Per audras ir lietų knygnešiai jautėsi saugiausi

Draudžiama spauda nešini knygnešiai sugebėdavo prasmukti pro tokią žandarų apsaugą, kur, atrodė, ir uodas nepralįs. Moterims buvo lengviau, nes žandarams buvo nevalia jų apčiupinėti, bet atsitikdavo ir nenumatytų dalykų. Apie tai savo knygoje pasakojanti Virgina Šukytė tikino, kad, be drąsos ir ištvermės, buvo labai svarbus ir žvitrus protas, sumanumas.

Plukdė valtimis ir garlaiviais

„Knygnešiai buvo tokie ištvermingi, išradingi, drąsūs, bet vis dar yra primiršti. Tie 40 spaudos draudimo metų devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir dvidešimtojo pradžioje, kaip ir partizanų kova už laisvę, taip pat buvo rezistencija, tik prieš carinės Rusijos imperiją. Ir jie laimėjo, nes lietuviška spauda buvo sugrąžinta“, – taip apie savo naujausią knygą „Pilkieji didvyriai. Slaptos ir pavojingos knygnešių kelionės“ kalbėjo Virginija Genienė, knygą išleidusi kita, mergautine pavarde – Virgina Šukytė.

Maždaug dešimtmetį ji rašė straipsnius apie knygnešius ir Lietuvos knygnešio draugijos veiklą. Besigilinant žurnalistinis smalsumas ne tiktai nenuslopo, bet vis augo. Supratusi, kad nėra patrauklios ir išsamios pažintinės knygos apie šį mūsų istorijos fenomeną – knygnešystę, V.Šukytė nusprendė pati ją parašyti. Darbą pradėjo nuo nulio – perskaitė kone viską, kas jau buvo ta tema parašyta, susitiko su knygnešių anūkais.

„Dažniausiai minima, kad knygnešiai lietuvišką spaudą iš Rytų Prūsijos pernešdavo ant nugarų ar veždavo vežimais. O iš tiesų mastas buvo kur kas didesnis – knygos, kalendoriai, laikraščiai, maldaknygės iš Tilžės buvo plukdomi laivais, valtelėmis per Baltijos jūrą, iš Amerikos garlaiviais per Atlantą“, – vardijo pašnekovė.

Net plaukų kuodą iškedeno

V.Šukytei apmaudu dėl primirštų Rokiškio rajono, ypač Panemunėlio, knygnešių – pašnekovė įsitikinusi, kad jie ir švietėjas kunigas Jonas Katelė nusipelno kur kas daugiau dėmesio. Šiame krašte, Roblių kaime, gimęs jos tėvas Jonas Šukys.

Savo knygoje rašytoja pasakoja įdomių istorijų, kaip knygnešiams pavyko pergudrauti žandarus. At-skiras skyrius skirtas sumaniajai Elenai Mekuškaitei.

„Tuo metu moterys segėjo plačius sijonus, turtingosios – po tris. Mekuškaitė buvo prisiuvusi slaptų kišenių“, – pasakojo rašytoja.

Moterys knygnešės jautėsi saugesnės, nes žandarai neturėjo teisės jų apieškoti ir tikrinti drabužių. Bet kartą taip nutiko, kad muitinėje dirbo moteris, o E.Mekuškaitė suknelės plačioje rankovėje kaip tik gabeno draudžiamą rankraštį.

Supratusi, kad tuoj bus iškrėsta iki paskutinio siūlo, knygnešė į ritinėlį susuktą rankraštį nemačiomis įmetė į skėtį, paliko jį prie durų, o pati drąsiai žengė į patikrinimo kambarį.

Ir ji neapsiriko – buvo ne tiktai iščiupinėti visi drabužiai, bet net ir kuodas iškedentas.

Išeidama E.Mekuškaitė skėtį ramiai pasiėmė ir rankraštį sėkmingai pristatė adresatui.

Adatos – tik priedanga

E.Mekuškaitė buvo viena žymiausių moterų knygnešių. Į Panemunėlį ją, tuomet 16-metę, atvežė tėvai iš Južintų, kad išmoktų siuvėjos amato.

Ji įsteigė siuvėjų kursus, kuriuose iš tiesų mokė ne tiktai siūti, bet ir lietuviškai skaityti bei rašyti. Žvalgų įspėtos, kad netoliese pasirodė žandarai, merginos ir moterys suslėpdavo elementorius, o ant stalų patiesdavo medžiagas ir popierines iškarpas, sudėdavo siūlus ir adatas.

Žandarai išvykdavo nieko nepešę – siūti juk nedraudžiama!

E.Mekuškaitės talentą pastebėjo J.Katelė ir savo lėšomis išsiuntė į Sankt Peterburgą mokytis vaidybos. Grįžusi statė klojimo teatro spektaklius, buvo šokėja, literatė, bitininkė.

„Mekuškaitė lietuviško rašto išmokė arti 100 vaikų ir jaunuolių, bet skundikai ją akylai stebėjo ir skundė, tad buvo priversta išvykti į Kretingą. Bet savo veiklos nemetė – gabeno iš Prūsijos draudžiamas knygas“, – knygnešės talentus ir nuopelnus vardijo rašytoja.

Išmokai – dar 10 išmokyk

V.Šukytę labai sudomino, kaip sumaniai knygnešiai įrengdavo lietuviškos spaudos slėptuves.

Kitas J.Katelės mokinys – Jonas Šarkauskas iš Bajoriškių kaimo pasižymėjo ne tik itin dailia rašysena, bet ir sugebėjimu mūryti iš molio krosnis, netgi namus bei tvartus.

Šeduikiškio kaime jis pasistatė molinę trobą ir tarp dviejų kambarių sumūrijo dvigubą sieną, o ertmėje įrengė slėptuvę. Į ją buvo galima patekti tik iš rūkyklos ir užlipus ant aukšto.

Kad ir kiek kartų žandarai namus krėtė, knygnešio suktybės neatspėjo.

„Kunigas Katelė kaip švietėjas Panemunėlyje atliko milžinišką darbą. Jis išmokė kaimo jaunuolius ir vienuoles tretininkes lietuviškai rašyti ir skaityti. O šie jau mokė vaikus. Čia buvo nerašytas įstatymas: pats išmokai rašyti ir skaityti – dar dešimt to paties išmokyk“, – kalbėjo rašytoja.

Jai liūdna, kad apie J.Katelę žino tiktai rokiškėnai, kitur jo pavardė būna mažai girdėta. V.Šukytės įsitikinimu, savo nuopelnais J.Katelė prilygsta pačiam vyskupui Motiejui Valančiui, mokiusiam žmones rašto ir subūrusiam pirmuosius knygnešius kunigus.

Nešė ir spiritą, arbatą, degtukus

„Istorikai mums teigia, kad knygnešiai papirkdavo sargybinius. Buvo nemažai ir tokių atvejų, bet pasienis buvo saugomas trimis linijomis“, – tvirtino V.Šukytė.

Pirmosios postuose kas 3 kilometrus budėjo šautuvais ir peiliais ginkluoti sargybiniai.

Už jų – įtartinus žmones gaudantys raiti sargybiniai.

„Per sieną nešė nebūtinai knygas ar laikraščius. Taip pat gabeno spiritą, arbatą, degtukus – tas prekes, kurių Rusijos imperijoje nebuvo arba jos buvo prastos kokybės“, – aiškino V.Šukytė.

Didžiausi ir pavojingiausi knygnešių priešai buvo karčemų sargybiniai, vadinamieji šmekeriai. Jų pavadinimas kilęs nuo vokiško „ragauti“. Aptikę, kad žmogus neša gėrimą, pastarieji jį ragaudavo, tikrindavo, ar tai ne kontrabandinis spiritas.

Šie sargybiniai stabdė ir pėsčius, ir vežimais važiuotus, virbais badydavo šiaudus ar maišus. Galėdavo ateiti į bet kuriuos namus ir be ceremonijų juos apieškoti.

Sliūkindavo per lietų ir audras

„Šie sargybiniai buvo nepaperkami, nes jų uždarbis – rastos kontrabandos dalis“, – tęsė V.Šukytė.

Be to, jie turėjo savo šnipelius – pavyzdžiui, vaikas gano karves ir stebi, ar kas neina pamiške, nesineša terbos. Šnipais samdydavo ir elgetas, tarnaites.

Knygnešius, būdavo, apskųsdavo ir iš pavydo.

„Visokių istorijų buvo. Vienus knygnešius nušaudavo, kitus pagaudavo, ištremdavo į Rusiją. O dar buvo laimės kūdikiai, kuriems pavyko prasigyventi“, – aiškino knygos autorė.

Pastarieji – buvę samdiniai ar net elgetos – nusipirkdavo žemės, pasistatydavo trobas, įsteigdavo krautuves, knygynus. Vienas iš jų Rokiškio rajone pasistatė medinį trijų aukštų namą.

Bet daugiau pasakojimų yra apie tai, kaip knygnešiai sliūkindavo naktimis, kuo baisesniu oru. Per lietų ir audras būdavo mažiau pastebimi. Vilkėdavo pilkais naminio audinio drabužiais, kad kuo mažiau kristų į akis. Dėl to jie ir vadinami pilkaisiais didvyriais.

Kiek knygnešių įlūžo eidami ledu, nuskendo, kiek pradingo pelkėse – niekas tiksliai nežino.

Prieš spaudos draudimą – pasipriešinimo banga

Knygnešystė UNESCO buvo pripažinta unikalia veikla, neturinčia atitikmenų visame pasaulyje.

Kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, 1864–1904 metais caro valdžia užsimojo nutautinti lietuvius ir uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, uždarė katalikų bažnyčias ir vienuolynus, prie jų veikusias lietuviškas mokyklas.

Pilkaisiais didvyriais vadinami įvairių luomų knygnešiai lietuviškas knygas, laikraščius, kalendorius, maldaknyges pradėjo leisti Rytų Prūsijoje, jas nelegaliai gabeno ir platino visoje Lietuvoje. Slaptose mokyklose daraktoriai mokė vaikus lietuviškai rašyti ir skaityti.

Iškalbingas faktas: nuo lietuvių raštijos pradžioje, 1547 metais, pasirodžiusio Martyno Mažvydo „Katekizmo“ per 300 metų buvo išleistos tik 484 lietuviškos knygos, daugiausia religinio turinio. O per šiuos 40 spaudos draudimo metų kilo tikra banga – išleista ir išplatinta 1830 pavadinimų leidinių lotyniškais rašmenimis. Bendras tiražas siekė 6 milijonus egzempliorių, o caro valdininkams pavyko atimti ir sunaikinti tik mažą jo dalį – apie 8 procentus.

Autorius: Lina RUŠĖNIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama