Kornelija Jankauskaitė – apie save ir sutiktus žmones (II)
Kupiškėnų mintys
Turinį įkėlė
Kaip po studijų baigimo klostėsi Jūsų karjera?
Grįžusi į Lietuvą, įsidarbinau Lietuvos telefilme dokumentinių filmų režisieriaus Kazimiero Musnicko asistente. Darbas pagal sutartį dviem mėnesiams. Jis kūrė filmą apie „Ąžuoliuko“ chorą. Darbas patiko, nes širdžiai artima tema – muzika. Baigusi darbą Telefilme, pradėjau dirbti Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute, Menotyros sektoriuje, Teatro skyriuje, jaunesniąja moksline bendradarbe. Bet čia kažkas nelipo ir nesiklijavo, ir po ketverių metų darbą pakeičiau. Tuomet įsidarbinau Lietuvos kino sąjungoje konsultante ir į darbą ėjau kaip į šventę.
Parašėte knygą „Apkabinu praeitį. Mano šeimos istorija“, sudarėte knygas „Daktarės Veronikos Alseikienės prisiminimai ir laiškai“, „Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų“ (kartu su Živile Gimbutaite). Kas pastūmėjo į šią sritį? Kodėl apsisprendėte rašyti būtent apie šias iškilias Lietuvos moteris?
Kai prasidėjo Lietuvos laisvėjimo procesas, mudvi su mama 1989 m., per mano atostogas, mėnesiui išvykome į Ameriką aplankyti jos draugės. Amerikoje dėl laimingų sutapimų susipažinau su pasaulinio garso archeomitologe Marija Gimbutiene. Kelias ir pasirinkimai gyvenime, manau, ir nuvedė mane į profesorės namus. Buvau jos dešinioji ranka ir jai visur talkinau.
Pirmą kartą iš Amerikos grįžome su mama po pusmečio, o po metų profesorė M. Gimbutienė išsikvietė mane vėl. Bendravome su ja beveik iki paskutinių gyvenimo dienų. Ji mirė 1994 metais.
Todėl ir rašiau apie prof. Mariją Gimbutienę, nes ją gerai pažinojau ir jos asmenybės žavesys mane traukė. Ji buvo ne tik garsi akademikė, bet ir šiltos širdies žmogus. Gyvenant jos namuose, buvome labai susidraugavusios, iš arti pažinau jos aplinką, ją pačią kaip žmogų. Prof. Marija pasižymėjo vidine laisve, buvo graži ir spalvinga asmenybė, lengvai bendraujanti, turėjo puikų humorą.
Rengiant knygą apie M. Gimbutienę, įdėjau nemažą pluoštą savo prisiminimų apie mokslininkę. Tačiau mūsų sudarytai knygai straipsnius ir prisiminimus parašė keletas iškilių žmonių iš Lietuvos, Amerikos ir Rusijos. Teko ir man nemažai mokslo ir kultūros žmonių apklausti, jų pokalbius įrašyti, parengti knygai. Živilė savo ruožtu atsiuntė kai kuriuos tekstus iš Amerikos.
Rengiant knygą, mano užduotis buvo viską nuo pradžios iki galo paversti juodu ant balto ir sudėti į bendrą vienį, t. y. knygą. Kitas dalykas, kad rengdama knygą, visus tuos tekstus perleidau giliai per save – visą M. Gimbutienės gyvenimą.
Išėjus knygai „Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų“ (2005), man paskambino prof. Marijos pusseserė, žinoma pedagogė Meilė Lukšienė, ir pasiūlė sudaryti knygą apie M. Gimbutienės mamą Veroniką Alseikienę.
Ji su vyru Danieliumi buvo gydytojai, dideli visuomenininkai lenkų užimtame Vilniaus krašte. Sutikau. M. Lukšienė man įteikė V. Alseikienės prisiminimų rankraštį. Tada ėmiausi darbo. Taip viena knyga gimdė kitą.
Su kokiais sunkumais susidūrėte tyrinėdama jų gyvenimus?
Renkant medžiagą knygoms, ypatingų sunkumų nepatyriau. Gal todėl, kad turėjau nemažai informacijos, įgytos prof. M. Gimbutienės namuose.
Pavyzdžiui, žinojau, kad ji pati sutvarkė savo archyvinę medžiagą, laiškus, nuotraukas ir atidavė Vilniaus universiteto rankraščių skyriui. Tad iš karto, pradėjus rengti knygą, žinojau, kur ir ko ieškoti. Taip pat Marijos namuose buvau mačiusi jos buvusio vyro Jurgio Gimbuto parašytą, bet nepublikuotą dienoraštinę autobiografiją. Žinodama, kad tokia apskritai egzistuoja, pradėjusi kurti knygą apie Mariją, pasiteiravau jos universiteto rankraščių skyriuje ir radau. Jurgio tekstai labai gražiai papildė M. Gimbutienės portretą.
Taip pat gyvendama mokslininkės namuose Topangoje buvau pasidariusi kai kurių jos gaunamų lietuviškų laikraščių straipsnių kopijas. Tad turėjau Alės Rūtos ir gero Marijos draugo žinomo istoriko Vinco Trumpos atsiliepimus apie Mariją. Vėliau juos panaudojau knygai. Kai buvo rengiama knyga, Vinco Trumpos nebebuvo tarp gyvųjų, o poetė Alė Rūta buvo apakusi, tad nebūtų galėjusi nieko parašyti.
Knygą apie M. Gimbutienę norėjau kurti tik grįžusi iš Amerikos 1996 metais, bet kažkas vis trukdė. Bet medžiagą jau kaupiau. Pasąmonė kuždėjo, kad vieną dieną tikrai imsiuosi knygos. 2000 m. Mokslų akademijos salėje vyko vakaras, skirtas M. Gimbutienei. To vakaro metu prisiminimus apie Mariją papasakojo antropologas prof. Gintautas Česnys, žymiausias Lietuvos archeologas Vytautas Urbanavičius, nuo klasės suolo artima Marijos draugė, archeologė Rimutė Rimantienė, ir ne mažiau garsi Regina Volkaitė-Kulikauskienė, istorikė prof. Ingė Lukšaitė. Tą vakarą įrašiau į diktofono juostą jų pasisakymus. Ir juos laikiau.
Kaip tik 2002 m. atvyko iš JAV Marijos dukra Živilė ir pasiūlė drauge sudarinėti prisiminimų knygą apie M. Gimbutienę. Tai buvo Meilės Lukšienės idėja. Kai Živilė pasiūlė imtis knygos sudarymo apie jos Mamą, su džiaugsmu sutikau.
Rengiant knygą apie dr. Veroniką Alseikienę, vienas svarbesnių uždavinių buvo teisingai išsiaiškinti užkoduotus tikruosius minimus vardus ar personalijas laiškuose. Pavyzdžiui, Marija, rašydama laiškus motinai, pasirašydavo slapyvardžiu „Sulė“, taip pat ir Jurgis Gimbutas turėjo slapyvardį „Jurytė“, ir kiti giminės. Beveik iki aštunto dešimtmečio pradžios buvo naudojama Marijos ir motinos susirašinėjime konspiracija kalbant apie vieną ar kitą asmenį, pavyzdžiui, slapyvardžiai, pirmosios vardų raidės ar bendriniai vardai, kaip antai: mokslininkė, skraidančioji moteriškė (Marija Gimbutienė), juodaplaukė (Daneta Railienė), Luka (Saulius Matas, M. Lukšienės brolis), vakariniai giminės (Railai). Pravertė patirtis, įgyta bendraujant su prof. M. Gimbutiene ir jos draugais, giminėmis ir pažįstamais. Be šio asmeninio žinojimo, suteikiančio informacijos apie minimus V. Alseikienės, Vytauto Alseikos ir M. Gimbutienės laiškuose žmones, jų tarpusavio ryšius, keblu būtų buvę išsiversti ar net neįmanoma. Kai kada dėl to teko konsultuotis ir su V. Alseikienės giminaitėmis Meile Lukšiene, jos dukra I. Lukšaite ir Ž. Gimbutaite.
Džiaugiausi, kad dar yra gyva mylimiausia M. Gimbutienės pusseserė žinoma pedagogė Meilė Lukšienė. Ji noriai dalijosi turima informacija, patarimais ir pasakojimais tiek apie savo tetą V. Alseikienę, tiek apie M. Gimbutienę. Ir domėjosi abiejų knygų rengimo procesu. Taip pat ir jos duktė istorikė prof. Ingė Lukšaitė daug prisidėjo patarimais, konstruktyviomis pastabomis. Bendrauti su jomis buvo tikras malonumas. Taigi turėjau nuostabią palaikymo komandą.
Džiaugiausi ir dėl to, kad taip puikiai sutvarkyti Alseikų ir M. Gimbutienės fondai. Marijos archyvas yra Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje, o bendras Alseikų šeimos archyvas – Lietuvos literatūros ir meno archyve. Alseikų šeimos archyvą labai kruopščiai tvarkė M. Gimbutienės brolis Vytautas Alseika, gyvenęs Vilniuje. Jis rinko visas laikraščių ir žurnalų iškarpas su straipsniais apie įžymiąją seserį Mariją. Viską gražiai surūšiavęs, prieš savo mirtį jis atidavė Lietuvos literatūros ir meno archyvui.
Kiek leidžiate sau kūrybinės laisvės rašydama biografijas?
Rašydama savo tekstus tiek knygai apie Mariją Gimbutienę, tiek apie Alseikienę, daugiausia rėmiausi dokumentiniais faktais, per daug nenuklysdama į šalį. O rašydama knygą apie mūsų šeimą, įdėjau vieną kitą lyrinį nukrypimą.
Kurią iš trijų paminėtų knygų laikote svarbiausia ir kodėl?
Žinoma, brangiausia knyga apie savo šeimos istoriją, todėl, kad rašydama ją, tarsi iš naujo pragyvenau ne tik savo tėvų, bet ir savo pačios gyvenimą ir tą laiką, kurio nebeįmanoma sugrąžinti. Troškau įsisąmoninti savo senelių ir tėvų praeities sunkumus, pasiekimus ir pagerbti jų atminimą.
Giliau pažvelgiau į mane subrandinusią savo giminės (genties) sielą, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ar neteisybe paversti galimybe.
Bet ne mažiau brangi knyga ir apie Mariją Gimbutienę, kuri tapo kaip artimiausia giminė. Susitikimas su ja nušvietė mano gyvenimą naujomis ryškiomis spalvomis, tiesiog pakeitė gyvenimo kryptį.
Deklaruojama istorinės atminties svarba. Ar šiandien biografijų tyrinėtojams geros sąlygos dirbti, ar lengvai prieinami informacijos šaltiniai? Apskritai, ar tam palanki kultūros politika?
Informacijos šaltiniai gerai prieinami. Teko skaityti mamos ir dėdės Juozo Jankausko bylas Lietuvos ypatingajame archyve. Ateini, užsisakai ir gauni tai, ko reikia. Galima persifotografuoti lapus. Jokių trukdžių. Lietuvos valstybės istorijos archyve ieškojau mamos gimimo įrašo. Užsisakai ir gauni po dienos kitos (tik yra mokestis). Bet, jeigu pats sugebi dirbti su suskaitmeninta informacija, gali sėdėti salėje ir susiieškoti tai, kas domina. Lietuvos literatūros ir meno archyve bei kituose taip pat geros sąlygos tyrinėtojui. Kultūros politika tam palanki. Nesusidūriau su problemomis.
Apie ką dar norėtumėte parašyti, o gal jau rašote? Gal tai galėtų būti knyga apie žmones ar žmogų, susijusius su teatru?
Kol kas neplanuoju jokios kitos knygos. Neseniai parašiau labai trumpus prisiminimus Jurgio ir Marijos Šlapelių muziejui apie Šlapelių dukrą Gražutę Šlapelytę-Sirutienę. Su ja teko bendrauti gyvenant Santa Monikoje. Bet tai – tik prisiminimų blyksniai. Tačiau, malonūs!
Papasakokite plačiau apie save. Kokių pomėgių, be rašymo, dar turite. Kokia Jūsų kasdienybė?
Nuo 2000 metų esu Vilniaus gidų bendrijos narė. Tad per tuos metus derinau rašymą su gidavimu. Vasarą dirbau gide po Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, o žiemomis kūriau knygas. Dabar irgi vedu užsienio svečiams ir lietuviams, dažniausiai mokiniams, ekskursijas; pasakoju apie Lietuvą ir man tai teikia didelę atgaivą širdžiai. Daug esu dirbusi ir tebedirbu su piligrimais iš visų pasaulio kraštų: JAV, Australijos, Filipinų, Singapūro, Vietnamo, Tailando. Jie atvažiuoja pamatyti Gailestingojo Jėzaus paveikslo Vilniuje, aplankyti su šv. Faustina susijusias vietas, Šiluvą ir Kryžių kalną. Dar giedu liaudiško giedojimo grupėje „Karunka“, vadovaujamame Zitos Karklelytės. Mes giedame 200 metų senumo giesmes. Tokias giesmes giedojo ir mano močiutė Elzbieta. Ji turėjo sodrų žemą balsą, o ir mano balsas dabar toks. Su sesute vis išvykstame pakeliauti į kurią nors Europos šalį, nes mėgstame keliones. Labai mėgstu lankytis koncertuose ir parodose, žiūrėti baleto spektaklius.
Kokie dabar Jūsų ryšiai su Kupiškio kraštu? Kas kelia didžiausius sentimentus? Kokius pokyčius pastebite?
Į Kupiškį važiuoju pasisvečiuoti pas jauniausiąjį tėvelio brolį dėdę Praną ir tetą Ireną Jankauskus su didžiausiu malonumu. Iš jų sklinda daug šilumos ir meilės mums su sesute. Jie mums tarsi antrieji tėvai. Man Kupiškyje viskas kvepia. Iš giliai ateina tas jausmas ir nežinau, iš kur. Man gera čia ir jauku. Sava. Prisimenu savo pirmąją kelionę į Kupiškį, Miliūnus ir Alizavą dar vaikystėje su močiute Elzbieta. Ji tada važiavo parsivežti nekarštų avių vilnų iš kaimo, nes daug mezgė. Nors buvau maža ir buvo žiema, bet ji pasiėmė mane. Atsimenu, kad per sniegą iki Miliūnų kaimo mus pavėžėjo arklys su rogėmis. Kai pravažiuoju dabar Miliūnus, tas saldus jausmas užlieja širdį, nors praėjo tiek daug metų. Būdama Kupiškyje aplankau kitus brangius gimines – Danutę ir jos sūnų Dalių Jankauskus jų gražioje sodyboje Jasiškio kaime. Ten, netoliese, Grincagalės kaime, ir gyveno mano seneliai, augo tėvelis su broliais ir seserimi. Šioje sodyboje esame lankęsi ne kartą su sesute paauglystėje. Viskas man čia labai miela. Čia jaučiu savo gentį.
Kupiškis labai išgražėjęs. Nuostabiai atrodo atnaujinta biblioteka, muziejus prie bažnyčios ir pati bažnyčia, grakščios Henriko Orakausko skulptūros, puiki kepyklėlė, Kupos krantai žaviai sutvarkyti. Labai jaukus ir švarus miestelis. Gera čia žmogui būti. Mane Kupiškyje viskas žavi: ir tiesūs kelaliai, ir geri žmonas kupiškėnai.
Ką patartumėte žmogui, kuris nori tyrinėti, rašyti savo šeimos istoriją. Nuo ko pradėti?
Pirmiausia, reikėtų pasikalbėti su savo artimaisiais – tėvais, seneliais, jei dar jie gyvi, giminėmis, pažįstamais. Paklausinėti, ką jie žino apie šeimos žmones, paprašyti papasakoti istorijas, kurias yra girdėję sklandant giminėje. Visa tai užrašyti diktofonu ar sąsiuvinyje. Ir tą daryti gal ne per vieną kartą. Galima kelis kartus pašnekinti kad ir tuos pačius žmones. Gal iškils naujų detalių.
Lietuvos valstybės istorijos archyve Vilniuje, (Mindaugo g. 8), taip pat reikėtų pabandyti surasti savo senelių ar protėvių vardus ir pavardes, gimimo metrikus. Bet galima ir iš namų neišeinant internete rasti nemažai medžiagos ieškant savo šaknų, genealoginio medžio sudarymui; daug dokumentų yra suskaitmeninta. Jei reikėtų, galima nesunkiai gauti ir į Sibirą ištremtų žmonių bylas Lietuvos ypatingajame archyve (jei nebuvo sunaikintos), Gedimino pr. 40. Svarbiausia turėti viskam daug kantrybės ir laiko.
Ačiū už atsakymus.
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
