"Piemenėlių šventės" dvasia - atsinaujinimas, susitikimas ir bendravimo džiaugsmas.

"Piemenėlių šventės" dvasia - atsinaujinimas, susitikimas ir bendravimo džiaugsmas....Per Lietuvą žengiant vasarai, Juškonių kaimo (Žeimių sen.) parke nuskambėjo marga ir įdomi "Piemenėlių šventė", kurią suorganizavo vietos bendruomenė ir Jonavos kultūros centras (JKC). Ši sueiga paremta lietuvių tradicijomis bei papročiais, joje atgaivinami etnokultūriniai Sekminių elementai, pinami vainikai, žaidžiami žaidimai. Bet svarbiausiu šventės akcentu tampa gyvybės, bendrystės ir žalumos vienybė. Nors tądien dangų gaubę pilki debesys ir grasino lietumi, šventinės nuotaikos jie nesutrikdė - susirinkusiųjų poros sukosi ant žalios vejos, mėgino rankos ir akies taiklumą įvairiose žaidybinėse atrakcijose, įsijautė į piemenėlių vaidmenį, dalyvavo loterijoje, ragavo skanių vietos šeimininkių pagamintų patiekalų, o laukus dengiant prieblandai, susibūrė prie šildančio laužo. Šiltas bendradarbiavimas. Kaimo žmonės džiaugiasi, kad Juškonių kultūros centras neprarado savo statuso ir toliau išliko kaip kultūrinis židinys. Tačiau, pasak vietos gyventojų, atnaujintas didžiulis statinys neturi renginių organizatoriaus, nėra jokio vadovo, organizuojančio šventes, rašančio scenarijus ir kviečiančio į teminius vakarus. "Kultūros namai yra, o žmogaus nėra. Dirbame patys, atitrūkę nuo savų darbų. Juškonims reikia renginių, reikia švenčių. Didžiausią visuomeninio darbo krūvį "veža" iniciatyviausi mūsų bendruomenės nariai, kurių, deja, nedaug yra. Bet dirbame, kviečiame, kuriame. Scenarijų rašo Jonavos kultūros centro darbuotojos, o mes rūpinamės visa aplinka, patiekalais, scena. Pernai "Piemenėlių šventę" pasitiko labai puikus oras, džiaugėmės gera nuotaika, viliamės, kad ir šįvakar neprapliups lietus. Žmonės renkasi, laužas sukrautas, kvepia žolynai, manau, turėtų būti smagu", - mintimis dalijosi Juškonių bendruomenės centro pirmininkė Laima Matulaitienė. Kultūriniais renginiais Juškonyse rūpinasi Jonavos kultūros centro (JKC) darbuotojos Loreta Ratautienė ir Danutė Jurgickienė. Didelę darbo patirtį turinčios specialistės visada atsiliepia į bendruomenės pasiūlymus, tačiau, turėdamos platų darbo barą, turi iš anksto suderinti šventės datą, kuri nesidubliuotų su tiesiogine jų veikla. "Juškonių bendruomenė yra ganėtinai aktyvi, jų iniciatyva rodo, kad gyventojai nori muzikos, smagių užsiėmimų, pabūti draugėje, pasibičiuliauti. "Piemenėlių šventė" yra Juškonių bendruomenės tradicija, atgimstanti kiekvienais metais. Žmonės turi progą džiaugtis ne tik gamtos pilnatve, bet ir įsiklausyti į dvasinę žinią - ramybę, atsinaujinimą, susitikimo ir bendravimo džiaugsmą. Tad ir parko paruošimu šventei rūpinosi vietoje gyvenantys sodiečiai. Visa, ką matote, jie padarė patys: įvairūs iš šiaudų nupinti papuošimai, laužas, ir net laikinoji scena - tai jų kūriniai. Smagu bendradarbiauti, matant tokią gražią juškoniečių iniciatyvą", - įspūdžiais dalijosi šventės vedėja, JKC renginių organizatorė L. Ratautienė. Apie žolynus. Pasak vedėjų, birželio 13-ąją vykusiai šventei tiktų pavadinimas "Nuo Sekminių ligi Joninių", nes Sekminės, kvepiančios sprogstančiais berželiais, jau praėjo, o Joninės laukia per sprindį nuo vartų. Vedėjos pasveikino tądien vardadienius šventusius Antanus ir Antaninas, linkėjimų glėbius siuntė turintiems Jonų, Janinų, Povilų, Petrų, Vladų vardus. Visas parkas kvepėjo jazminais, bijūnais, įvairiomis žolelėmis. Didelis dėmesys buvo skiriamas vienai seniausių vasaros apeigų - žolynų rinkimui. Sekminių dieną moterys ir merginos skubėdavo į pievas ir palaukes prisiskinti įvairiausių žolynų, kuriuos vėliau naudodavo gydymui nuo visokių ligų ar sušerdavo karvėms, kad šios daugiau pieno duotų. O kas nėra mėginęs gerti ramunėlių ar beržų pumpurų arbatos, nesipėrė su beržine vanta pirtyje? Moterys prašydavo piemenėlių, kad šie, ganydami galvijų bandas, pririnktų ajero šaknų ir lapų, kurie tikdavo duonai kepti bei plaukams skalauti. Tai tik kruopelė senovinių papročių, be kurių neišsiversdavo kaimo žmonės. Tapatinant praeitį su dabartimi, atkreiptas dėmesys į bijūnų žiedų reikšmę. Nuo seniai žinoma, kad, išgėrus bijūno žiedų arbatos, nekankins nemiga - bus nesunku užmigti ir lengva rytais atsikelti. Jaunos merginos mielai atsiliepė į vedėjų Loretos ir Danutės kvietimą nusipinti vainikėlius iš kvapnių žolynų - jos netrukus pasipuošė žydinčiais vainikais. Daugelis mėgino atsakyti į klausimą, kiek vaistinių žolelių surišta į vieną Loretos puokštę? Laimė nusišypsojo viešniai iš Jonavos Valentinai Kašauskienei, pateikusiai dvylikos vaistažolių skaičių. Jai ir atiteko nuostabioji "Piemenėlių šventės" puokštė. Žaidimai ir galvosūkiai. Renginio metu susirinkusieji aktyviai dalyvavo žaidimuose, kuriuos kadaise žaisdavo piemenėliai, prasimanydami sau linksmybių. Pasak vedėjų, piemenukai neturėdavo kamuolių, kuriais dabar mėgaujasi kiekvienas vaikas. "Vaikai patys pasigamindavo kamuolį, susukdami ir suspausdami jį iš šieno, arba nusiveldavo rutuliuką iš prastos vilnos. Piemenėliai mokėdavo įvairių žaidimų su lazdomis - jas sukdavo, šokinėdavo, pralysdavo pro lazdą, varžydavosi, kuris ilgiau sugebės ją išlaikyti ant delno ar piršto", - kviesdama šventės dalyvius pabūti piemenukais ir pažaisti, pasakojo L. Ratautienė. Smagiose atrakcijose dalyvavo tiek dideli, tiek maži - stengėsi būti atidūs ir vikrūs, nes su skrybėle pagauti skriejantį kamuoliuką, palaikyti lazdą ant delno, pasirodo, ne taip ir paprasta. Smalsuolių pulkeliai būriavosi prie medinių lauko žaidimų-galvosūkių, kuriuos sukūrė Linas Adomavičius iš Kėdainių. Didžiulėje parko erdvėje akį traukė keliasdešimt įvairiausių medinių įrenginių, reikalaujančių susikaupimo, išminties ir drąsos. Kiekviename kėdainiškio pagamintame galvosūkyje slypi užkoduota tvarumo žinutė. Šiuos žaislus kūrėjas gamina iš jam atiduotų ar tiesiog gatvėje paliktų, niekam nebereikalingų daiktų. "Aš nekalbu apie tvarumą tuščiai, kiekviename mano žaidime yra bent viena detalė, kuri prikelta naujam gyvenimui", - tvirtino L. Adomavičius, maloniai aiškindamas ne tik kaip žaisti, bet ir nurodydamas, kur ir kokias jų detales surado. Vertingiausias laimėjimas - gyvas gaidys. Kol vieni žaidė piemenėlių žaidimus, lavino smegenis prie galvosūkių, kiti būriavosi prie loterijos stalelio, kur bilietus pardavinėjo bendruomenės narė Genė Mikalauskienė. "Už du eurus galite laimėti nuo čiulpinuko iki gyvo gaidžio!" - skelbė ji. Iš tiesų didelėje kartoninėje dėžėje spurdėjo gyvas siurprizas, kurį šventei padovanojo bendruomenės narė Rita Kerbelienė. "Tai nepaprastas gaidys, tad, pagalvojau, kad būtų graži dovana kaimo tradicinei šventei", - mintijo Rita. Loterijos bilietai greitai tirpo. Laimėtojai džiaugėsi dezodorantais, gaiviaisiais gėrimais, pripučiamais kamuoliais, saldainių rinkiniais, ledais, kitomis gėrybėmis. Didžiausią laimėjimą - pentinuotą, besikeičiančių spalvų plunksnomis spinduliuojantį gaidį - išlošė vietos gyventojas, pradinės mokyklos ketvirtokas Danielius. Paklaustas, ką jis darys su tokiu solidžiu laimėjimu, berniukas, neslėpdamas pasididžiavimo, išpoškino: "Dar nežinau. Pagalvosiu. Gal kam nors atiduosiu, o gal parduosiu..." Daina ir šeimininkių vaišės. Šiemet "Piemenėlių šventėje" skambėjo kelių kolektyvų muzika. Pirmieji į sceną pakilo "Kėdainių bočių" dainininkai ir šokėjai, vadovaujami Kęstučio Nekrošiaus. Savo programą jie susiejo su prisiminimais, kurie ne vieno atėjusiojo vaizduotėje pažadino primirštą patirtį, kuomet kiekvienos sodybos vaikai ar suaugusieji gindavo ūkio bandas į ganyklas. "Nepaisant gamtos išdaigų - liūčių, audrų ar perkūnijos, piemenukas kruopščiai eidavo savo pareigas ir galvijus į tvartus pargindavo tik vakare", - priminė kolektyvo vadovas. Gražių dainų pynę sodiečiams ir jų svečiams padovanojo Šveicarijos kultūros centro moterų vokalinis ansamblis "Kvinta" (vad. Dalia Janionė). Pirmą kartą juškoniečius aplankė grupė "Ektus" iš Kauno, klausytojų dėmesį patraukusi skambiomis, itin švaraus garso dainomis. Savo talentą ir gebėjimus atskleidė Žeimių daugiafunkcio centro linijinių šokių kolektyvas "Šėlsmas" ir jų vadovė Rima Blažienė. Kol skambėjo koncerto dalyvių muzika, susirinkusieji vaišinosi kvapnia G. Mikalauskienės išvirta baravykų sriuba, vaišinosi R. Kerbelienės kopūstų, bulvių ir dešrelių troškiniu. Palapinėje ant stalų sudėliotais kaimiškais skanumynais galėjo paskanauti visi, kas pajuto alkio kirminėlį. "Tas vaišes paruošė mūsų bendruomenės moterys - kas kepė duoną, kas spaudė sūrį, kas slėgė mėsos vyniotinį. Ačiū šeimininkėms Genutei ir Ritai, kitoms už jų aktyvumą ir įsiliejimą į šventės organizavimą. Dėkui visiems - ir kurie atėjo pasižiūrėti, ir kitokiu būdu prisidėjo prie "Piemenėlių šventės". Kol turime veiklių žmonių, tol Juškonių tradicija neužges", - dėkojo vietos bendruomenės centro pirmininkė L. Matulaitienė. Žiūrovų gretose - nemažai svečių iš Jonavos, Ruklos, kitų rajono kampelių. "Mes važiuojame į visus renginius, organizuojamus įvairių seniūnijų kaimuose. Šiandien, vykstant "Piemenėlių šventei" Juškonyse, aplankėme netoli gyvenančius giminaičius, pasidžiaugiame koncertais, atrakcijomis. Smagu, tik tie debesys šiandien nelabai ramūs...", - šypsojosi svečiai iš Ruklos. Neblėstanti nuoskauda. Juškonių gyventoja Zita, prisimindama netolimą praeitį, pasidžiaugė, kad rajono valdžia nepanaikino Juškonių kultūros centro ir bibliotekos. Anot jos, kadaise šiose patalpose skambėjo muzika, netrūko šokėjų. Laikui bėgant, keitėsi vadovai, suiro kolektyvai. O prieš gerus metus bibliotekai buvo liepta išsikraustyti. Valdžios sprendimo argumentas: žmonės neskaito knygų. "Gal ir mažai tų skaitytojų, dabar gyvename aukštų technologijų laikais. Bet bibliotekon ateina vaikai, jaunimas, pabendrauja, užsiima kūrybine veikla. Kaimą reikia auginti, o ne naikinti. Laimei, žmonės sukilo ir neleido sugriauti šių kultūros židinių. Stebiuosi: kaip galima užgesinti paskutinį šviesos spindulėlį? Aš puikiai suprantu - vyksta karas, reikia paremti Ukrainą. Milijonai randami, o štai 900 eurų Juškonių kultūros namams išlaikyti nėra?! Nesuvokiu, kaip renovuotiems, sutvarkytiems kultūros namams nerandamas vadovas ar direktorius? Matyt, toms paieškoms nėra noro. Gal galvojama, kad kaimo žmogui nebereikia kultūros ir šviesos? Norisi paklausti: ar mūsų išrinktieji ne iš kaimo atėjo, ar juos augino didmiesčiai? Pasižvalgykite, kokia šiandien smagi "Piemenėlių šventė"! Ir žiūrovų daug, ir širdyje gera. Kultūros namus pati valdžia norėjo atimti, o štai šiandien, vykstant bendruomenės organizuotam renginiui, nėra nė vieno jos atstovo. Jeigu atsirastų kultūros namų vadovas, vietos gyventojai tikrai jam padėtų - ir pasiūlymais, ir savo dalyvavimu", - savo nuoskaudas išsakė juškonietė Zita. Kaimo kultūros paslaptis. Prasidėjęs lietus nesutrukdė drąsiausiems šokti ant rasotos žolės, dainuoti su atvykusiais kolektyvais, tačiau vedėjos turėjo sutrumpinti scenarijų. "Labai norėtume, kad Juškonys gražėtų ir jaunėtų, kad šiame parke skambėtų dar daugiau vaikiškų balsų. Dėkojame bendruomenės vadovei L. Matulaitienei, šauniosioms šeimininkėms už malonų bendravimą, visiems susirinkusiesiems. Neatsisveikiname, bet sakome - iki susitikimo kitame renginyje Juškonių parke!", - gęstant laužui, dėkojo šventės vedėjos Danutė ir Loreta. Pasibaigus šventei, gyventojai negailėjo pagyrimo žodžių scenarijaus autorėms ir renginio vedėjoms, priminusioms ir piemenukų žaidimus, ir vainikų pynimus, ir visą vasaros grožį, lydimą lietaus ir žydinčių žolynų. Juškonių bendruomenė ir JKC atliko vieningą misiją - atgaivinti ir dalintis gyvąja tautos dvasia. Tiek "Piemenėlių šventė", tiek kiti analogiški renginiai, atkurdami senąsias tradicijas, kviečia bendrauti ir tapti bendruomenės dalimi. Tame ir slypi kaimo kultūros paslaptis. Autorė Irena BŪTĖNAITĖ.

Autorius: Dzindra

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama