Kai visam pulke nėra Jono, jį tiesiog išrenka

Panevėžiečių klausėme apie artėjančias Jonines. Juk ši šventė švenčiama daugelyje šalių kaip vasaros saulėgrįža – kai stoja ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Švenčiama nuo seno – nuo baltų genčių laikų. Ar mūsų žmonėms tai didelė šventė, kur kas platesnė nei vien paprastos vardinės? Ar jie turi giminėje Jonų, ar daug tokiais vardais žmonių pažįsta? Kaip Jonines švenčia?

EMA

Jonų tikrai pažįstu, mano Kazimiero Paltaroko gimnazijoje du klasės draugai Jonai. Savoje giminėje Jonų neturim, bet Joninės mūsų šeimai vis tiek šventė. Važiuojam į sodybą, mama su seserim pina vainikus ir leidžia į tvenkinį. Pernai per Jonines buvau Graikijoje, tai vainikų nepyniau, šiemet tikrai pinsiu. Paskui su seneliais važiuosim pas dėdę į Vilnių ir visi vyksim Joninių švęsti į Kernavę.

JOLANTA

Buvo dėdė Jonas, mamos sesuo Janina, o dabar savų Jonų nelikę, bet Jonines kasmet švenčiam pagal visas tradicijas: ir paparčio žiedo ieškom, ir vainikų pripynę plukdom. Mūsų susirenka didelė kompanija, apie 20 žmonių, vykstam į Molėtus prie ežerų, į Labanoro girią. Kasmet iš savos kompanijos išsirenkam vis kitą Joną ir jį vainikuojam. O ką daryt, kai tikro Jono kompanijoje nėra?

Žoliaujam miške, į ąžuolų lapų vainikėlius lauko žiedų prikaišom. Pasiskirstom, kas anksčiau nuvyks ir miške išslapstys visokius daiktus, po paparčiais prikaišios tamsoje švytinčių lazdelių, o sutemus pabyram jų ieškoti. Pernai viena pora net pasiklydo, ėjom jos ieškoti, bet neradom. Paskui stovyklavietėje pradėjome garsiai tarškinti buteliais, ir jie pagal garsą parėjo. Prieš vidurnaktį būtinai kuriam laužą, yra mokančių groti gitara, tai dainuojam iki paryčių.

Man atrodo prasminga, kad tokia senoviška šventė gyvuoja.

EMILIJA

Per Jonines turiu ką sveikinti – savo mylimą tautinių šokių mokytoją, ansamblio „Kupolėlė“ vadovą Joną Marcinkevičių. Jis Velžio gimnazijoje, kur mokausi, buvo ir pradinių klasių mokytojas.

Mes mokytojui ta proga ir gėlių teikiam, ir žinutes parašom. Nesinaudoju dirbtiniu intelektu, nors dabar labai populiaru, sveikinimo tekstą visada parašau pati, iš širdies, nes mokytojas Jonas man labai svarbus.

Šiemet, kaip ir kasmet, Jonines sutiksiu Velžyje, jų nuolatinis organizatorius – mokytojas. Iš anksto bus parūpinta žolynų, pinsim vainikus, atvyks profesionalės floristės, rodys, kaip sukurti įdomius vainikus, bus visokių prasmingų atrakcijų, muzikos ir šokių. Vilkėsiu tautinį kostiumą.

Ir, aišku, bus laužas, ugnies šviesa naktį mane labiausiai jaudina.

JUSTAS

Gyvenu Pajuodžių kaime, turim kaimyną Joną. Jis garbaus amžiaus vyras. Mūsų vaikai jam nupina Joninių vainiką ir nunešę uždeda ant kaklo, kaimynas pakviečia sveikintojus vaišių.

Augau kaime, tad iš vaikystės prisimenu, jog ir mes eidavom Jonų sveikinti, tada jų buvo ne vienas. Močiutės mums pasakydavo, kur Jonai gyvena, pindavom vainikus ir eidavom su jais nuo vieno iki kito kaimo galo.

Turiu sūnų, bet Jonu nekrikštijom, parinkom kitą vardą. Užtat pusbrolis savo atžalą pavadino Jonu.

Joninių kaip nedarbo dienos nepajusiu, turim braškių ūkį, kol uogos nesibaigs, dirbsim be atilsio.

IRENA

Man vardas Jonas gražus, atrodo gan vyriškas, o ir Janina gražiai skamba, bet jaunimas vaikams tokių nebededa, prisigalvoja modernių, mano anūkių vardai irgi naujoviški.

Vyro sesuo Janina, tai kai jaunesni būdavom, ąžuolų girlianda jų namų durų staktą išpuošdavom, kabėdavo, kol sudžiūdavo. Dabar kažkaip aptingom, nebepinam. Ir švęsti pritingim, man ši nedarbo diena tampa ramiu poilsiu namuose, nes darbe pavargstu.

VERONIKA

Buvo Jonų giminėj, bet jau išmirę. Gyvenu Kiemėnų kaime Pasvalio rajone, ilgus metus dirbau pardavėja, tai atsimenu, kad seniau prieš Jonines krautuvėj būdavo apgultis, daug daugiau pirkėjų nei paprastai. Žmonės ruošdavosi, balius ištaisydavo, per Jonines kaimas skambėdavo. Dabar tyla, Kiemėnai baigia išmirt – nei kas švenčia, nei žmonių bėra.

Mieste Joninėse niekad nebuvau, atvažiuoju čia trumpam, porai dienų, pas vaikus ir vėl atgal į kaimą. Gal kad amžius mano toks, viskas atrodo nebe taip.

NIJOLĖ

Savų Jonų neturim, anūkės vien mergaitės ir nė vienos Janyte nepavadino, tad švęsti kaip ir neturim ko.

Net į galvą nešauna eiti į dabartinius miesto organizuojamus Joninių renginius, kažkaip viskas atrodo netikra. Jaunystėj, o taip, eidavom į Jonines Skaistakalnio parke, prie Nevėžio šokdavom iki paryčių.

Ryškiausi Joninių prisiminimai iš vaikystės, gyvenom prie upės pramoniniam rajone, tai iš vakaro aplakstydavom įmonių teritorijas ir prisirinkdavom padangų, iš jų sukurdavom didžiausią laužą. Kuo tirštesni juodi dūmai, tuo mums, vaikams, būdavo gražiau. Tais laikais niekas nežinojo, kad padangos tokios kenksmingos.

LINAS

Mano antras vardas Jonas. Vardines švenčiam, ta proga su draugais einame į klubą pasišokti. Giminėje buvo Jonų, todėl ir gavau tokį antrą vardą. Šiais laikais Jono vardas nedažnas, nepažįstu nė vieno Jono.

Autorius: Gailutė KUDIRKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama