Skendo fekalijose

1952-ųjų Klaipėdos dalimi turėjo būti ir ne itin malonūs kvapai – apie tai liudija to meto valdžios dokumentai, dabar saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve. Senasis miesto kanalizacijos tinklas „nebepavežė“ naujakurių bei sovietinės pramonės sukuriamų nuotekų apimčių ir fekalinis gėris užliedavo net sveikatos įstaigas. O dalyje augančio miesto nebuvo net galimybės prisijungti prie tokių tinklų, tad ten buvo fiksuojama antisanitarinė padėtis.  

Apie šiuos ir kitus su to meto uostamiesčio vandentvarkos ūkio reikalus – eiliniame ciklo „Savaitgaliai su senąją Klaipėda“ rašinyje.   

Tų metų rugpjūtį Vykdomasis komitetas konstatavo, jog miesto sveikatos priežiūros įstaigos ir foto ateljė nevykdė 1951-ųjų birželį LTSR Ministrų tarybos priimto sprendimo dėl priemonių gerinant brangiųjų metalų surinkimą ir perdirbimą. Vykdomojo komiteto sprendime nurodoma, jog artelė „Pergalė“ neturėjo įsirengusi atliekų surinkimo punkto, o foto ateljė ir rentgeno kabinetai valstybei neatiduodavo foto fiksažo atliekų, sugadintų juostelių ir negatyvų.  

Reaguodamas į tokią padėtį Vykdomasis komitetas uždraudė į kanalizaciją nuleisti foto fiksažo atliekas. Artelės „Pergalė“ pirmininkui draugui Siominui buvo nurodyta nedelsiant įrengti brangiųjų metalų atliekų surinkimo punktą Vytauto g. 3,  kuriame būtų speciali tara foto fiksažui rinkti. Iš čia tokios atliekos turėjo būti siunčiamos į Kaune buvusį jų perdirbimo punktą. Taip pat draugui Siominui buvo nurodyta kontroliuoti miesto fotografus ir rentgeno kabinetus, kad jie gabentų tokias atliekas į šį punktą. Kad rentgenologai ne rečiau kaip kartą per ketvirtį vykdytų tokią pareigą buvo įpareigotas kontroliuoti ir Miesto sveikatos skyrius. 

1952-ųjų lapkričio pabaigoje Vykdomojo komiteto priimtas sprendimas rodo, kad ir šių laikų Klaipėdos valdžią kankina tokios pat problemos. 2022-ųjų pradžioje Klaipėdos miesto taryba beveik vienbalsiai pritarė siūlymui perduoti visus paviršinių nuotekų tinklus savivaldybės valdomai AB „Klaipėdos vanduo“, nes nusprendė, kad tik ši gali palaipsniui juos sutvarkyti. Panašiu keliu ėjo ir sovietinės Klaipėdos valdžia.  

Dar 1950-ųjų gruodį Vykdomasis komitetas buvo konstatavęs, jog iki tol miesto lietaus nuotekų tinklai vis dar nebuvo priskirti jokiai komunalinei organizacijai, todėl jie nebuvo nei valomi, nei remontuojami. Tada miesto valdžia nusprendė juos perduoti trestui „Vodokanal“ – dabartiniam „Klaipėdos vandens“ pirmtakui. Jo direktorius Richardas Klingeris buvo įpareigotas per 1951-uosius atlikti visų šių tinklų (išskyrus priklausiusių gamykloms) inventorizaciją. Kad vandentiekis galėtų atlikti tokius darbus Vykdomasis komitetas paprašė LTSR Ministrų tarybos, jog ši leistų įmonėje įsteigti tris naujus etatus: inžinieriaus, techniko ir meistro. Lietaus nuotekų išlaikymui per metus centrinės valdžios prašyta skirti 100 000 rublių, iš kurių algoms turėjo tekti 72 000. 

Gali būti, kad minėtosios inventorizacijos rezultatai buvo liūdnoki, nes 1952-ųjų lapkričio pabaigoje Vykdomasis komitetas konstatavo, jog būtina atlikti lietaus ir maišytų nuotekų tinklų remontą bei valymą. Dėl to miesto valdžia „Vodokanal“ direktoriui Mykolui Malakauskui nurodė per porą savaičių į savo balansą perimti šiuos tinklus ir imtis minėtųjų darbų. Miesto komunalinio ūkio vedėjas draugas Dovganis buvo įpareigotas per apskrities komunalinį ūkį užsitikrinti, jog tokius darbus turėsiančiam atlikti „Vodokanal“ personalui nuo 1953-iųjų pradžios būtų sukurtas algų fondas. 

Tą pačią dieną Vykdomasis komitetas priėmė dar vieną sprendimą, susijusį su vandentiekininkais. Jame buvo konstatuota, jog „Vodokanal“ iki tol vis dar neturėjo sandėlio materialinėms vertybėms, medienai, kurui laikyti. Tam reikalui jis naudojo 1949 m. nuo gaisro nukentėjusį pastatą ir dėl to daugelis materialinių vertybių dėl prastų laikymo sąlygų būdavo sugadinamos.  

Taip pat buvo konstatuota, jog reaguojant į LTSR Komunalinio ūkio ministerijos sprendimą dėl būtinybės geriamąjį vandenį pradėti chloruoti skystu chloru, iškilo būtinybė pastatyti šiam procesui reikalingą pastatą bei skysto chloro saugojimui skirtą sandėlį. Prisimintas ir faktas, jog pagal „pagrindines technines taisykles“ degius skysčius ir tepalus reikėjo atskiros patalpos, o trestas tokios neturėjo.  

Tad miesto valdžia įpareigojo tresto direktorių M. Malakauską parengti techninę užduotį visiems išvardintiems statiniams ir penkioms mašinoms skirtam garažui projektuoti. Statybas buvo nurodyta pradėti antrą 1953-iųjų ketvirtį.  

Tą pačią dieną Vykdomasis komitetas priėmė ir dar vieną su vandentiekininkais susijusį sprendimą. Jame buvo konstatuota, jog dėl miesto ir pramonės augimo esamas kanalizacijos tinklas, buvęs jau per mažo skersmens ir nuolydžio, nebegalėjo priimti visų fekalinių ir ūkinių nuotekų. Tad jau neretai pasitaikydavo atvejai, kai dėl tinklo perkrovimo patvindavo rūsiai, įstaigų, organizacijų ir įmonių patalpos. Konkrečiai paminėta, kad taip buvo nutikę apskrities ligoninėje, „Gulbės“ fabrike, elektros stotyje.  

Taip pat buvo konstatuota, kad Klaipėdoje, ypač pietinėje jos dalyje, tuo metu buvo eilė rajonų, kuriuose visiški nebuvo kanalizacijos tinklų arba buvo tik vietiniai, o tai lemdavo antisanitarines sąlygas. 

Reaguodamas į tai Vykdomasis komitetas „Vodokanal“ direktoriui nurodė projektuoti esamo kanalizacijos tinklo rekonstrukciją ir naujo tiesimą, kad kanalizacija būtų visame mieste, kaip numatė jo generalinis planas. Pirmiausia buvo nurodyta rekonstruoti perkrautus tinklus, buvusius Laivogatvio-Dangės gatvių atkarpoje, taip pat – Simono Daukanto gatvėje.  

Generalinėje sąmatoje turėjo būti nurodytas dalinis „suinteresuotų“ miesto organizacijų ir įmonių prisidėjimas.       

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama