KŪRYBOS KRAITĖ

Krestelėjo liepa savo plaukus, saulei bučinį tarp debesų įspraudė ir galantiško rugpjūčio nebelaukus koketavo, erzino, nesnaudė... Basomis per smėlį, per šienautą žolę, pamiške, per samanų paklotę, pamilau aš liepą, vasaros gražuolę, ji tiek nuostabių akimirkų parodė... Baltą debesį ji mezginiais apnėrė ir lelijas pakalbino nuo kranto, o tada tarsi undinė nėrė į tą mėlyną, beribį dangų... Jurga VALERY ---

TĖVUI

Tavęs nebėra... Tu anapus seniai, Negirdi kaip lakštingalos suokia, Kaip pavasariai žydi, skrajoja drugiai, Žemuogės sirpsta atokiai. Tu gimei, kai gegužis mojavo žvaliai, Palaukėm atbėgančiai vasarai... Išėjai tylų rudenį... Su paukščiais kartu – Skaudžiai klykė širdis, lijo ašarom. Nusprendė likimas jaunam tau išeiti, Nutrūko gyvybės gija per anksti... Tėve, tavo atvaizdą jau renku po truputį – Tavo bruožai tik nuotraukoj liko tikri. Tavo veidą dėlioju tarsi dėlionę, Menu dangaus mėlynumo akis... Sunku jau atminti... Kaip seniai viskas buvo, Tik atminimai ir vėlei užklys... Irena STARŠELSKYTĖ-GRABIENĖ --- Sieloj, dūšioj ir žemėj – toks tyras jazminų kvapas, ant lelijomis puošto stalo dvi taurės lyg moterys šnekas... Pasiimu vieną – keliu už žvaigždes, kad paukščiai danguj nepaklystų, pasiimu antrą – už saulę delne nuprausti vasaros rytui... Paglostau išplaukusį rugį, jonažoles pievoj skinu, žinau, jog liepa jau skuba savuoju laiko ratu... Sieloj, dūšioj ir žemėj – valgiais nuklotas stalas, puotauja mintys, bet stalo gale padėtos dvi Dievo taurės... Pasiimu vieną – ilgėja naktis, rasom bėga praustis aušros, Pasiimu antrą – joje pilnatis ir atviras mano pasaulis... Adelė DAUKANTAITĖ ---

MYLIMAS ŽMOGAU,

kartą mėnesienoj Pasaka pražilo, Kol Tavęs ilgėjaus Ir daina nutilo, Kol Tavęs aš laukiau, Saulė nusileido, Pievomis gimtinės Vien šešėliai braido: Pranašauja lietų, Šaltį pranašauja... Klumpėmis medinėm Laikas iškeliauja, Ten, kur jaunos dienos Šoka lėtą tango, Ten, kur mintys rymo Prie atverto lango. Zina PILKAUSKIENĖ --- Gal net ne Jie išėjo... Gal čia mes negrįžom... Minkštu rūku. Į mėlynus namus. Tarp debesų užuolaidom paklydusiom Ir atvertom langinėm. Paštui. Vėju atsiųstų maldų. Gal net ne mes. Gal Jie. Iš ilgesio... Šiąnakt įžiebs žvaigždes, Su meile išpurentuos Dangaus platybių Pataluos... Inga MAŽEIKIENĖ --- Rytas. Vakaras ankstyvas širdį spaudžia liepos žiedas. Ir žinai, ir nežinai maldą sveria aitvarai. Akyse tavi stebuklai Džiugesį iš lėto kuria. Spalvos ir mėlynos, ir vangios neužteks tavam pasauliui. Pučia, klega ir vaitoja Kito uždegti paveikslai. Daug vardų, tik vienas tavo Šiandien, vakar, tik po metų nebelauksi uragano. Gal po vėjais be žiedų Vers lemtis naujus lapus. Marija BUČKIENĖ ---

TIESĄ PASAKIUS

Girdžiu, kaip jūra tolumoj banguoja, Ir jaučiu baltų burių žvilgsnį tylų. Įbridus ligi kelių, kur žaluma vešliausia, Daržų ravėnėse rasa ant skruostų kyla. Žiūriu į išpuoselėtus vynuogienojus sode, Kaip laukiniai vijokliai jiems kilpas nerti bando, Sustabdyti, pasiglemžti, paslėpti pavėsy – Kova kasdienė čia savo vietą randa. O sodybos šeimininkai – gandrai pavyzdingi, Atsidavę šeimai, saugo lizdo šviesą. Jie kojos svetur neiškels iš šito kiemo, Su jų ramybe nepasigalynėsi, tiesą pasakius. Ir aš pati pakeliu akis į tolį: Ar galėčiau pasvajoti, kaip ištrūkti iš namų gniaužtų? Bet kas gi purpleliais tuomet pasirūpins? Jie seno ąžuolo drevėj gyvena paukščių aukštį. Kas be manęs jiems visas rodas išsakys? Kas pasakos apie keistuoles šarkas, Kurios taip įnoringos blizgantiems daiktams, Ir triukšmą kelia, pamesdamos saiką. Jos svečių prišauks, triukšmaus prie slenksčio, Bet ne vaišins, tiktai aplinkui skraidys... Taip ir lieku tarp jūros ošimo ir savo žemės, Kur kiekvienas paukštis mano vardą žino. Aldona ANUŽIENĖ ---

AUDRA LIEPĄ

Tą dieną žiedlapiais lijo Nuo ryto šėlo audra Dūko dangus lyg įtrūkęs Išplovęs sausrą staiga Debesys švinu įmaišyti Sunkūs išslydo tamsa Plakė šakas, lenkė žemėn Priminęs dangus – jo galia Lietūs plovė upokšniais Nešės fontanais gatve Jazminų žiedus nuskynęs Lyg piktas vaikas – numetė sodo gale... Tądien žiedlapiais lijo Banga po bangos gaivale Jūra spardės ir šėlo Smėlio pilis griaudama Griausmas ūmai sudundėjo Žemė virpėjo aide Sukrėtus darsyk – nuščiuvo Lietui sustojus – stojo tyla... Padrikai suplaktos pynės Žiedlapiais lyg valiuta Medžių atlygį gavus Pasotinta tolo audra... Odilė NORVILAITĖ ---

LIEPOS LIEPOS

Varva liepų medus, Toks kvapnus ir saldus, Tarsi laimė būties koncentrato. Aš graži, tu gražus, Mes skaičiuojam metus, Kai veidrodžiai mūsų nemato. Pasakyk, ar tiki, Kad gelsvam debesy Kuždas bičių sparnelių vibrato?.. Tu gražus, aš graži, Tai – maža paslaptis, Medumi liepos liepos kai laša. Tai todėl dar jauni, Mintimis sujungti Į dienos ir nakties vizualą. Tu gražus, aš graži, Dega meilės ugnis – Ji, tik ji, mus stipriausiais padaro. Vakarėja dangus, Skyla laikas perpus, Ir dalina saulę lyg trupmeną. Aš graži, tu gražus, Dvelkia liepos medum, Kad net širdys iš laimės sudreba. EIRENĖ ---

HAIKU PALANGAI

Čia, šalia tilto, kur smėlis šildo pėdas, Širdis sugrįžta Natalija ALMINAITĖ Bangos ramina Jūra slepia ašaras Smėlis jas saugo Ieva NARVILAITĖ  

Autorius: Audronė Raudonienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama