Iš chaoso gal pavyks sukurti ir savotišką dermę

Kai vyrai į kiemą ėmė tempti visokius senus rakandus, sunerimę kaimo gyventojai su skundais lėkė pas bendruomenės pirmininkę ir seniūnę, netgi aiškinosi, ar šie neužgrobė valdiškos žemės. Kiemą šaipydamiesi jie pavadino muziejumi, o dabar tą žodį jau taria ir be pašaipos.

Rogės ant šieno ir kiškienė su rankinuku

Važiuojančiųjų per Pasvalio rajone esantį Mikoliškio kaimą akys užkliūva už namo su vėliava, mat sodybos kiemas pilnas keistenybių.

Raudonplyčio namo teritorija aptverta neaukšta senovinio pynimo vytelių tvorele. Už jos kompozicijomis sudėlioti visokiausi senoviniai padargai, ūkio reikmenys, arkliniai vežimai, vežėčios, grėbiamoji, dar visokie vaizdeliai iš gyvenimo.

Ant tvorelės kuolų sumaustyti senoviniai moliniai ąsočiai, veltiniai skylėtais užkulniais, kerziniai batai, seni geležiniai arbatinukai.

Ant šieno ritinio užbogintos medinės rogės, iš storo medžio ripkų pastatyta kiškių šeimyna, kiškienei į letenas įduotas rankinukas, greta ėdžios su šienu, aprūdiję dalgiai, grėblys, senutėlė ornamentais išpjaustytu metalu kaustyta skrynia, statinė kopūstams raugti.

Ant akmenų pamato uždėta šuns būda, priešais ją paklotas takelis su gyvūnais, o šalia patupdytas triskart už būdą didesnis žaislinis šuo.

Visas kiemas taip ir užpildytas – senoviniai rakandai pramaišiui su dar neseniai naudotais daiktais. Viskas sudėliota pagal savotišką tvarką, tarsi demonstruojant kaimo žmonių gyvenimo epizodus.

Draugas saugo namą

Kiemo gilumoje matyti neseniai iškasta kūdra, šalia tebepūpso šviežių žemių kalnelis, jis visas apsodintas svogūnais.

Vandens telkinio krantai dar tik grindžiami akmenimis.

Už kelių metrų iš akmenų kyla kažkoks statinys, sumūrytos trys sienos jau siekia žmogaus ūgį.

Aikštelė prie įėjimo į namą akmenimis išdėliota tikriausiai anksčiau, nes tarpuose želia žolės.

Ieškom keistojo kiemo šeimininkų, skambinam į duris, bet už jų tyla.

Iš kitapus gatvės atskuba vyriškis, prisistato esąs 62 metų Romas Jarašiūnas. Jis praneša, kad šiuo metu namas tuščias, vienintelis jo gyventojas ir įdomiojo kiemo savininkas Audrius Klemerauskas išvykęs darbo reikalais.

„Kol Audriaus nėra, namą ir kiemą prižiūriu ir saugau aš, mes draugai, buvę klasiokai“, – sako.

Vyras noriai pasakoja ir apie kitus namo gyventojus. Namo antrą aukštą buvo nupirkęs rusiškai kalbantis svetimšalis architektas, bet jo jau seniai nematyti. Kitame bute gyveno sena moteris, ji mirė. Klasiokas savoje namo pusėje gyveno su žmona ukrainiete Svetlana, bet, jo žiniomis, prasidėjus karui moteris įstrigo Rusijoje ir nebegali čia grįžti.

Sumeistravo ir smėlio dėžę vaikams

R.Jarašiūnas pasakoja, kad jiedu su A.Klemerausku kiemą šitaip savotiškai puošti pradėjo prieš metus. Jis draugui visokeriopai padeda, gavęs kokią senieną neša čia, paskui abu galvoja, kur pritaikyti.

Ir kūdrą kartu kasė, prileis karosų. O sukaišioti svogūnai – čia jų toks vyriškas daržas.

Dabar abu iš akmenų renčia Gedimino pilį, joje įsirengs lauko pavėsinę.

„Kai pavasarį ūkininkai laukuose rinko akmenis, paprašėm, kad mums atvežtų“, – dar paaiškina.

Pajuokauju, kad galėtų senus geležinius ūkio įrenginius priduoti į metalo supirktuvę. Pašnekovas net šiek tiek įsižeidžia, tą bet kada spės padaryti, dabar tegu pabūna eksponatais.

Jis mano, kad ilgainiui senienomis susidomės jaunimas, juk šiais laikais nei arkliu traukiamų rogių bei vežimų, medinių geldų ir grėblių, geležinių bidonų, dalgių ir kitokių rakandų realiam gyvenime nebepamatysi.

Tikėdamiesi, kad jų kiemą lankys ir vaikai, vyrai sumeistravo smėlio dėžę, pripylė smulkaus kokybiško smėlio, pridėjo žaislų ir net užtempė uždangą nuo lietaus.

„Kol kas kaimo vaikai žaisti neateina, smėlį po truputį naudojam pilies statybai“, – sako pašnekovas.

Žaislų vyrai gavo, kai remontuojant Mikoliškio vaikų darželį buvo nurašyta dalis inventoriaus.

Kaip ir nebėra ko šaipytis

Iš pradžių prie pagrindinės kaimo gatvės esantis visokiomis keistenybėmis užkrautas kiemas vietinius gyventojus piktino, vadino jį šiukšlynu.

Klasės draugai į komentarus nekreipė dėmesio ir toliau kūrė savo svajonę.

Teritorija darėsi vis tvarkingesnė, ryškėjo kompozicijos, pravažiuojantieji ėmė stoti ir fotografuotis, eiti vidun ir apžiūrinėti eksponatus.

Dabar jau ne vienas kiemą vadina Mikoliškio muziejumi. Iš pradžių muziejaus etiketę prilipdė tarsi pajuokai, o dabar jau kaip ir rimtai. Važiuojantieji pro šalį sustoja, kiemą apeina, kaime pasižvalgo. Ir vaikams įdomu pasižvalgyti.

Išsiaiškino dėl žemės

„Kai tik pradėjo vyrai tame kieme kažką dėlioti, mikoliškiečiai ėmė man skųstis“, – neslėpė bendruomenės pirmininkė Austina Stankutė.

Anot jos, žmonės baiminosi, kad vyrai pritemps visokių senienų ir paliks riogsoti. Kilo klausimas, ar žemė tikrai priklauso buto name savininkui. Gal ji valdiška ir keistuoliai savavališkai ją užgrobė?

Pušaloto seniūnė Inga Ališauskė irgi sakė, kad iš pradžių, kai tik vyrai į kiemą ėmė nešti senus daiktus, toli gražu ne visiems patiko jų veikla. Teko aiškintis situaciją.

„Viskas ten gerai ir legalu, sklypas prie namo priklauso A.Klemerauskui. Mes su juo bendraujam. Seniūnija tikrino, ar ten saugu, juk daug visokių medinių daiktų. Tikrai viskas tvarkinga“, – patikino valdžios atstovė.

Turi noro grįžti gimtinėn

Atvykėliai pastebi ir čia pat stovintį naujų savininkų po truputį tvarkomą medinį Mikoliškio dvarą.

Apie jį ir kaimo istoriją mums kelis žodžius taria buvusi mokytoja Aldona Gervienė.

Anot jos, senais laikais kaimas turėjo Kirmėlynės vardą, vėliau pervardintas pagal dvaro šeimininkų Mikoliūnų pavardę.

Dabar Mikoliškis sudaro gan tvarkingo kaimo vaizdą. Gyventojų sumažėjo, bet tuščių namų nėra, viską nuperka miestiečiai.

„Mano kartos jaunimas grįžta į tėvų namus“, – tvirtino ir A.Stankutė.

Ji nurodo privalumus: Panevėžys ir Pasvalys ranka pasiekiami, reisiniai autobusai iš Panevėžio per Mikoliškį važiuoja net 5 kartus per dieną.

Autorius: Gailutė KUDIRKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama