Žmogus, nepasimetęs gyvenimo verpetuose

Žmogus, nepasimetęs gyvenimo verpetuose...Šio žmogaus pavardės nerasime tarp garsiausių, garbingiausių iš Tauragės rajono kilusių asmenų. Nerasime ne todėl, kad to būtų nevertas. Priešingai. Jo gyvenimo, jo įspūdingos biografijos užtektų keletui žmonių. Sužalota vaikystė, sugniuždyta jaunystė, sunkūs tremties metai nepalaužė išeivio iš Tauragės optimizmo, energijos, užsispyrimo, kaip, beje, ir daugelio kitų, prievarta išvežtų į tolimas Sibiro platybes. Iki paskutinės gyvenimo dienos jis buvo ištikimas savo Lietuvai, daug rašė, leido knygas, kiek jėgos leido, siekė įprasminti skaudžią istorinę praeitį ir savo patirtį, būti gyvu liudininku – nuolat kalbėti ir rašyti apie patirtas Lietuvos gyventojų represijas, įamžinti negrįžusiųjų atminimą. Ir paliko mus visai neseniai – 2021-ųjų balandžio 19-ąją, sulaukęs gražių 87-erių metų. Kalbu apie inžinierių, rašytoją, 1941-ųjų tremtinį, tikrą lietuvį patriotą Rimvydą Racėną. Jis gimė 1934 metų sausio 29 dieną Eržvilke, nors pats trumpoje savo biografijos santraukoje teigė gimęs Pužuose. Jurgos Ivanauskaitės patėvis Perskaitęs šią pavardę, ilgai galvojau, kur ji man taip artimai girdėta. Atmintyje iškilo šio žmogaus parašytos ir parengtos knygos, sunkūs turiningo jo gyvenimo vingiai. Kadangi visko žmogui įsiminti neįmanoma, informacija pamažu nutolo ir vėl iškilo pernai spalio 11-ąją po teatrologės Audronės Girdzijauskaitės straipsnio „Šiaurės Atėnų“ kultūros laikraštyje, skirto prieš tris mėnesius mirusiai dailėtyrininkei, dailės istorikei, visuomenės veikėjai Ingridai Korsakaitei atminti: „Gan uždaro būdo Ingrida sunkiausius smūgius mokėjo ištverti santūriai, nesiskųsdama, kaip tikra liuteronė (juk Korsakai – nuo Biržų). Ilgus metus kantriai prižiūrėjo mamą, paskui – sergančią Jurgą (rašytoją Jurgą Ivanauskaitę, – red.), išgyveno dramatišką atsisveikinimą su ja. O guodė ir palaikė ją antrasis vyras Rimvydas Racėnas ir jų duktė Radvilė su šeima. Liūdna, kai pagalvoju, kad nebesusitiksim nei mūsų sode Ežerėliuose, nei Korsakų Turniškėse, kur būdavo taip gera verandoje ar pievelėje prie namo šnekėtis apie tai, kas mums aktualu, gurkšnojant kavą ar vyną, kvėpuojant tirštu pušyno oru. Įžymioje senoje medinėje Korsakų viloje Ingridą lankydavo dailininkai Valiai, Galkai, Žilytė ir Steponavičius, o po monografijos „Išeivijos dailė“ pasirodymo čia ne kartą lankėsi ir „išeiviai“ – fotografas Algimantas Kezys, Vladas Žilius bei kiti ir, aišku, Stasys Eidrigevičius“. Ir dabar galutinai supratau, kad buvau teisus. Išeivis iš Skaudvilės apylinkių – tai tas pats žmogus, puikiai pažįstamas ne tik tremtiniams ir politiniams kaliniams rašytojas, vienas ryškiausių tragiškų tremties įvykių įamžintojų, Jurgos Ivanauskaitės patėvis, kurio su Ingrida Korsakaite duktė Radvilė Racėnaitė – etnologė, lietuvių tautosakos, baltų religijos ir mitologijos tyrinėtoja. Jos humanitarinių mokslų daktaro disertacija „Žmogaus gyvenimo trukmės ir kokybės samprata lietuvių folklore“ – pirmasis mokslinis darbas Lietuvoje, kompleksiškai apžvelgiantis visus žmogaus būties, likimo klausimus. Radvilės Racėnaitės tyrinėjimai prilyginami Norberto Vėliaus ir Gintaro Beresnevičiaus darbams. Vaikai džiaugėsi – laukė „įdomi“ kelionė Po daugelio metų Rimantas taip prisimins tas niekada neužsimiršinčias dienas: „Buvo puikus 1941 m. birželio 13-os vakaras. Rytojaus dieną tėvas ruošėsi važiuoti Tauragėn ir tvarkė brikelį. Mudu su broliuku lakstėm po pievą ir mėtėm į viršų lankelį – jei, išmetęs aukštyn, žiūri per jo vidurį į dangų – jis atrodo dar šviesesnis, dar aukštesnis. Štai saulė pasiekė Puželių mišką, ir mudu nuvarė gulti. Ryte pažadino keistas šurmulys, sklindąs po visą namą. Prie Valentino lovytės stovi nepažįstamas žmogus ir jį kamantinėja: „Kur tėvo ginklai?“ Ateina mama nieko nematančiom akim ir liepia rengtis. Štai dar vienas nepažįstamas, su šautuvu, o kambario kampe sėdi ant kėdės tėvas iškeltomis aukštyn rankomis. Prie durų lauke stovi sunkvežimis, sukinėjasi kareiviai. Krata – vis ieško kažkokių ginklų. Viskam vadovauja linksmas žydas. Jo svarbiausias parankinis – niūrus sentikis rusas, caro laikų kolonistas nuo Adakavo apylinkių. Jiedu liepia – maisto imtis trim parom, atseit pavėžės tolėliau nuo sienos, ir tiek. Paskui, numoję ranka, sako: „Imkit savaitei, imkit daugiau!“ Sentikis niūriai pataria imtis daugiau šiltų drabužių. Mama pasakojo, tėvas, sužinojęs atvykėlių tikslus, prašė šeimos neliesti ir vežti jį vieną. „Milinę ant pečių, duonos į terbą ir galiu žygiuoti su jumis!“ Tačiau egzekutoriai turėjo kitokias instrukcijas. Mama paskubom krauna mantą, tėvas tebesaugomas kampe, tik rankas leido nuleisti ant kelių. Mudu su broliuku džiaugiamės – mūsų laukia tolima, įdomi kelionė! Mantos, mūsų laimei, pasiimta nemažai, ji mus gelbės alkanais karo metais. Bet tai paaiškės vėliau, o dabar ją krauna į sunkvežimį, kuris mus nežinia kur dangins. Sulipame į kėbulą, galuose įsitaiso ginkluota sargyba, pravirksta tėvo motina ir sesuo, ir mes pajudam Skaudvilės link. Kol mus kratė ir kraustė, kaimynuose pasklido apie tai žinia. Važiuojant pro Mačiulių sodybą, visa šeimyna išeina prie kelio ir tylomis mus lydi. Šeimininkas nusiima kepurę. Mama uždainuoja „Sudieu, Lietuva, man linksma buvo gyvent Tavo šalelėj“... Tėvas tyli, pritilom su broliuku ir mudu – nors ir įdomu bus keliauti, bet šitas kariškas sunkvežimis, šita niūri sargyba, šitie ginklai – kažkas negera“. Skaudvilėje mašiną apspito minia žmonių, moterėlės pradėjo raudoti. Mantą liepė perkraustyti į dengtą mašiną – mažesnis masalas žmonėms, ir lietus krapnoti pradėjo. Mama apsižiūrėjo, kad neturi duonos. Jos nupirkti pasišovė mašinos vairuotojas. Atnešęs keletą kepaliukų kategoriškai atsisakė imti pinigus. Pareiškė: „Šiandien aš jau jus penktus vežu“. Rimvydas Racėnas: „Mama primygtinai reikalavo leidimo pasiųsti seseriai telegramą apie mus ištikusią nelaimę. Telegramą pasiuntė patys vežikai; prieš tai jos tekstą nešė milicijon redaguoti. Pagaliau mus sukišo dengtan sunkvežimin, vidun įsiropštė sargyba, vis arčiau tėvo laikydamasi, ir pajudėjome Tauragės link. Tačiau Tauragės neprivažiavome, ji turėjo savų rūpesčių, nes ir iš ten trėmė; tad Skaudvilei ir jos apylinkėms buvo paskirta Batakių stotelė, kurion ir pasukome. Čia jau radome keletą šeimų. Ilgainiui atvažiavo vis daugiau mašinų, stotyje, aikštėje prieš ją, pagelžkelyje ir perone šurmuliavo minia žmonių. Tą juodą birželio šeštadienį šitaip atrodė visos vakarų Žemaitijos geležinkelio stotelės. Ir ne tik Žemaitijos... Palei tėvą įkyriai, neatstodamas nė žingsnio, sukiojosi vienas iš sargybinių. Pagaliau privažiuoja prekiniai vagonai. Tėvas suskato nešti daiktus, bet jo neleidžia – daiktus susineš pati žmona. Vis tiek porą ryšulių jis mums nuneša. Tai paskutinis jo patarnavimas šeimai. Jam liepia atsirinkti savo daiktus ir eiti vyrų vagonan – taip būsią visais atžvilgiais patogiau. Uždaro jo vagono duris, jas saugo ginkluotas kareivis – štai tau ir „patogiau“. Vargšas tėvas! Niekas tada nė nepagalvojo, kad užsidarė kalėjimo durys ir karsto dangtis“. Tėvą sušaudė Iš tiesų tai buvo paskutinis kartas, kai vaikai matė savo tėvą. Jis buvo atskirtas nuo šeimos, įkalintas Kraslago lagerių grupei priklausančiame Nižniaja Poimai Krasnojarsko krašte. Tiesa, vėliau, prisiminęs apytikrį mamos sesers adresą, tėvas pranešė apie save. Savo ruožtu mama parašė seseriai, ir ratas susijungė. Namiškiai sužinojo, kad tėvas su dar apie 3500 vyrų atsidūrė Krasnojarsko krašte, Rešiotų geležinkelio stoties rajone, lagerio N 235-5 septintame punkte, dar Revučij vadinamame. Rašė, kad kertąs mišką, darbas esąs sunkokas, kad duonos uždirba nevienodai, kad kol kas sveikas ir laikosi. Koks tas „laikosi“, galima buvo nujausti, o tiksliau sužinoti vėliau iš išlikusių gyvų kalinių. Iš 3500–4000 vyrų kalinimo pabaigos sulaukė apie 200, t.y. kas 17–20-tas. Susirašinėjo šeima apie metus, gaudavo atvirukų ir ant beržo tošies rašytų. Paskutinis laiškas buvo datuotas 1942 m. spalio 4 diena. Po to tėvas kaip į vandenį krito. Visi užklausimai į įvairias instancijas – be rezultatų. Tik 1966 metais, jau gyvenant Vilniuje, po eilinio kreipimosi į MGB, pavyko gauti oficialų pranešimą, kad tėvas 1942 m. lapkričio 5-ąją sušaudytas pagal BK garsųjį 58-13 str. O vaiko nemeluojantys prisiminimai iš Batakių tęsiasi: „Vagone įsitaisėm pirmieji. Turėjom teisę išsirinkti „geriausią“ vietą. Prekiniai vagonai pritaikyti kareiviams pervežti. Prie durų įtaisyta geležinė krosnelė – populiarioji „buržuika“. Į abu šonus nuo durų ėjo dviaukščiai ištisiniai gultai. Mes apsigyvenom antrame aukšte, arčiau geležim apkaustyto langelio. Palaipsniui vagonas pilnėjo. Vėliau atvykę lindo į pirmą aukštą – tamsų ir nepatogų. Išsyk vagonų sargyba nebuvo stipri – išėjęs savo reikalu nesunkiai galėjai pabėgti. Bet kur ten bėgs moterys, apsikrovusios vaikais. Taip berods niekas ir nepabėgo. Vyrų vagonus saugojo griežtai – iš čia ir norėdamas nepaspruksi. <...> Žmones vežė ir dieną, ir kitą, ir trečią. Prieš pajudėdami į kelionę, susilaukėme viešnios – prieš mūsų vagoną kaip iš po žemės išdygo mamos sesuo Stefanija. Skaudvilėje siųstą telegramą ji vis dėlto gavo ir viską metusi atvažiavo į Batakius. Iki šiai dienai prieš akis matau vaizdą, kaip teta, nusimetusi paltą, prieš visą sąstatą nusivelka suknelę ir atiduoda ją mamai – tai ir viskas, kuo ji galėjo mums tuokart padėti. Šią suknelę mama saugojo ir nešiojo 25 metus. Galop iš relikvijos pasiuvo kelnaites anūkui. Vagonas jau sausakimšas. Pagaliau prikabino atitemptą tauragiškių sąstatą ir pajudėjome. Nuplaukė Batakiai, nuslinko medžių rietuvės, sukrautos pagelžkely, ratai kalė vis dažniau ir dažniau“. Kotlase iš traukinio visiems teko persėsti į baržas ir keliauti iki Kortkeroso miško pramonės ūkio Komijos ASSR. Kartu su kitomis šeimomis, o jų buvo 41, Irena Racėnienė apsistojo Terebėj gyvenvietėje, kur iki 1940-ųjų buvo vieno didžiausių Komijos lagerių Lokčimlago skyrius. Mama įsidarbino pardavėja maisto prekių parduotuvėje, bet kai atsisakė tapti informatore, buvo atleista ir tapo raštvede. Vaikai mokėsi. Rimvydas, kaip pats vėliau sakėsi, per mėnesį išmoko kalbėti rusiškai. Rimvydas Racėnas: „Gyvenau Komijos Kortkeroso rajone net septyniolika metų. Patekęs čia septynerių metų, nuėjau mokinio, technikumo moksleivio, diplomuoto miškų ūkio mechaniko kelią. Ir visą laiką virš manęs nematomu debesiu kabojo spec. perkeltojo antspaudas. Tokių kaip aš ir mano šeima – perkeltųjų – tuo metu Komijoje buvo aibė. Visi mes buvome laikomi ar liaudies, ar sovietų valdžios priešais. Bet kokie gi mes priešai? Be teismo ir tardymo grubia jėga atplėšti nuo gimtinės ir išgrūsti po Komijos krašto užkampius. Ko tik čia nebuvo: išbuožinti rusai, gausybė lenkų, lietuviai, Pavolgės vokiečiai, nežinia iš kur atsiradę kinai, vėliau po karo belaisviai, taip vadinami vlasovininkai, to Vlasovo ir akyse nematę...“ Sūnūs pabėgo į Lietuvą Viskas klojosi kaip ir daugeliui kitų už tūkstančių kilometrų namus priverstinai palikusių tautiečių. Penkiolika žmonių viename barake. Mamai pavyko įsidarbinti bulvių lauko sarge, dieną jai padėdavo Rimvydas. Kartkartėmis sesuo, vieniša bevaikė maskvietė, gelbėdavo maisto siuntiniais. Vaikai mokėsi už 4 kilometrų, Kortkeroso rajono centre. Vėliau mama gavo darbą nuošalios, gūdžios gyvenvietės kontoroje statistike, kartu atlikdama ir sekretorės, raštvedės, telefonininkės pareigas, vadovavo meno saviveiklos kolektyvams. 1947-ųjų pavasarį, baigęs šeštąją klasę, Rimvydas su broliu Valentinu ryžosi bėgti į Lietuvą. Kelionė prasidėjo sunkvežimio kėbule. Mama palydėjo iki sankryžos, kur suko keliukas į Kija Ju. Per Syktyvkarą, Vologdą pasiekė Maskvą, Rygą ir Liepoją. Čia Valentinas pas mamos brolį Henriką paliko Valentiną ir su atvykusiu pasitikti pusbroliu vėl per Rygą išvyko į Radviliškį, kur jo jau laukė mamos sesers Stefanijos šeima. Rimvydas Racėnas: „Gimnazijon (tada dar buvo gimnazijos) patekau III klasėn (kitaip sakant antrus metus ėjau dabartinės vidurinės mokyklos šeštos klasės kursą), nes nebuvo aišku, kaip seksis mokslas lietuviškai. Droviai sėdausi į laisvą vietelę ir nuščiuvau kaip viščiukas – visi į mane spokso, o aš pats mažiausias klasėje, apvilktas švarkeliu, pasiūtu iš lendlizinio angliško kareivio munduro. Tuoj klasė sužinojo, kad aš iš Rusijos, kad menkai moku lietuviško rašto, kad aš mažiausias ir silpniausias. Tačiau po kelių dienų barjerai ištirpo, ir aš tapau pilnateisis klasės narys. Neilgai trukus buvo lietuvių kalbos diktantas, ir paaiškėjo, kad mokytojas J.Vaišnys savo arsenale neturi pažymio, kuriuo galėtų vertinti mano lietuvių kalbos rašybą. Į mane numojo ranka, iškėlęs sąlygą per pirmą trimestrą pavyti klasę“. O baisiosios represijos tęsėsi. Radviliškio gatvėmis vis riedėjo kariški sunkvežimiai, prigrūsti nusigandusių žmonių. Dienomis miestelis buvo kaip maro ištiktas – gatvės tuščios, turgaus nėra. Rimvydas nakvojo palėpėje. Iš maišo pasidarė kuprinę, teta įdėjo maisto ir drabužių, prie langelio prisitvirtino virvę, kuria būtų nusileidęs iš antro aukšto į miesto sodą. Pabėgęs pagal planą turėjo vykti į Skaudvilės apylinkes, į tėvoniją... Rimvydas Racėnas: „Atėjo vasaros atostogos. Buvo nutarta, kad aplankysiu Pužus ir vietą, iš kurios, rodos, taip seniai iškeliavau ešelonu. Štai ir Batakių stotis. Per miškus drožiu link Skaudvilės. Nejauku, nes prisiklausyta visokių pasakojimų apie miškinius. Širdis neramiai plaka – ar beatpažinsiu seniai matytas vietas? Juk čia vaikščiota „dar prieš karą“, iki tos lemtingos laiko ribos, kada viskas buvo kitaip, kai gyvenimas čiurleno nerūpestinga, saugia, patikima vaga. Buvo namai, buvo tėvas, už kurio nugaros slėpėmės nuo vargų ir rūpesčių. Kur viskas dingo? Pasitikslinu kelią sutikęs pakeliui moterėlę. Štai ir Ančios slėnis, kairėn suka keliukas, kuriuo ne kartą mane Kaštanius vežė, o ant kalno vienišas stūkso tėvonijos namas. Namuose – moterų karalija, ūkį tvarko babūnė, tėvo motina, apie ją susispietusios kelios jos dukros. <...> Blogai moterims be vyrų, o jie, senosios Racevičienės sūnūs, dingo kaip į vandenį. Vieno kaulai Krasnojarsko krašte, kitas palaidotas Tauragėje – neatlaikė sveikata pokario tardymų, trečias pats save pasmerkė, kariuomenės vengdamas. Ir nemažėja joms darbo, ir nesimato šviesesnių dienų. Tėvų turto anei kvapo, tik bufetas, toks juokingas šiandien, toks solidus anuomet, riogso seklyčioje. „Ant viškų“ višta perina viščiukus karste, kurį sau babūnė pasidarė iš lentų, likusių atstatant sudegusį per karą tvartą. Vasarą per daug dykinėti nėra kada – šieną vežam, o neužilgo ir rugius. Prasidėjusi kolektyvizacija nušalino babūnę nuo ūkio tvarkymo. Aštuntą dešimtį kliudžiusi senutė pasidarė Pužuose nereikalinga ir karšti išvyko pas kitą dukterį, gyvenusią Vaiguvoje, tarp Šaukėnų ir Kelmės. Atvažiavo žentas jos pasiimti. Susėdo jiedu greta ant skersinio. Pasidėjo babūnė ryšulėlį su manta ant kelių, o ratų gale paguldė didžiausią jos turtą – karstą. Taip ir keliavo per pusę Žemaitijos. Nors kasdien srėbiau batvinius, netrūko ir pramogų. Atsirado draugų, neužmiršdavome maudymosi ir žvejybos Ančioje, karstėmės jos skardžiais, lakstėm po apylinkes. Tais metais varydavo gyvulių bandas iš Vokietijos į rytus. Varovai nuolat pasirinkdavo nakvynei Ančios slėnį. Mano pareiga būdavo, bendraujant su jais, saugoti, kad gyvuliai neištryptų pasėlių. Prisiklausydavau prie naktinio laužo įvairiausių pasakojimų. Naktys niekad neprailgdavo. Atėjo ir išvykimo diena. Babūnė ta proga nukirto gaidukui galvą ir pati nuvežė mane į Batakių stotį. Atsisveikindama nelauktai gailiai pravirko. Taip ir liko atmintyje prie vežimo stovinti aukšta, tamsi, griežtų veido bruožų, gailiai verkianti sena moteris. Daugiau mes nesimatėme. Batakių stotelei buvo lemta tapti išsiskyrimų vieta – čia paskutinį kartą atsisveikinau su babūne, čia prieš aštuonerius metus paskutinį kartą atsisveikinau su tėvu...“ Vėl atgal Taip Rimvydas Lietuvoje gyveno iki 1951-ųjų. Po vasaros atostogų su klasės draugais nutarė stoti į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Nepavykus mėgino laimę Gruzdžių veterinarijos technikume. Pas tetą Radviliškyje pradėjo lankytis įtartini asmenys ir teirautis apie jį. Buvo aišku, kad teks atsiskaityti už pabėgimą iš tremties. Radviliškin atkeliavo maskviškė teta ir įrodė, kad saugiausia būsią Maskvoje. Ten įstojo į gumos pramonės technikumą. Kad galėtų prisiregistruoti bendrabutyje, parašė pareiškimą milicijai, kad karo metais buvo ištremtas Komijoje... Ir nuotykiai prasidėjo iš naujo... Rimvydas Racėnas: „Gatvėje laukė lengvas automobilis, vadinamoji emka. Pasodino mane užpakalinėn sėdynėn, greta atsisėdo vienas iš egzekutorių ir su nepatirtu lig tol komfortu pajudėjau Maskvos gatvėmis – berods pirmą kartą važiavau lengvuoju automobiliu. Dešinėje sušvito Kremliaus žvaigždės, užkopėm į Dzeržinskio aikštę ir pasukom į skersgatvių labirintą už dabartinės (ir tuometinės) Vidaus reikalų ministerijos. Atkišo leidimą ir pravažiavom vienus ir kitus saugomus vartus, galop atsidūrėme... kalėjimo kieme. Mano globėjai pristatė mane registratoriui, buvau įrašytas rejestran, iškrėstas, apklaustas. Vis ruseno viltis, kad dar nesusipratimas, prašiau pranešti apie įvykį tetai, daviau telefoną. Žinoma, pas tetą saugumiečiai apsilankė, padarė kratą, tetai grąžino mano knygas ir atvežė iš jos siuntinį – duonos. Nei arešto metu, nei vėliau niekas nepateikė man orderio ar kaltinimo, nebuvau net tardyti pakviestas. Būdamas naivus, nepatyręs ir įvykio prislėgtas nė negalvojau reikalauti paaiškinimų ir visiškai negyniau savo teisių“. Po keturių parų vienutėje perkėlimas į Butyrkų kalėjimą, etapas traukiniu į Gorkio (Nižnij Novgorodo) kalėjimą. Dar po trijų dienų per Kirovą – Kotlasas, Kniažpogostas. Ir vėl Syktyvkaras, kalėjimas Kortkerose... Susitikimas su mama... 1952 metais, savo šešioliktojo gimtadienio išvakarėse, po kelerių metų nesimatymo netikėtai sugrįžo brolis Valentinas, nuėjęs kryžiaus kelius per Liepojos ir Leningrado kalėjimus. Mamai pavyko gauti leidimą, kad jis galėtų mokytis vietos miškų technikume. 1954 metais tą patį Syktyvkaro technikumą per trejus metus su pagyrimu baigė Rimvydas. Nors pagal įstatymą jis turėjo teisę be stojamųjų egzaminų būti priimtas į aukštąją mokyklą, tačiau direktorius tremtiniui leidimo stoti į Archangelsko miškų institutą nedavė, o nukreipė dirbti į Kortkeroso miškų ūkį... Po to neakivaizdžiai baigti trys Komijos pedagoginio instituto kursai. 1956 metais jis gavo pasą su įspaudu: „Leidžiama judėti tik Komijos ATSR teritorijoje“. Dar po kelerių metų buvo įteiktas ir tikras pasas, panaikintas specialiojo persikėlėlio statusas, bet leista gyventi tik vietovėje, iš kurios šeima represuota. Ir štai pagaliau vėl gimtasis kraštas Lietuva, kur naujos problemos, nauja kova už būvį, darbo, prisiregistravimo paieškos. Ratas apsisuko. Tačiau ir grįžęs Rimvydas nenurimo, baigė Vilniaus universitetą, dirbo inžinieriumi. Daugelio knygų autorius Patirtieji tremties išgyvenimai ir tėvo netektis suformavo viso R.Racėno nueito gyvenimo tikslą – būti gyvu liudytoju, rašyti ir kalbėti apie patirtas Lietuvos gyventojų represijas, įamžinti negrįžusiųjų atminimą. Prisiminimai 1991 metais publikuoti vienoje pirmųjų tremtinių atsiminimų rinktinėje „Ešelonų broliai“. 1995 metais pasirodė jo knyga „Komių žemėje“, 1997 metais – „Rešotų aidai“, 2005 metais – „Paminklai Lietuvos žmonių tremties ir kalinimo vietose“. Po metų į rusų kalbą išversti atsiminimai „Литва–Коми–Литва. Записки спецпереселенца“, išleisti Syktyvkare. 2011 metais papildyti atsiminimai išleisti atskira knyga „Lietuvą palikom vakaruose“. 2013-aisiais pasirodė tremtinių bėglių ir našlaičių pargabenimo į Lietuvą istorijų knyga „Į mielą šalį Lietuvą“. R.Racėnas taip pat parengė lankstinukų tremties tematika, publikavo daugybę straipsnių aktualiais tremties atminimo ir įamžinimo klausimais.

Autorius: Tauragės kurjeris

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama