Skarulių tragedija: kai nekaltumas paverčiamas kalte

Skarulių tragedija: kai nekaltumas paverčiamas kalte...Sukako 85-eri metai nuo tragedijos, kai 1941 metų birželio 25 dieną Skaruliuose besitraukianti rusų kariuomenė suėmė, kankino ir nužudė tris kunigus. Vietos kleboną Pranciškų Vitkevičių, Veprių kleboną Boleslovą Vėgėlę ir tądien čia viešėjusį vilnietį, ką tik įšventintą kunigu, Zigmantą Stankevičių. Skausmingos sukakties minėjimą surengė asociacija Skarulių bendruomenė. Jos iniciatyva kunigų žūties vietoje tądien buvo atidengtas ir pašventintas naujas kryžius. Skambantys varpai. Nužudytų kunigų 85-mečiui skirti renginiai prasidėjo dekano, kunigo Virginijaus Birjoto, aukojamomis šventosiomis Mišiomis Skarulių Šventosios Onos bažnyčioje. Po pamaldų, skambant varpams, minėjimas tęsėsi šventoriuje prie čia palaidotų nužudytųjų kapo. Minėjimą poeto Bernardo Brazdžionio tekstu pradėjo moksleivis Matas. Kelias, kryžkelė, šventorius, koplytėlė. Kiek vilčių į aukštą bokštą jos įkėlei, kai gyvenimo taku ėjai, klupai, kai skambėjo šaukiantys varpai. Din dan dan. Skubink, eik iš čia, kur mirtis, kančia. Viešpaties vardan. Din dan dan. Aktyvi bendruomenės narė, Jonavos krašto puoselėtoja, skarulietė Regina Karaliūnienė priminė, kad nuo žiaurios tragedijos praėjo 85-eri metai, tačiau žmonių atmintis tebėra gyva. 1941 metų birželio 25 dieną Skarulių kaime besitraukiančios rusų armijos kariai sušaudė tris kunigus. Jų nekaltumas tapo jų kalte, sakė Regina Karaliūnienė. Aukos esmė. Prie gėlėmis žydinčio trijų nužudytųjų kapo žodį tarė Jonavos parapijos klebonas, kunigas Virginijus Birjotas. Pasak jo, tą dieną per šventąsias Mišias skaitytas Evangelijos ištraukas šie trys kunigai išpildė su kaupu. Jeigu ne jų auka, nežinia, ar daugelis žmonių šiandien galėtų stovėti šioje vietoje. Kaip rodo istorija, tragedija visam kaimui galėjo baigtis kitaip, jeigu šie dvasininkai nebūtų pasiaukoję. Už tai turime būti be galo dėkingi. Tai yra tikėjimo ir liudijimo pamoka kiekvienam iš mūsų, kalbėjo kunigas. Jis linkėjo, kad žmonėms nereikėtų paaukoti savo gyvybės, tačiau ragino vienas kitam paduoti Evangelijoje minimą šalto vandens stiklinę. Tai galima padaryti geru žodžiu, elgesiu, atsiprašymu, padėka ir kitais gerais darbais. Tegul jų auka būna mūsų kelias Viešpaties link, sakė dekanas Virginijus Birjotas. Per šventorių nuvilnijo Jonavos parapijos choristų giedama malda Viešpaties angelas. Ji kiekvieną minėjimo dalyvį ragino paklausti savęs, ar širdies gilumoje suvokiama ir priimama kunigų aukos esmė, ar deramai vertinamas jų pasiaukojimas atiduodant savo gyvybę. Paskutinis raportas. Daktarė Judita Puišo perskaitė paskutinį Skarulių parapijos klebono, kunigo Pranciškaus Vitkevičiaus, laišką ir raportą, parašytą 1939 metų gruodžio 14 dieną. Kauno arkivyskupui ir metropolitui adresuotame laiške kunigas nerimavo dėl galimų pavojų Skarulių parapijoje. Jis rašė, kad pagal Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos sutartį, sudarytą tų metų lapkričio 15 dieną, Gaižiūnų poligone, Ruklos dvaro pastatuose ir įrengtuose barakuose, apsigyveno rusų kariuomenės technikos dalinys. Rusų kariuomenės karininkai taip pat ieškojo būstų maždaug dviem šimtams savo šeimų. Gruodžio 12 dieną iš Gaižiūnų poligono komendanto, pulkininko Taraškevičiaus, kunigas sužinojo, kad rusų karininkų šeimas norima apgyvendinti Skarulių bažnytkaimyje. Joms taip pat buvo siūlomi būstai Ruklos kaime, kuriame gyveno lietuviai ir kuris, kaip ir Ruklos dvaras, priklausė Gegužinės parapijai. Būstų klausimą tuo metu sprendė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Kunigas įspėjo, kad rusų šeimoms apsigyvenus ne Ruklos kaime, bet Skarulių bažnytkaimyje, parapijos pastoracijai kiltų daug pavojų. Norėdamas išvengti blogų pasekmių, apie tai jis pranešė Kauno arkivyskupui. Daktarės Juditos Puišo teigimu, paskutinis kunigo laiškas į Kuriją yra relikvija, primenanti, kas mes esame, kur esame ir kas mūsų laukia. Raportas atskleidžia kunigo nuojautą dėl ateities ir galimos grėsmės. Iš kanauninko užrašų. Minėjimo dalyviams krašto tyrinėtoja perskaitė ištraukas iš prieš kelerius metus surastų kanauninko Fabijono Kemėšio užrašų. Kanauninkas gerai pažinojo kunigą Pranciškų Vitkevičių. Užrašuose pasakojama, kad iš klebonijos kunigai buvo išvesti ir tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo rusų kareiviai, vedami miškelio, esančio maždaug už vieno kilometro nuo Skarulių, link. Paėjęs nuo miestelio maždaug trečdalį kilometro, kunigas Pranciškus Vitkevičius atsisakė eiti toliau. Jis atsiklaupė šalia kelio esančiame griovyje, veidu į bažnyčią. Čia jo gyvybė buvo nutraukta. Kareiviai į kunigo galvą paleido keturis šūvius. Kitus du kunigus, Boleslovą Vėgėlę ir Zigmantą Stankevičių, kareiviai nusivedė toliau. Netoli miškelio jie pasuko į kairę. Maždaug už 60 metrų nuo vieškelio augo nedidelė, skurdi pušelė. Po ja buvo rasti abiejų kunigų kūnai. Jie gulėjo aukštielninki, išskėstomis rankomis. Iš visų pusių tratėjo šūviai, siautė ugnis ir gaudė patrankos. Gyventojai ilgą laiką nedrįso išeiti iš savo namų. Kunigų kūnai nužudymo vietose išgulėjo iki birželio 28 dienos, šeštadienio. Tą dieną jie buvo sudėti į karstus ir visi kartu palaidoti vienoje duobėje Skarulių bažnyčios šventoriuje. Savo užrašuose kanauninkas iškėlė mintį, kad skaruliečiai ir vepriečiai galėtų aukomis prisidėti prie paminklo pastatymo ant kunigų kapo Skarulių bažnyčios šventoriuje. Deja, 1954 metais kanauninkas mirė tremtyje, o jo kapo vieta nežinoma. Daktarė Judita Puišo pabrėžė, kad visi trys nužudyti kunigai ir kanauninkas Fabijonas Kemėšis yra tikėjimo kankiniai. Apie tai 2000 metais buvo paskelbta Romos Koliziejuje. Amžina garbė žuvusiems už tėvynę ir jos žmones, savo pasisakymą baigė daktarė Judita Puišo. Nuoširdi padėka. Iš Skarulių minėjimo dalyviai nuvyko Ruklos kryptimi, į kunigų nužudymo vietą. Joje iškilo tautodailininko Artūro Narkevičiaus išdrožtas medinis kryžius. Kunigas Virginijus Birjotas pašventino naują pagarbos ir atminimo ženklą savo gyvybes paaukojusiems sielų ganytojams. Jonaviečiai uždegė žvakeles ir padėjo gėlių. Skarulių bendruomenės pirmininkė Nijolė Reicenštein asociacijos vardu padėkojo visiems, kurie padėjo paminėti skaudžią istorinę datą. Ji dėkojo medžio drožėjui, kryždirbiui ir tautodailininkui Artūrui Narkevičiui už kryžiaus drožybą ir puošybą. Padėka išsakyta Krašto muziejaus įkūrėjai, aktyviai skarulietei Reginai Karaliūnienei, kuri inicijavo pasirengimą šiai skaudžiai sukakčiai, parengė scenarijų ir numatė minėjimo akcentus. Skarulių kaimo tyrinėtojai, daktarei Juditai Puišo, padėkota už finansinę paramą. Už medienos parūpinimą ir finansinę pagalbą dėkota Stasiui Jaramičiui, o už techniką ir nuoširdų darbą Vaclovui Krutkevičiui bei Donatui Paulauskui. Nuoširdūs padėkos žodžiai skirti ir bendrovės A grupė generaliniam direktoriui Virginijui Vizbarui. Padėkota visiems, kurie patarė, ištiesė pagalbos ranką ir savo širdimi yra kartu su Skarulių bendruomene. Minėjimo metu skambėjo Bernardo Brazdžionio ir renginio scenarijaus autorės Reginos Karaliūnienės eiliuoti tekstai. Autorė Irena Būtėnaitė. Autorės nuotraukos.

Autorius: Dzindra

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama