„Klaipėda - mirštantis miestas“
Klaipėda atvirai
Turinį įkėlė
Prieš šimtą metų Klaipėdoje nelengva buvo ir katalikų klebonui, ir pramonininkams, ir eiliniams darbininkams.
Apie tai liudija Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomi dokumentai.
„Nusipolitikavusio asmens“ nepatraukė
Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Polovinskas-Budrys savo dienoraštyje 1925 m. gegužės 20 d. rašė, jog „neseniai miško pirklių ir pramoninkų sąjungos metiniame susirinkime“ Klaipėdos krašto prekybos rūmų prezidentas Joseph Kraus pavadino Klaipėdą mirštančiu miestu, „nurodydamas, kad jeigu taip toliau tęsis, tai Klaipėda mirs, o Prekybos Rūmai kaipo pirklybos atstovybė galima pavadinti kapinių inspekcija“.
„Užbaigė savo kalbą šiais žodžiais: „visur kur aš nueinu man kalbama, jog mes privalome su mūsų kaimynu, Vokietija, palaikyti geriausius santykius, bet Klaipėdos Krašte vokiečiai kojomis mindžiojami“. Klaipėdos vokiškieji laikraščiai Krauso kalbą sušvelnijo, bet Vokietijoje, kaip tik, daugelis laikraščių, ypač komercinių, kaip „Berl. Borser Zeit.“ kaip tik privedė pačius aštriausius žodžius, pavadindami straipsnius: „Klaipėda – mirštantis miestas“. Aišku, kad tas kenkia Klaipėdai, nes iš Berlyno laikraščių sems žinias ir spausdins kitų Europos sostinių komerciniai laikraščiai. Man atrodo, kad su Kraus reikia baigti. Smulkiau apie šį nusipolitikavusį asmenį pranešu p. Ministeriui Pirmininkui, prašant leidimo pareikalauti jo atsistatydinimo“, – rašė gubernatorius.
Visgi greičiau buvo baigta su juo pačiu, o ne su J. Kraus. Pastarasis Klaipėdos krašto prekybos rūmų prezidentu buvo dar ir 1926-aisiais, vėliau tapo garbės nariu, buvo Klaipėdos krašto seimelio pirmininku..
„Vadintas Klaipėdos politinio ir ekonominio gyvenimo varikliu. Po 1933 įsigalėjus naciams, su kitais politikos senaisiais veikėjais buvo priverstas pasitraukti iš aktyvios visuomeninės veiklos ir išvyko į Vokietiją“, – Mažosios Lietuvos istorijos enciklopedijoje apie J. Kraus rašo Algirdas Antanas Gliožaitis ir Julius Žukas.
Tuo metu J. Polovinsko-Budrio karjera Klaipėdos krašte baigėsi jau 1925-ųjų lapkritį, po vietos lietuviams nesėkmingai pasibaigusių pirmųjų rinkimų į vietos Seimelį.
Trijų rūšių katalikai
J. Polovinskas-Budrys gegužės 25 d. savo dienoraštyje rašė, kad katalikų klebonas kunigas Daniliauskas jam skundėsi, jog jo padėtis labai sunki, „nes jis dabar turi trijų rūšių katalikus: kalbančius vokiškai, kalbančius lietuviškai iš D. Lietuvos kalba ir kalbančius lietuviškai klaipėdiečių tarme“.
„Nei vienas iš jų nenori nusileisti, kiekvienas reikalauja pamokslo savo kalboje. Jeigu kunigas stengėsi kalbėti D. Lietuvos kalba, tai nepatenkinti vietiniai ir atbulai. Darbo klebonui vis prisideda ir nors dabar jis turi 3 vikarus – tų neužtenka. Nekurie iš viršininkų nurodė jam į tai, kad būtų geistina pakviesti vieną vikarą lietuvį, nes dabartiniai visi trys vikarai nekalba lietuviškai. Kun. Daniliauskas to bijo, nes tuomet kunigai gali pasidalinti į lietuvius ir vokiečius“, – rašė gubernatorius.
Jis nurodė išdėstęs klebonui, kad kaip tik toks kunigas galėtų padėti „sujungti tarp savęs visus katalikus, o taipogi pamokintų lietuvių kalbos ir čionykščius kunigus“.
„Kun. Daniliauskas gi manė, kad šį klausimą galima išrišti kitokiu būdu: gauti iš Lietuvos kunigą akademiką, kuris būtų pakviestas lietuvių gimnazijos kaipo kapelionas ir drauge galėtų dėstyti, pav., lotynų kalbą ir padėti bažnyčioje“, – rašė J. Polovinskas-Budrys.
Visgi, atrodo, kad klebonas išmoko dirbti Klaipėdoje ir sunkiomis sąlygomis, nes jo pavardė spaudoje minėta ir 1939-iųjų pradžioje.
Skundėsi ir pramonininkai, ir darbininkai
Rūpesčių tuo metu Klaipėdoje turėjo ne tik katalikų klebonas. Gubernatorius rašė, kad pas jį gegužės 23 d. apsilankęs minėtasis Klaipėdos krašto prekybos rūmų prezidentas J. Kraus pasipiktino Eltos pranešimu, kuriame buvo dėstoma, kad Klaipėdos krašto verslai skolingi 7 mln. litų anglų firmoms. Rūmų prezidentas dėstęs, kad tokia skola nesiekė ir milijono, o po tokių žinių paskleidimo jeigu kas nors „prašys užsienyje paskolos, jos niekur negaus, nes ten prisibijos duoti į nedidelį kraštą jau turint 7.000.000 skolos“.
„Toliau jis nurodo, kad Klaipėda tokio meto neturėjusi – kad pabaigoje gegužio būtų virš 1000 bedarbių. Klaipėdos miestas jau išeikvojęs 1.400.000,- lit. savo lėšų bedarbių užlaikymui, neskaitant pašalpos iš valdžios. Ką toliau daryti, negalima sau įsivaizdinti. Geriau einasi manufaktūros ir geležies pirkliams. Taipogi Klaipėda niekuomet nėra turėjusi tokių didelių turgų, bet nuo paskutinio kenčia klaipėdiečiai ūkininkai, nes jie negali konkuruoti su ūkininkais ir D. Lietuvos, kurie siūlo produktų daugiau ir pigiau“, – rašė gubernatorius.
Tą pačią dieną pas jį apsilankė ir dešimties darbininkų delegacija, įteikusi peticiją, kurioje buvo šeši punktai: „1) Priversti fabrikų savininkus neliuosuoti toliau darbininkus; 2) Padidinti apmokėjimą miesto darbininkams, kurie pasiųsti darbuosna į kaimus, nes jų šeimynos yra mieste ir jie turi daugiau išlaidų. 3) Pristatyti darban visus bedarbius, ne tik vien vedusius. 4) įvesti 8 val. darbo diena bedarbiams, kurie yra mieste prie darbo pristatyti. 5) Pristatyti prie darbų fabrikuose tik per darbo įstaigą (Biržą) ir 6) Duoti vienkartinę pašalpą bedarbiams, kurie ilgiau 3-jų savaičių nedirbo: vedusiam 60 litų, nevedusiam 40 litų“.
„Iš pastatytų reikalavimų matyti, kad neapsiėjo be komunistų, kurie sugebėjo gauti įtaką tarpe bedarbių. Matyti padėtis rimtėja, jeigu drauge su komunistais eina atstovais darbininkų Kortelės. 27/V Direktorija kviečia posėdį Miesto Valdyboje apsvarstymui pateiktos peticijos“, – konstatavo gubernatorius.
Autorius: Martynas Vainorius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
