Gimtinėje pristatė knygą apie šeimos ir krašto istoriją

Vy­res­nio­ji bib­lio­te­ki­nin­kė kraš­to­ty­rai Oti­li­ja Juo­za­pai­tie­nė, pri­sta­ty­da­ma vieš­nią, at­sklei­dė, kad ji yra ki­lu­si iš Plun­gės – čia gi­mė, au­go ir mo­kė­si. Vė­liau gy­ve­ni­mas nu­ve­dė į sos­ti­nę, tad su­grį­ži­mas į gim­tą­jį mies­tą su nau­ja kny­ga ta­po pra­smin­ga pro­ga dar kar­tą su­si­tik­ti su kraš­tie­čiais, pa­si­da­lin­ti ne tik sa­vo šei­mos, bet ir vi­so kraš­to is­to­ri­ja.

Ren­gi­nio me­tu R. Mont­vi­lai­tė-Sta­niu­lie­nė at­sklei­dė, kas ją pa­ska­ti­no gi­lin­tis į žmo­gaus ta­pa­ty­bės, at­min­ties ir is­to­ri­nio pa­li­ki­mo klau­si­mus. Au­to­rė pa­brė­žė, kad ši kny­ga kvie­čia skai­ty­to­ją tar­si pa­žvelg­ti į sa­vo pa­ties šak­nis, pri­si­min­ti praei­tį bei iš­gy­ven­tas pa­tir­tis.

Kny­go­je ap­ra­šo­mas au­to­rės tė­vų ir se­ne­lių gy­ve­ni­mas, mi­ni­mas ir su­si­ra­ši­nė­ji­mas su bu­vu­sia kla­sės drau­ge Cha­vi­va Ci­vi­ja, ku­ri vė­liau iš­vy­ko gy­ven­ti į Iz­rae­lį. Teks­tą ly­di dau­gy­bė įvai­rių fo­tog­ra­fi­jų, tarp jų – ir Plun­gės mies­to is­to­ri­niai kad­rai.

„Vi­si sa­vo šei­mo­se tu­ri­me iš­sau­go­ję įvai­rių nuo­trau­kų. Ne­pai­sant to, kad da­bar gy­ve­na­me skait­me­ni­nių tech­no­lo­gi­jų ero­je, man vis tiek yra mie­liau­sios juo­dai bal­tos fo­tog­ra­fi­jos – tik­ri me­no kū­ri­niai“, – kal­bė­jo au­to­rė ir pri­dū­rė, kad mi­rus tė­ve­liams kaip pa­li­ki­mo nie­ko dau­giau ne­no­rė­ju­si, tik se­nų nuo­trau­kų, į ku­rias žvelg­da­ma ga­lė­tų klai­džio­ti pri­si­mi­ni­mų ta­ke­liais. Šios fo­tog­ra­fi­jos il­gai dul­kė­jo nuo­trau­kų al­bu­muo­se, kol ra­šy­to­jai ki­lo min­tis – vie­ną die­ną ne­be­liks ir jos pa­čios, tad kas be­pa­liu­dys, kas įam­žin­ta to­se nuo­trau­ko­se?!

R. Mont­vi­lai­tė-Sta­niu­lie­nė pa­sa­ko­jo iš tė­vų ne­gir­dė­ju­si jo­kių pa­sa­ko­ji­mų apie jų praei­tį, o ke­li at­min­ty­je iš­li­kę frag­men­tai iš vai­kys­tės iš­si­sklai­dė lyg rū­kas. Bro­lis Gas­to­nas už Re­gi­ną vy­res­nis 11 me­tų, Vy­tau­tas – 8-eriais. Ji – jau­niau­sia šei­mo­je, iš­sau­go­ju­si apie ją ma­žiau­siai pri­si­mi­ni­mų. To­dėl vie­ną die­ną nu­spren­dė, kad ne­be­rei­kia dels­ti, gaiš­ti lai­ko vars­tant įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų du­ris ir ren­kant in­for­ma­ci­ją. Atė­jo me­tas sės­ti prie dar­bo sta­lo ir su­dė­ti tu­ri­mą ar­chy­vi­nę me­džia­gą bei se­nas fo­tog­ra­fi­jas į kny­gą.

Mo­te­ris pa­pa­sa­ko­jo ir apie ne­ti­kė­tai at­si­nau­ji­nu­sį ry­šį su vai­kys­tės drau­ge Cha­vi­va Ci­vi­ja.

„Kar­tą feis­bu­ke ra­dau ži­nu­tę su klau­si­mu, ar aš esu jos vai­kys­tės Re­gi­na. At­vi­rai pa­sa­kius, il­gą lai­ką ste­bė­jau­si, kaip ji ma­ne su­ra­do, nes mud­vi ne­bend­ra­vo­me 40 me­tų. Po tos lem­tin­gos ži­nu­tės pra­dė­jo­me su­si­ra­ši­nė­ti ir vėl bend­rau­ti, siųs­da­vau jai nuo­trau­kas iš vai­kys­tės vie­tų, vie­no­je fo­tog­ra­fi­jo­je spe­cia­liai įsiam­ži­nau prie jos bu­vu­sio na­mo, kad ži­no­tų, kaip at­ro­do Plun­gė“, – pa­sa­ko­jo kraš­tie­tė.

R. Mont­vi­lai­tė-Sta­niu­lie­nė pa­si­džiau­gė ne kar­tą vy­ku­si į Iz­rae­lį ap­lan­ky­ti sa­vo vai­kys­tės drau­gės, Ch. Ci­vi­ja taip pat spė­jo prieš mir­tį pa­si­sve­čiuo­ti Lie­tu­vo­je.

Kny­gos „Ta­pa­ty­bė lai­ko dul­kes nu­pū­tus“ pri­sta­ty­mas dar kar­tą pa­ro­dė, kad as­me­ni­nės is­to­ri­jos ga­li tap­ti svar­bia ko­lek­ty­vi­nės at­min­ties da­li­mi. Au­to­rės jaut­rus pa­sa­ko­ji­mas ne tik at­sklei­džia šei­mos li­ki­mą, bet kar­tu kvie­čia ir ki­tus, kol ne­vė­lu, at­si­gręž­ti į sa­vo šak­nis – kad kiek­vie­nas su­pras­tų, kaip svar­bu yra sau­go­ti šei­mos at­min­tį bei bran­gin­ti gim­to­jo kraš­to is­to­ri­ją.

Autorius: Lina RUIBIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama