
Turinį įkėlė
Kaip bus saugomasi nuo miško gaisrų ir kaip jie būtų gesinami, koks elgesys viešoje vietoje užtrauks administracinę atsakomybę, kur įsikurs blaivykla ir kiek ji atsieis – tokius administracinius, su tvarka susijusius klausimus 1952-aisiais sprendė Klaipėdos valdžia.
Apie juos – dar viename „Atviros Klaipėdos“ rašinyje, parengtame pagal dabar Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomus dokumentus.
Vietoje dailininkų - teisėjai
Baigiantis 1951-ųjų spaliui Vykdomasis komitetas nusprendė Klaipėdos II rajono liaudies teismui paskirti pastatą Montės (dabar – Herkaus Manto) g. 40, kur iki tol buvo įsikūręs dailininkų kombinatas „Dailė“. Pastarajam iš šių patalpų buvo nurodyta išsikraustyti per tris savaites.
Taip pat Vykdomasis komitetas kreipėsi į Maisto pramonės ministeriją prašydamas iki gruodžio nugriauti šalia šio pastato buvusį garažą ir perkelti tvorą iki naujos sklypo ribos.
Miške uždraudė rūkyti
1952-ųjų balandžio viduryje Klaipėdos miesto Vykdomasis komitetas, kuriam tuo metu priklausė ir Kuršių nerija, reaguodamas į kovo pabaigoje LTSR Ministrų tarybos priimtą nutarimą dėl miškų ir durpynų apsaugojimo nuo gaisrų, nusprendė „kovos su miško gaisrais organizavimui sudaryti Klaipėdos miesto gaisrinę operatyvinę trejukę“. Į pastarąją buvo įtrauktas Vykdomojo komiteto pirmininkas, Klaipėdos girininkijos girininkas ir Klaipėdos miesto milicijos skyriaus viršininkas.
Taip pat buvo nurodyta sudaryti priešgaisrinius operatyvinius planus, kuriuose būtų numatytas ir gyventojų pritraukimas „prie gaisrų gesinimo privaloma tvarka“ su savo inventoriumi.
Komitetas atgaline data – nuo balandžio 1-osios – iki spalio uždraudė deginti žolę greta miško esančiose žemėse.
„Uždrausti miškuose kurti ugnį, rūkyti tabaką, šaudyti iš šautuvų naudojantis kamščiais ir greit užsidegančios arba smilkstančios medžiagos. Įpareigoti gyvenvietes raštiškai pranešti miškų ūkiui ir miesto priešgaisrinei apsaugos inspekcijai datas ir vietas, kuriose bus pravedama žolės ir miško laužo deginimas. Įpareigoti miškų pramonės ūkį ir kitus miškų paruošėjus rudens žiemos sezono metu iškirstas biržas galutinai išvalyti ir stabelius paliekant tarp jų priešgaisrinius protarpius ir stabelius apariant ar apkasant. Įpareigoti Plentų Valdybą, Kelių Eksploatacijos Ruožą, Vietinės Reikšmės Kelių skyrių, ir Geležinkelio valdybą išvalyti nusavintas juostas prie plentų, vieškelių, geležinkelių einančių per miškus ir durpynus nuo išvartų ir visokio laužo, bei užtikrintų jų apsaugą nuo gaisro ir uždėti mineralizuotas juostas 2 m. pločio. <...> Įpareigoti visas miesto įstaigas, įmones ir organizacijas, esant reikalui, pateikti visas turimas transporto priemones /auto mašinas, vežimus su arkliais ir kt/ žmonių bei gaisro gesinimo įrankių pervežimui. Gaisrams pavojingame laikotarpyje nustatyti Klaipėdos miesto įmonių turinčių mašinas dieninį dežuravimą pagal priedėlį“, - išdėstyta sprendime.
Vykdomasis komitetas dar 1951-ųjų rudenį buvo kreipęsis į Ryšių kontoros viršininką draugą Koroliovą prašydamas, kad jis įrengtų telefoną Klaipėdos girininkijai. Matyt, draugui Koroliovui toks prašymas buvo „iki barabano“, nes naujajame savo sprendime Vykdomasis komitetas jį jau įpareigojo tai padaryti.
„Nustatyti, kad bendros ir specialios paskirties telefonais kovai su gaisrai reikalu leidžiama naudotis be eilės“, - skelbė kitas sprendimo punktas.
Miesto valdžia taip pat nurodė, jog miškų ūkis gaisrą gesinusiems darbininkams turi mokėti po 8 rublius už dieną, o dirbusiems su arkliu – 15 rublių.
Blaivyklai – 15 žmonių personalas
Lietuvos TSR Ministrų taryba dar 1947 m. gegužę buvo priėmusi sprendimą dėl blaivyklų įkūrimo prie milicijos Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose. Šiuo sprendimu Vilniuje ir Kaune leista steigti 2-ojo tipo, o Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje – 1-ojo tipo blaivyklas.
1-ojo tipo blaivyklose turėjo būti 10-15 lovų, viršininkas, trys budintieji, keturi felčeriai, 4 prižiūrėtojai, iš kurių vienas – vyriausiasis, vyriausiasis apskaitininkas, valytoja ir du pečkuriai.
Visų minėtųjų miestų Vykdomieji komitetai buvo įpareigoti iki tų metų liepos 10 d. paskirti blaivyklos patalpas ir aprūpinti jas reikiama įranga.
Dabar jau neaišku, ar minėtasis sprendimas taip ir nebuvo įvykdytas, ar 1952-ųjų rugpjūtį Klaipėdos valdžia nusprendė steigti papildomą tokią įstaigą. Vykdomojo komiteto sprendime buvo nurodyta, jog „siekiant išsaugoti dirbančiųjų sveikatą ir užtikrinti tvarką“ įkuriama blaivykla su 15 etatų. Jai paskirtas pirmasis Jono Billiūno (dabar – Galinio Pylimo) g. 15-ojo namo aukštas.
Taip pat buvo patvirtina metinis 230 454 rublių šios įstaigos biudžetas, į kurį buvo įtrauktos ir patalpų pritaikymo bei įrangos įsigijimo išlaidos. Dėl šių pinigų skyrimo kreiptasi į apskrities Vykdomąjį komitetą, kad jis pateiktų atitinkamą prašymą LTSR Ministrų tarybai.
TASS pateikiamais duomenimis, pirmosios iš miestų biudžeto išlaikomos blaivyklos buvo atsiradusios dar Rusijos imperijos laikais, 1902-1904 metais Saratove, Kijeve, Jaroslavlyje ir Tūloje. Pirmoji sovietinė blaivykla buvo atidaryta 1931 m. lapkričio 14 d. Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), Marato g. 79 ir buvo pavaldi Sveikatos apsaugos komisariatui. Nuo 1940-ųjų kovo vidaus reikalų ministro Laverentijaus Berijos įsakymu blaivyklos buvo priskirtos jo vadovaujamam komisariatui ir teisėsaugos pareigūnai pradėjo gatvėse aptiktus girtus piliečius pristatinėti į tokias įstaigas.
Visiškai išsiblaivęs pilietis (dažniausiai ne anksčiau kaip po penkių valandų) buvo apžiūrimas felčerio, gaudavo kvitą, kad apmokėtų suteiktas paslaugas. Apie apsilankymą blaivykloje buvo pranešama piliečio darbovietei, kad ji imtųsi administracinio poveikio priemonių. Už tai grėsdavo viešas apsvarstymas, asmuo galėdavo netekti premijų ar net pareigų. Šiuos aspektus knygoje „Vanduo turi tekėti“ yra palietęs Linas Poška, nagrinėjęs įmonės „Klaipėdos vanduo“ archyvinius dokumentus.
„Girtuokliavimo atvejais išleisti administracijos įsakymai, svarstymai draugiškajame teisme, nuobaudų gradacija leidžia suprasti tarpusavio santykius kolektyve, miestiečių papročius ir tolerancijos ribas. Tos alkoholio toleravimo ribos buvo gana plačios. Tik pačioje tarybinės epochos pabaigoje įmonėje komunistų partijos ar profsąjungos iniciatyva buvo įkurta blaivybės draugija. <…> Įmonės archyvo dokumentai nepatvirtina pasigirstančios nuomonės, kad „prie Stalino buvo tvarka“, o jau darbo drausmės laužymas išplito tarybinės sistemos gyvavimo pabaigoje. Skandalingiausi girtuokliavimo atvejai nugulė į archyvą kaip tik iki 1953-ųjų. <...> Ankstyvoji pokarinė epocha, labai aštri daugeliu kitų atžvilgių, buvo gana tolerantiška girtuokliams. Darbininkas, nuotekų siurblinėje varęs naminę degtinę, atsipirko papeikimu. Lygiai taip pigiai išsisuko ir vyriausiasis įmonės buhalteris, nors jo nusižengimas, darbuotojų akimis, buvo didesnis: jis algų dieną užgėrė ir nenuėjo į banką paimti atlyginimų, o juk banke galiojo tik jo parašas… Greta pateikiamoje informacinio rašto, gauto iš blaivyklos, faksimilėje atkreiptinas dėmesys į rašto numerį. Galima manyti, kad 1966.05.21 šis šaltkalvis buvo jau 1828-asis nuo metų pradžios miesto blaivyklos klientas. Tokie raštai būdavo iškabinami skelbimų lentoje, vėliau įsegami į asmens bylą. Visiškus girtuoklius kažin, ar tai galėjo paveikti. Tačiau atsitiktinai suklupusiam, dar tik pirmąjį žingsnį slidžia nuokalne žengtelėjusiam žmogui tai turbūt būdavo skaudi, bet veiksminga auklėjimo priemonė. Miesto policija (tuo metu ji vadinosi milicija) ant panašaus tipografinio blanko siųsdavo įmonei ir pranešimus apie darbuotojo padarytus administracinius teisės pažeidimus, paprastai – smulkų chuliganizmą”, – rašo L. Poška.
Jei pilietis į blaivyklą patekdavo tris ar daugiau kartų per metus, jis turėjo privalomai apsilankyti narkologiniame dispanseryje arba psichiatrinėje ligoninėje, kad praeitų medicininę apžiūrą ir reikalui esant jam būtų paskirtas gydymas.
Šis sovietinis palikimas dar netrumpą laiko tarpą veikė ir nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Kai kurių šaltinių teigimu, 2000 metais Lietuvoje dar veikė 24 blaivyklos. Įvairiuose straipsniuose minima, kad blaivyklos Lietuvoje panaikintos šaliai įstojus į Europos Sąjungą dėl šių įstaigų „prieštaravimo prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms“.
Būrimas - administracinis pažeidimas
1952-ųjų spalio pradžioje Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą, kuriuo reglamentavo administracinę atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimus. Tokiems pažeidimams buvo priskirti: šūkavimai, garsus dainavimas, grojimas muzikos instrumentais po vidurnakčio viešose erdvėse; girto asmens lankymasis teatruose, klubuose, autobusuose ir kitose viešose vietose; azartinių žaidimų žaidimas, būrimas gatvėse ir turguose bei kitose viešose vietose; betikslis kabinėjimasis prie žmonių, keikimasis, tuštinimasis ir šlapinimasis tam neskirtose vietose.
Buvo numatyta, kad bauda už tokius pažeidimus svarstant administracinei komisijai gali siekti iki 100 rublių (vidutinė alga 1952-asiais Sovietų sąjungoje siekė 674 rublius) arba galėjo būti skiriami iki mėnesio trukmės pataisos darbai.
Kartu Vykdomasis komitetas suteikė teisę milicijai už tokius pažeidimus iškart bausti vietoje trijų rublių bauda, išduodant pažeidėjui baudos taloną. Miesto milicijos skyriaus viršininkui buvo suteikta teisė už viešosios tvarkos pažeidimą taikyti įspėjimą ir baudą iki 10 rublių, o nesumokėjimo atveju – pakeisti ją priverstiniais darbais iki 5 dienų laikotarpiui.
Buvo nurodyta, kad šis sprendimas galios dvejus metus.
Autorius: Martynas Vainorius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
