Vincas Abramavičius. „Gyvenimo užrašai“
Merkio kraštas
Turinį įkėlė
Vincas Abramavičius. „Gyvenimo užrašai“...16.00 val. Su būrio vadu ltn. Teofiliu Janukėnu visas būrys atvykome prie vadų valgyklos, kuri buvo nuošaliau nuo palapinių. Čia turėjome gauti šovinių. Mūsų būrio užduotis buvo eiti į priešo pusę prilaikyti vokiečius ir taip apsaugoti mūsų pulką, kol jis išsidėstys ir pasiruoš gynybai. Vėliau, gavus įsakymą, atsargiai trauktis iki pagrindinių mūsų jėgų. Šovinius turėjo išduoti patikėtieji ltn. Tarupicin ir eil. mūsų kuopos kareivis žydelis eil. Iciksonas. Taip buvo jie nusigandę ir išsiblaškę, kad nežinojo nė ką daro. Išdavus po keletą šovinių, liepė pasirašyti už šovinius mūsų vadui ir skyrininkams, o tūtelių neišmėtyti ir jiems grąžinti. Tiesiog nesąmonė! Gavus tiek mažai šovinių, suvirpėjo mūsų širdys iš pykčio. Gavus šovinių, šiek tiek duonos ir dar kartą užduotį, mes su savo mylimu vadu ltn. Teofiliu Janukėnu patraukėme priešo link. Mes, visas būrys, buvome paskirti lyg tai lauko sargybon. Kaip minėjau, prilaikyti vokiečius, kad jie taip greit nepultų. Leitenantas mane paskyrė skyriaus vadu. Turėjau gražų skyrių, kuriame buvo trys rusai, trys lietuviai ir vienas azerbaidžanietis. Savais vyrais aš pasitikėjau ir buvau tikras, kad nepražūsiu. Žinoma, ruseliai ir azerbaidžanietis buvo naujokai, neseniai mobilizuoti ir jais bijojau pasikliauti. Mūsų padalinys toks: Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 184-osios šaulių divizijos 262-ojo šaulių pulko 6 kuopos 1-ojo būrio 2-as skyrius. Sąraše: Vincas Abramavičius, Trifonas Puškovas, Antanas Blikertas, Juozas Baranauskas, Aladija Muradov, Aleksandrov, Voronov. Su šiais vyrais turėjau gyventi vienu kūnu, viena dvasia. Turėjome visa kuo dalintis. Vienas už visus, visi už vieną. Kiekvienas karys karo metu yra artimesnis už brolį. Kiekvieną myli, už kiekvieną negaili nei gyvybės. Ir žinai, žuvus nors vienam, daug nustoji. Kiekvienas karys yra brangus. Taigi, nors dabar nėra kada liūdėti, bet širdis labai nuliūdusi ir ilgai dar liūdi. Bet jauti, kad tavyje yra ir laimės likę. O mintys tai labai toli, toli skraido. Daug apie ką vis galvoji. Nepripratę dar kautynėse. Bet vaizdai aplink darosi baisūs. Saulutė leidosi raudona už kalnų, miškų. Visur aplink Daugus raudonavo nuo gaisrų. Degė kaimai, degė miestai... Degė šimtai draugų – brolių. Degė ir mano širdis. Mano mintys paliko karo lauką ir nulėkė toli, toli. Jos per liepsnojančius kaimus, degančius miškus, pasiekė nežinioje esantį Alytų. O, Dieve! Kad galėčiau žinoti kaip ten yra? Kur mano tėveliai, brolis, seserys? Gal jau liepsnose dega? Gal kur griuvėsiuose guli, dejuoja ir šaukiasi pagalbos. O aš padėti negaliu! Rodos, viską mesčiau ir bėgčiau, lėkčiau tik pas savus. Kad ir mirti, bet kartu. Taip norisi juos pamatyti, bet nelemta. Ne! Likimas man nulėmė mirti vienam. Gal šauktis jų pagalbos? O gal bėgti kur nors toli, toli... Mintyse juos atsisveikinu ir vienas sau kalbu: „Sudie, brangieji! Aš jau nebematysiu jūsų daugiau! Žinau, jūs apie mane taip pat nežinote nieko. Jeigu tik esate gyvi, visaip apie mane galvojate...“ Bus daugiau
Autorius: Gintaras Lučinskas, Alytus
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
