Birželio sukilimo pėdsakai Šilalės krašte

Prieš 85 metus, 1941 m. birželio 23 d., Lietuvoje prasidėjo Birželio sukilimas prieš sovietų okupacinę valdžią. Vos prieš metus nepriklausomybę praradusi valstybė buvo išgyvenusi pirmosios sovietinės okupacijos represijas – masiškai areštuoti, kalinti, tremti ir žudyti Lietuvos gyventojai: politikai, karininkai, mokytojai, šauliai, visuomeninių organizacijų nariai. Šiai sukakčiai skirtas renginys šiemet vyko ir Laukuvoje – patriotiškai nusiteikę žmonės pagerbė žuvusiuosius mūsų krašte ir paminėjo Lietuvos sukilimo prieš okupacinę sovietų valdžią metines.

Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų sąjungos karui, dalis Lietuvos žmonių ryžosi ginklu parodyti, kad nepriklausomos valstybės idėja tebėra gyva, o sovietų skelbtas pasakojimas apie „savanorišką“ Lietuvos įstojimą į SSRS neatitinka tikrovės. Sukilimo centru tapo Kaunas – čia buvo užimta radijo stotis, perskaityta Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija, sugiedotas Lietuvos himnas, o daina „Saulelė raudona“ tapo sutartu ženklu pradėti sukilimą.

Istorijoje išliko ir Leono Prapuolenio žodžiai, birželio 23-iosios rytą nuskambėję Kauno radijuje: „Dėmesio, dėmesio! Kalba Kaunas, laisva ir nepriklausoma Lietuva!“ Jie tapo ne tik Birželio sukilimo, bet ir tautos laisvės siekio simboliu.

Remiantis istoriniais šaltiniais, sukilime dalyvavo įvairių socialinių sluoksnių žmonės – buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, šauliai, mokytojai, valstybės tarnautojai, ūkininkų vaikai ir nepriklausomoje Lietuvoje užaugusi jaunoji karta. Nors pagrindinis tikslas – atkurti nepriklausomą valstybę – dėl nacistinės Vokietijos okupacinės politikos liko neįgyvendintas, sukilimas tapo svarbia Lietuvos laisvės kovų istorijos grandimi ir liudijo lietuvių siekį būti savo valstybės šeimininkais. Ginkluotas pasipriešinimas truko vos savaitę ir buvo numalšintas naujųjų okupantų, tačiau sukilimas apėmė beveik visą Lietuvą. Neaplenkė jis ir Šilalės krašto, nors tikslių duomenų apie visus čia dalyvavusius sukilėlius iki šiol nėra.

Laukuvoje vykusiame minėjime Lietuvos šaulių sąjungos narys Zenonas Brazauskas priminė, kad norinčiųjų prisidėti prie sukilimo mūsų krašte netrūko.

„Vien tik Laukuvoje jų buvo 94, Kvėdarnoje – 27, Kaltinėnuose – 37“, – sakė Z. Brazauskas.

Renginio dalyviai pabrėžė, jog anuomet dalyvauti pasipriešinime buvo ne tik prasminga, bet ir itin pavojinga – žmonės rizikavo būti įskųsti net artimiausių kaimynų.

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas pripažino, kad iki šiol apie sukilimo dalyvius Žemaitijoje žinoma palyginti nedaug.

„Dirbu šį darbą jau daugiau nei 25 metus, tačiau žinias apie Birželio sukilimo dalyvius mūsų kraštuose tenka rinkti beveik apgraibomis. Džiugu, jog pirmą kartą Vytauto Didžiojo karo muziejus ryžosi organizuoti sukilėlių kovos vietų lankymą. Viena tokių –

prie Aitros upelio Rietavo savivaldybėje. Deja, nežinoma, kiek žmonių ten žuvo, tačiau manoma, kad tarp jų galėjo būti ir iš Šilalės rajono kilęs gimnazistas Dargis“, – pasakojo V. Rutkauskas.

Anot jo, tokios vietos turėtų būti deramai pažymėtos atminimo ženklais.

„Žuvusiųjų, mano žiniomis, buvo ne tik čia. Teneniuose žuvo 147 kovotojai, Žadvainiuose – 69. Ten net veikė vietinių įkurtas ginklų fabrikas. Tokios vietos neturėtų likti užmirštos“, – sakė muziejininkas.

Kažkada „Artojo“ laikraštyje fotokorespondentu dirbęs plungiškis Vladas Gaudiešius apgailestavo, kad šiandien yra gerokai susilpnėję kaimyninių rajonų muziejininkų, kraštotyrininkų ir kultūros darbuotojų ryšiai, nors, anot jo, abipusiai mainai visais laikais buvo naudingi.

Birželio sukilimo reikšmė aktuali ir šiandien. Šiuo metu 49 Seimo nariai yra įregistravę rezoliucijos projektą, kuriuo siūloma aiškiau apibrėžti Birželio sukilimo teisinį statusą. Kita vertus, primenama, kad dar 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo 1941 m. birželio 23 d. paskelbta Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija buvo pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu. Todėl dalis politikų abejoja, ar reikalingi papildomi teisiniai sprendimai.

Žydrūnė MILAŠĖ