"Atgimstanti istorija"
Laluna
Turinį įkėlė
Atgimstanti istorija - Ventės ragas
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Šiandien kviečiame jus leistis į kelionę ten, kur baigiasi sausuma ir prasideda vėjų bei paukščių karalystė – Ventės kraštas. Vieta, kur Nemunas pasitinka Kuršių marias, o laikas, atrodo, teka visiškai kitu ritmu. Kartu su pamario krašto gide Kristina Mudinaite prisiliesime prie paslaptingos šio pusiasalio praeities. Išgirsime senųjų dvarų istorijas ir pajusime ypatingą Mažosios Lietuvos dvasią. Pradėkime nuo pat pradžių – nuo to, kaip kūrėsi ši unikali, vandenų apsupta žemė.
Kristina Mudinaitė: „Ventės rago istoriją turbūt galėtumėm pradėti nuo 1360-ųjų metų, kuomet Kryžiuočių ordinas buvo pasistatęs Ventės rage pilį. Šiai dienai, aišku, tos pilies nėra. Manoma, kad ji yra nugrimzdusi Kuršių mariose. Na, ir pilis buvo statoma ne gyvenimui, bet laivybos kontroliavimui. Dar vokiečių ordinas nebuvo tvirtai įsigalėjęs tose žemėse. Ilgainiui, kai šitą kraštą užėmė, pilis buvo jau, na, nebereikalinga, neprižiūrima, ir marių bangos ją tiesiog nuskalavo.“
Žmonės čia kūrėsi kovodami su kaprizinga gamta: potvyniais ir smėlio audromis. Tai buvo rūsčių žvejų ir amatininkų kraštas.
Kristina Mudinaitė: „Reikėtų pasakyti, kad ir pats Ventės ragas, jisai buvo gana pavojinga vieta ir ir laivybai, sielių plukdymams. Ne viena tenais yra įvykusi ir katastrofa, ir sielių išblaškymas. Yra išlikę tokių įrašų: Ventės kaimo parapijiečiai buvo privertę kunigą šiuo metu į maldą įdėti tokį sakinį: „Duok Dieve ir šiandien mums tą paprastą pelną“. O po tuo sakiniu slypi, kad duok Dieve, kad ir šiemet išblaškytų nemažai sielių, mes galėtumėm tos medienos, žodžiu, išplukdo į Ventės ragą, o mes tą medieną sau pasiimtumėm ir ją kažkur realizuotume. Tai štai toks būdavo tas paprastas pelnas. Kryžiuočių piliai sugriuvus, dalis jos medžiagos – akmenų, plytų – buvo panaudota Ventės bažnyčios statymui. Laikui bėgant, ir šią bažnyčią nuplovė, tai šiai dienai Kryžiuočių pilies na, tokios kaip ir liekanos fiziškai galima patikėti Kintų bažnyčioje. Tai yra panaudota Kintų bažnyčioje bent dalis šios medžiagos. Tai va tiek yra žinoma ta ta pati pradžia. Tai rašytiniuose šaltiniuose praktiškai nuo Kryžiuočių ordino įsiveržimo.“
Šis kraštas garsėjo ne tik paprastų žvejų kaimeliais, bet ir pasiturinčiu gyvenimu, kurio centru tapdavo vietos dvarai. Jie buvo ne tik ekonominiai, bet ir kultūriniai židiniai, saugantys savo paslaptis. Kokį paveldą mums paliko Jociškių bei Muižės dvarai – apie tai jau kitoje mūsų laidos dalyje. Likite su mumis.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Tęsiame laidą apie Ventės kraštą. Praėjusį kartą pradėjome kelionę nuo šio pusiasalio šaknų, o šiandien veriame senųjų pamario dvarų duris. Anot gidės Kristinos Mudinaitės, Jociškės ir Muižė – du pavadinimai, kurie šiandien daugeliui skamba mistiškai. Tačiau kažkada čia virė aktyvus gyvenimas, sprendėsi likimai ir buvo kuriami didingi planai. Pasinerkime į laikmetį, kai čia šeimininkavo kilmingi dvariškiai.
Kristina Mudinaitė: „Apie Ventės ragą kalbant, tai iki švyturio mes turbūt prieisim tiktai pačiam gale. Reikėtų sakyti, kad kryžiuočiams įsigalėjus, pradėjo kurtis arba susikūrė kaip ir Prūsijos kunigaikštystė, karalystė. Na ir, aišku, visa Prūsija jau išnyko po Antro pasaulinio karo. Tai jeigu mes nusikeltumėm į Prūsijos karalystės laikotarpį, tuo metu Ventės rago apylinkėse buvo du dvarai. Tai Jociškių dvaras ir Muižės dvaras. Nei vieno nėra išlikę liekanų. Muižės dvaro mes dar turime fotografijų, o Jociškių dvaro yra tik numanomos fotografijos ir likę vėtrungių tėvo Berbomo piešiniai.“
Muižės dvaras, žinomas dar nuo XVI amžiaus, yra viena seniausių šio krašto sodybviečių. Jis glaudžiai susijęs su garsia vokiečių kilmės Ernsto gimine ir garsiuoju vokiečių poetu bei rašytoju Ernstas Vychertu. Tuo tarpu Jociškių dvaras, esantis netoliese, garsėjo savo kultūriniu gyvenimu ir reprezentaciniais pastatais.
Kristina Mudinaitė: „Tas Jociškių dvaras šiai dienai yra netoli Kintų žuvininkystės tvenkinių, prie Minijos senvagės. Yra tokia kaip ir legenda, kad pavadinimas Jociškiai atsirado nuo to, kad jisai plytėjęs tarp neįžengiamų pelkynų, užliejamų pievų plotų. Ir kuomet atvykti turėdavo svečiai į šį dvarą žirgais, tai stovėdavę darbininkai tuose pelkynuose ir šaukdavo, į kurią pusę joti. Ir sakydavo: „Jok šičion, jok šičion“. Tai nuo to yra pavadinimas Jociškiai. Dvaras nunyko vėlgi po Antrojo pasaulinio karo, tai praktiškai jau įsigalėjus sovietams, jo ženklų yra kaip ir nelikę. Reikėtų paminėti, kad literatūriškai tai gana svarbi vieta. Apie Jociškių dvarą yra parašiusi romaną vokiečių rašytoja Charlotte Kaiser, kuri gimė, gyveno ilgą laiką Rusnėje, na, o Prūsijos valstybei žlugus, tai Prūsijos karalystei žlugus, emigravo į Vokietiją. Vokiškai kalbančiose šalyse tai buvo bestseleris. Tai buvo apie šio krašto tokį kaip ir palaipsnį nykimą. Romanas vadinosi „Ir vis naujos dienos“. Tai labai gražiai iš tikrųjų ten yra apibrėžiamas šito krašto vaizdas, kaip jisai nuo maro laikų keitėsi, kaip žmonės iš naujo kūrė tą kraštą. Na ir, galų gale, vėlgi, tie, kas ilgai tenais kūrė gyvenimą, tą savo tėvynę jie kaip ir prarado. Šiai dienai mes esame paveldėtojai, naujos istorijos kūrėjai, naujo požiūrio, galbūt, kažkokio formuotojai į šį kraštą.“
Kitoje laidos dalyje keliausime link pačio Ventės rago smailgalio, kur jau beveik du šimtmečius naktimis kelią rodo legendinis Ventės švyturys.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Tęsiame pasakojimą apie Ventės kraštą. Šioje dalyje susipažįstame su Johannu Ferdinandu Kelkiu, dažnai vadinamu Berbomu – viena ryškiausių ir įtakingiausių XIX amžiaus Pamario krašto asmenybių. Jis buvo ne tik Kuršių marių vyriausiasis žvejybos inspektorius, bet ir žmogus, sukūręs garsiąją vėtrungių sistemą, kuria šiandien žavisi visa Lietuva. Pasakoja gidė Kristina Mudinaitė.
Kristina Mudinaitė: „Kitas dvaras – tai buvo Muižės. Jau jį vadindavo kaip mažąja Italija, kad jisai buvo labai skoningai įrengtas. Na, ir tenais ilgą laiką gyveno Kuršių marių inspektorius Berbomas. Vėlgi, netoliese, Muižės kapinėse, galima aplankyti jo kapą. Būtent Berbomas įvedė ženklinimą, kad burvaltės, žvejodamos Kuršių mariose, turi turėti tam tikrus ženklus. Jisai juos sukūrė ir kiekvienai gyvenvietei buvo po po simbolinį tokį geometrinį ženklą. Kuršių nerijos krante gyvenvietės gavo spalvą iš baltos ir juodos spalvų, Ventės pusė, Dreverna, Rusnė gavo spalvą baltos ir raudonos, na, o dabartinė Karaliaučiaus sritis – geltonos ir mėlynos. Jie kad patys žvejai šituos ženklus pasitobulino, išgražino ir šiai dienai mes turime tas gražias vėtrunges. Tai Berbomas yra sukūręs tiktai pačius tuos, na, schematiškus, geometriškus ženklus.“
Žvejai šias skardines lenteles pradėjo puošti medžio raižiniais: namukais, paukščiais, briedžiais, bažnyčiomis. Taip Berbomo sugalvota kontrolės priemonė virto unikaliu meno reiškiniu – Kuršių marių vėtrungėmis, kurios šiandien garsina Pamario kraštą visame pasaulyje.Ventės ragą aplankę poilsiautojai būtinai užlipa į seniausią iš septynių Lietuvoje esančių švyturių. 1863-aisiais pastatytas švyturys puikiai išsilaikęs, į viršūnę veda sukti metaliniai laiptai. Šis objektas pripažintas valstybės saugomu technikos paminklu.
Kristina Mudinaitė: „Švyturys buvo pastatytas taip pat dar Prūsijos laikais. Tai pirmiausia jisai buvo medinis ir deginamas alyvine lempa. Jį reikėdavo nuolatos uždegti, prižiūrėti. Pastatytas buvo 1837 metais ir po kelių dešimtmečių jau buvo pastatytas mūrinis švyturys.“
Šis unikalus gamtos grožis, paukščių klyksmas ir paslaptinga švyturio šviesa įkvepia ne tik mokslininkus, bet ir menininkus.
Kristina Mudinaitė: „Čia vėlgi galima privesti prie tam tikros ir literatūros. Netoliese, Minijos kaime, irgi vyko tam tikras veiksmas. Hermano Zudermano aprašyta kelionė į Tilžę.“
Paskutinėje mūsų laidos dalyje atversime knygų puslapius ir keliausime legendiniu maršrutu „Kelionė į Tilžę“. Tačiau šis pusiasalis traukia ne tik jūrininkus – per Ventės ragą driekiasi didysis paukščių migracijos kelias. Būtent todėl 1929 metais profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva čia buvo įkurta viena pirmųjų Europoje ornitologinių stočių. Netrukus pasakojimą tęsime.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Ryškiausias Ventės krašto literatūrinis paminklas – Hermano Zudermano apysaka „Kelionė į Tilžę“. Šis visame pasaulyje išgarsėjęs kūrinys prasideda būtent čia – Vilkyškių ir Ventės apylinkėse, pasakodamas apie žvejo Ansos ir jo žmonos Indrės dramatišką meilės, išdavystės ir atleidimo istoriją. Kuršių marių fone istoriją pasakoja gidė Kristina Mudinaitė.
Kristina Mudinaitė: „Ties Ventės švyturiu galima paminėti ir taip pat vieną ir literatūrinę istoriją, kuri irgi pradžia kyla kaip ir iš šio krašto. Iš Minijos kaimo kilusi Indrė, kuri yra ištekėjusi už Anso, plaukia savo laiveliu, na, pasižmonėti į Tilžę. Tos kelionės metu Ansas turėtų, susitaręs su savo meiluže, turėtų nuskandinti savo žmoną, kad po to galėtų, žodžiu, gyvent su kita moterim. Ir Tilžėje šie sutuoktiniai atranda save iš naujo, grįžtant atgal... Ties Ventės ragu, kaip minėjau, dažnai būdavo visokiausios katastrofos, išblaškyti sieliai. Ansas turėtų apverti laivelį, bet šito jisai nepadaro. Ir kaip tyčia kyla audra, laivelis pats apsiverčia ir Ansas visas gelbėjimosi priemones pritvirtina prie savo žmonos, o pats nuskęsta. Tai va, irgi tokia romantiška, graudžia pabaiga istorija, glūdi ties Ventės ragu. Taip, tai „Kelionė į Tilžę“ iš tikrųjų labai žymus kūrinys ir filmų ekranizacijų yra ne viena, yra ir ir pasaulio filmų aukso fonde. Tai tiek, kad kitu pavadinimu, yra „Nebylusis kinas“ 1929 metų, taip kad, na, pasauliniu mastu tai gana svarbi vieta, galima taip įvardinti.“
Per Ventės ragą driekiasi didysis paukščių migracijos kelias. Būtent todėl 1929 metais profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva čia buvo įkurta viena pirmųjų Europoje ornitologinių stočių. Kasmet čia sužieduojami šimtai tūkstančių paukščių, o stoties darbuotojai atlieka neįkainojamus mokslinius tyrimus, fiksuodami gyvąjį gamtos pulsą.
Kristina Mudinaitė: „Ir dabar nepriklausomybės laikotarpiu, tarpukario laikotarpiu jau lietuviai, galima sakyt, šį kraštą įsisavina, pereina jau jų reikmėm. Klaipėdos kraštas prijungiamas yra 23-ais metais prie Didžiosios Lietuvos. Švyturį prižiūrintis Mikas Posingis pastebi, kad toje vietoje yra pakankamai daug paukščių. Na, ir šitą jisai informuoja Tadą Ivanauską, kuris imasi iniciatyvos čia įkurti ornitologinę stotį. Tai 1929 metais čia ir yra įkuriama ornitologinė stotis. Tai šiai dienai, turbūt labiausiai va, ką mes matom šiame krašte ir dėl ko važiuoja žmonės į Ventės ragą – pasižiūrėti gaudyklėse gaudomų paukščių žiedavimui, aplankyti žiedavimo stotį. Tik tiek, kad vykdami į Ventės ragą tikrai galėtų nepraleisti apsilankymo – tai vėtrungių tėvo Berbomo kapą, parymoti galbūt netoli tos vietos, kur buvo Muižės dvaras, kur buvo Jociškių dvaras, pavartyti nuotraukų. Tikrai galima rasti ir internete ir susidaryti tokį pilnesnį šio krašto vaizdą.“
Kelionė po Ventės kraštą baigėsi. Tikimės, kad pavyko pajusti šios vėjų žemės dvelksmą nuo senųjų dvarų paslapčių iki paukščių sparnų šnaresio ir literatūros eilučių. Ventės ragas visada laukia tų, kurie moka klausytis gamtos ir istorijos.
Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.
P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.
Autorius: Jūratė Žavoronkova
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
