Anksti suprato, jog šaškės bus tik hobis

Pirmą kartą apie Venetą Veršulytę „Anykšta“ rašė prieš daugiau nei trisdešimt metų. Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „Anykštoje“ buvo nuolat minima jos pavardė, o bent kartą per metus buvo spausdinamas ir didesnis straipsnis. Mokykliniais metais Veneta buvo šaškių žvaigždė, savo amžiaus grupėse neturėjusi lygių visoje šalyje.

Anykščiai – šiek tiek Amerika…

Vilniaus universitete baigusi socialinio darbo magistro studijas Veneta grįžo į Anykščius ir savo gimtajame mieste gyvena iki šiol. Darbinės karjeros pradžioje ji buvo Anykščių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja, paskui vedėja. 2015–2016 metais V. Veršulytė mero Kęstučio Tubio komandoje dirbo Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktore, 2019–2023 metais prie mero Sigučio Obelevičiaus buvo administracijos direktorės Ligitos Kuliešaitės pavaduotoja.
Dabar V. Veršulytė yra laisvai samdoma lektorė, visoje Lietuvoje skaitanti paskaitas socialinės srities specialistams bei psichikos sveikatos centrų darbuotojams, padedanti ruošti priklausomybių konsultantus.

Šaškės liko vaikystės meile, pomėgiu. Kartais ir dabar jos tėtis, korespondencinių šaškių didmeistris Valdemaras Veršulis, Venetą prikalbina pažaisti už rajoną.
Suaugusi tapusi savarankiška, V. Veršulytė atrado dar vieną pomėgį – keliones. Skaičiavo, kad yra aplankiusi 36 šalis, kai kurias ir ne po vieną kartą. Ji vis grįžta į JAV ir stengiasi apkeliauti kuo daugiau Karibų jūros šalių.
„Anykštai“ paklausus, kurioje iš aplankytų pasaulio vietų galėjo ir pasilikti, V. Veršulytė išskyrė Portugalijos sostinę Lisaboną ir Kosta Rikos miestelį Puerto Viejo.
„Ramybė, atsipalaidavimas. Sugebėjimas sau leisti būti čia ir dabar. Toks buvimo pajautimas. Tiesiog geri gyvenimą į save“, – kas būdinga Kosta Rikai ir visai centrinei Amerikai, pasakojo V. Veršulytė.

Ji ir savo sprendimą gyventi Anykščiuose siejo su noru gyventi čia ir dabar. Nebėgti, nestovėti didmiesčių kamščiuose.
„Aš nesu didmiesčio žmogus, nors studijų metais labai mylėjau Vilnių. Vilnius, Kaunas man patinka kaip miestai, gera juose pabūti, bet gyventi aš ten nenorėčiau. Per daug triukšmo, kamščių. Anykščiuose turiu daugiau galimybių susidėlioti dieną taip, kaip aš ją noriu susidėlioti.

Daugiau galiu gero padaryti sau, pavyzdžiui, išeiti pasivaikščioti, nesukdama galvos, kur man reiks priparkuoti mašiną. Turiu galimybę per keletą minučių atsirasti tame taške, kuriame noriu atsirasti.
O dėl savo darbo ne tik turiu galimybę, bet ir esu priversta nuolat keisti aplinką, važinėju po skirtingus Lietuvos miestus, tad nesijaučiu, kad kiurksau tarytum pelkėje. Ir čia aš pati kontroliuoju savo dieną“, – apie gyvenimą Anykščiuose kalbėjo V. Veršulytė.

Darželinukę išsivežė į suaugusių varžybas

Iš vaikystės Veneta save atsimena ir verkiančią už užuolaidos, ir pievoje tarp bitučių. Šis skaidrus prisiminimas yra pats pirmasis.
„Didelė ramunių pieva prie namų ir aš toje pievoje su bitutėmis žaidžiu. Labai mažytė, gal ketverių metų. Mes prie namų, kai dar gyvenome J. Jablonskio gatvėje, prie upės, turėjome labai didelę ramunių pievą. Ten buvo ir labai daug mamos gėlynų. Atsimenu, vieną kartą pasiėmiau žirkles ir nukarpiau gėlių pumpurus. Gavau truputėlį pylos nuo tėčio“, – apie vaikystę kalbėjo Veneta.

Tėtis mažiukę Venetą pasiėmęs iš darželio vesdavosi į šaškių treniruotes, kuriose jis dirbo su vaikais.
„Stebėdavau, kaip žaidžia vaikai, pasidarė įdomu, pradėjau ir aš šaškes stumdyti. Po truputį įgudau ir kai man buvo šešeri, tėtis pirmą kartą išsivežė į Lietuvos čempionatą. Dar nėjau į mokyklą, o mane išsivežė į čempionatą. Ne vaikų, o suaugusiųjų. Kaip šiandien atsimenu, po turnyro – o turnyrai trukdavo 3–4 dienas – stoviu už užuolaidų ir verkiu. Tame turnyre aš, žinoma, viską pralošiau, žiauriai gavau į kaulus. Atsimenu, tėtis sako – tu nenusimink, viskas bus gerai. Kitais metais, kai jau buvau pirmokė, mane išvežė į vaikų čempionatą ir aš užėmiau antrą vietą Lietuvoje. Po to kitais metais jau buvau pirma ir taip jau kiekvienais metais, kol baigiau mokyklą. Tėtis tomis pirmomis varžybomis, regis, pažadino apetitą laimėti ir tiesiog darbą padaryti geriau“, – pedagogines tėčio pamokas prisiminė anykštėnė.

Ketino būti žurnaliste

Ar mažoji Veneta nepyktų ant dabartinės už tai, kad ši apleido jos meilę – šaškes? – paklausiau. Veneta šyptelėjo, kad labai greitai jai tapo aišku, kad šaškės gali būti tik pomėgiu, iš jų negyvensi.
„Niekada negalvojau, kad šaškės bus mano ateitis. Prisimenu, kai važiavome į pasaulio čempionatą, federacija praktiškai nieko nefinansavo, važiavome savo lėšomis. Dengė gal tik kelionės bilietą, o kur gyventi ieškojomės patys ir mokėjome patys. Neolimpinė sporto šaka… Kai buvau vaikas, važinėti į varžybas užsienyje nebuvo finansinių galimybių, tik po Lietuvą važinėjome. Latvija buvo tolimiausias užsienis“, – dėstė V. Veršulytė.

Ankstyvoje vaikystėje Venetos ateities svajonių diapazonas buvo platus kaip ir visų vaikų – nuo gydytojos iki dainininkės.
„Gimnazijoje reikėjo rinktis – būti tiksliuke ar humanitare. Rinkausi ne pagal tai, ko man gali prireikti, o pagal tai, kas geriau sekėsi. Bet ir toks rinkimasis buvo problema, nes ir lietuvių man sekėsi, ir matematika. Galiausiai nukrypau į tiksliuosius mokslus, bet sprendimą dėl profesijos priėmiau tik dvyliktoje klasėje.
Atmetimo principu – tas netinka, anas – netinka. Ir apsistojau ties žurnalistika. Atėjau į „Anykštos“ redakciją, pradėjau „Anykštai“ rašyti straipsnelius.

Kartais į pamokas vėluodavau, nes būtinai reikėjo paskaityti ant tėčio stalo gulinčius naujus laikraščius – „Lietuvos rytą“, „Anykštą“. Visgi per stojamuosius į žurnalistiką pritrūko balų, o antruoju pasirinkimu buvau įrašiusi socialinį darbą. Studijavau socialinį darbą, bet žurnalistika buvo galvoje. Toliau rašiau „Anykštai“. Būdama trečiame kurse nuėjau į profesines studijas žurnalistikos institute. Sėkmingai baigiau, gavau profesinių studijų baigimo pažymėjimą. Atlikau praktiką Lietuvos radijuje, pabandžiau ir spaudą. Bet per studijas universitete socialinė sritis man pasirodė patrauklesnė, pasirinkau socialinės politikos lauką ir baigiau šios sferos magistro studijas“, – kaip tapo socialinio darbo specialiste, pasakojo V. Veršulytė.

Valdininkų tikslas – išbūti

2019 metais V. Veršulytė pagal liberalų sąrašą buvo išrinkta į Anykščių rajono tarybą. Po sąrašo reitingavimo ji užėmė pirmąją vietą. Tarybos nario mandato ji atsisakė, nes nusprendė eiti į administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas.
Šaškių meistrei, galinčiai strateguoti kelis ėjimus į priekį, politika turėtų būti patogus užsiėmimas, tačiau V. Veršulytė sako, kad savivaldos veikla ir apskritai vietine politika yra nusivylusi, jaučiasi perdegusi.
„Nelabai seku, kas savivaldybėje vyksta. Kai 2023 metais baigėsi kadencija, sąmoningai atsitraukiau. Pavargau nuo daugybės dalykų. Norėdamas kažką keisti, turi turėti komandą ir vadovaujančiame, ir įgyvendinančiame lygmenyje. Labai daug buvo nenoro kažką keisti. O dabar atrodytų, kad daugelis yra tokioje išbuvimo būsenoje. Daug baimės ir pagrindinis tikslas ne kažką nuveikti, o išbūti“, – kalbėjo buvusi savivaldybės administracijos vadovė.

Autorius: Vidmantas ŠMIGELSKAS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama