Apie Troškūnų Antaną ir Antanus…
Anykštos redakcija
Turinį įkėlė
Troškūnų bažnyčios šventoriuje stovi stebuklingomis galiomis garsi Šv. Antano skulptūra, stebuklais žymus ir sidabriniais drabužiais ir votumais pagerbtas šio išskirtinio pranciškono paveikslas šventovėje, švenčiami, senokai didžiausiais tapę, net Porciunkulės šventę pranokę, šio šventojo atlaidai. Tądien nuo senų senovės vyksta iškilmingiausios pamaldos, procesija, sveikinamos Antaninos bei Antanai, giminės ir bičiuliai susitinka, į svečius kviečia, bendrauja, linksminasi, vaišinasi.
Nūnai Antanų ne kiek beliko, o žmonių atmintyje dar gyvų ir jau primirštoje Troškūnų krašto istorijoje net kelių garsesnių būta.
Apie Antanus…
Matyt mėgstami Šv. Antano atlaidai lėmė, kad troškūniečiuose Antano ir Antaninos vardai per amžius buvo populiarūs. Ir mano troškūnietis senelis buvo Antanas, jo tėvelis taip pat, na ir mano paties tėvelis Antanas. Troškūnuose ir klebonais ne vienas Antanas tarnavo, istoriniuose dokumentuose, fotografijose užfiksuotas valdingas ir sumanus vienuolis Butkevičius bei pačioje XX amžiaus pradžioje klebonavęs Stapulionis, visą būrį vienuolių atsvėręs Šv. Jono Bosko pasekėjas, jaunimo globėjas ir auklėtojas Juška, slogaus sovietmečio uolus klebonas Baltrukėnas.
Antano antrąjį vardą turėjo ir troškūnietis, pranciškonų vienuolis, pasaulio lietuvių vyskupas Paulius Baltakis. Šis bičiuliškas, išmintingas ganytojas dar daugelio atmintyje gyvas, kai tik galėdavo, stengdavosi Antaninėse į Troškūnus sugrįžti.
Įsiminė ne viena Ekscelencijos viešnagė, daugybė spalvingų prasmingų švenčių. Kuomet ir festivalis „Troškimai“ vykdavo, smagiai „Malmaža“ padainuodavo, kai istorines konferencijas rengdavome, vis kokią įdomesnę praeities paslaptėlę atverdavome. Ypatingai pakiliai pažymėjome Troškūnų miesto 300 metų jubiliejų. Turtingas vienybės ir bendrystės palikimas. Tad truputį nustebino, kad šiemet švenčiant jau 330 metų jubiliejų, komiteto parengtame renginiais turtingame skelbime nebeatsirado vietos įrašyti Šv. Antanų atlaidų pamaldų laiką.
Pasirodo, troškūniečių vienybę pažeidė nesantaika, ir ji tokia įnoringa, kad šventinės programos afišose, tarsi keistais senais laikais, neskelbiama, kas vyks bažnyčioje. Bet tikėtina, kad Antano, Pranciškaus ir kitų šventųjų globojami troškūniečiai, karštai pasimeldę, vėl į išmintimi bei veiksminga meile paženklintą vienybę ir bičiulystę sugrįš.
Slučkos ir jų Antanas
Nuo Raguvos kilęs stalius, praeito amžiaus pradžios Troškūnų bažnyčios zakristijonas Pranciškus Slučka vertėsi sunkiai. Suaugęs, jau 35 metų sulaukęs, vedė guvią dvidešimtmetę Viktoriją Urbonaitę iš Kildonių kaimo Troškūnų parapijoje. Vienas po kito gimė devyni vaikai. Jaunylis Liudvikas mirė nesulaukęs dvidešimties, o penki sūnūs – Vladas, Stasys, Antanas, Bronius, Jonas (visi dalyvavo pokario kovose, Bronius, Jonas ir Antanas žuvo) bei dukterys Emilija, Liuda ir Anelė – užaugo.
Brangino kiekvieną duonos kąsnį, kiekvieną uždirbtą monetą, gyveno kukliai, paprastai. Dukrą Emiliją leido į mokslus, baigusi Panevėžio mokytojų seminariją, mokytojavo sodžiaus pradžios mokyklose. Dirbdama Rudžionyse, ištekėjo už mokyklai butą nuomavusio dvarelio savininko Vlado Duraso.
Kiti vaikai taip pat į gyvenimą kabinosi, kiek pasilavinę pradžios mokykloje, mokėsi amatų, drąsiai ir kantriai dirbo įvairius darbus, vyrukams sumanumo netrūko. Tvirti, drąsūs, geresnio gyvenimo alkstantys, planuojantys ir siekiantys. Stasys didesnių švenčių proga įsilipdavo į pačią varpinės bokšto viršūnę, ant kryžiaus iškeldavo trispalvę ir ant rankų atsistojęs išriesdavo „žagrę“. Antanas iš brolių išsiskyrė – truputį kitoks, rimtesnis, elegantiškas, mąslus ir labiau į mokslus linkęs. Troškūnuose uoliai tarnavusių vienuolių pranciškonų dvasios paveiktas septyniolikmetis Antanas išvyko į Kretingą manydamas įstoti į ordino naujokyną.
Tačiau veikiai išryškėjo pašaukimo dvasiniam gyvenimui stoka. Tik sugrįžęs į tėviškę, kelis mėnesius pagyveno Kaune ir stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavęs uoliai, sugrįžo įvertintas puskarininkio laipsniu. Dalyvavo šaulių veikloje bei sukilėlių būryje, vokietmečiu tarnavo policijoje, buvo įstojęs į Vilniaus universitetą, du metus studijavo mediciną. Mokslai nutrūko, kai vokiečių okupacinė valdžia uždarė universitetą. Tuomet įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus kariuomenę, o sugrįžus sovietams, ėmė slapstytis, Troškūnų miškuose telkė pirmuosius partizanų būrius, įkūrė Šarūno rinktinę, kuri vėliau išaugo į Algimanto apygardą.
Aukštaitijos partizanų vadas
Tapęs Algimanto apygardos vadu, sumaniai vadovavo laisvės kovotojų veiksmams. Neva vieningą partizaninio pasipriešinimo sąjūdį steigiantis profesorius Juozas Markulis, o iš tiesų saugumo agentas Erelis, pasikvietęs A. Slučką-Šarūną bei Vytauto apygardos vadą Vincą Kaulinį-Miškinį pasitarti į Vilnių, bandė juos suimti.
Tačiau sumanūs vadai iš saugumo pinklių paspruko. Lemtingų 1949 metų pradžioje A. Slučka-Šarūnas paskirtas Rytų Lietuvos Kalnų srities karaliaus Mindaugo apygardos vadu. Apdairiai vienoje vadavietėje neužsibūdavo, gyveno keliuose bunkeriuose, vos ne kasmet juos pakeisdavo.
Kai susišaudyme su sovietų kareiviais ir skrebais buvo sunkiai sužeistas, kulka kliudė plaučius, į Birštonu vadinamą bunkerį Kriaučiūnų sodyboje Plotų vienkiemyje prie Andrioniškio nebegrįžo – gydėsi dar arčiau miestelio Butkiškyje įrengtoje slėptuvėje. Senasis prieglobstis 1948 metų vasario 9 dieną sunaikintas saugumo pajėgų, susišaudyme žuvo štabo viršininkas, spaudos leidėjas Antanas Kisielius-Sakalas. Dar vienas troškūnietis Antanas – iš šalia Troškūnų miestelio prigludusio Žiedonių kaimo.
Butkiškyje vadas ilgokai užsibuvo, jį slaugė ir tiesiog iš mirties nagų ištraukė bendražygė Joana Railaitė-Neringa.
Kiek atsigavęs Šarūnas ėmėsi įprastos veiklos. Ten gyventi labai patiko, jautėsi saugus, matyt, manė niekur iš ten nesitraukti, nes dviejų aukštų požeminė slėptuvė rodėsi nesurandama, o pridėjus dar ir atsarginį išėjimą su veik iki šimto metrų ilginamu tuneliu, rodėsi jokie pavojai nebaisūs.
Apie Šarūną jau po jo žūties ypatingai šiltai atsiliepė mokytojas, Aukštaitijos atstovas pasirašant 1949 metų 16-os partizanų vadų deklaraciją Šibaila-Diedukas: „Vadų susitikimas įvyko tik Šarūnui galutinai pasveikus po sunkaus sužeidimo – 1948 m. vasarą. Sąskrydžio metu, kurio laiku buvo sudaryta Rytų Lietuvos srities veiksminga vadovybė, pas Šarūną išgyvenau visą mėnesį. Per tą laiką beliko stebėtis neišsenkama jo energija, sveiku, lietuvišku entuziazmu. Šiuo kartu buvo gaila žiūrėti tik į jo sveikatą: po daug ir ypatingai sunkių sužeidimų iš gabaus sportininko, buvusio boksininko, buvo telikę tos sveikatos procentai“.
Aplinka…
Jau minėta J. Railaitė-Varčiūnienė kilusi nuo Kėdainių, iš gausios patriotiškos giminės, našlė, jos vyrą, buvusį policininką, nušovė vos atėję rusai. Šeima slapstėsi, vienus areštavo, kitus ištrėmė, o dvi seserys – Zuzana Lakštingala bei Joana-Neringa, pasitraukė į mišką ir žuvo. Neringa, gyvendama miške, 1948 metais ištekėjo už A. Slučkos-Šarūno. Štabo sekretorė, gerai įvaldžiusi mašinraštį, spausdino daugumą apygardos, o vėliau ir srities dokumentų.
Štabo bunkerio komendantas buvo Balys Žukauskas-Princas, Lietuvos kariuomenėje tarnavęs inžineriniuose pionierių daliniuose, išmokęs kasti ir įtvirtinti apkasus, įrenginėti požemines slėptuves. Tikėtina, kad jis ir sumanė žemiau įprasto bunkerio išrausti kelių metrų tunelį ir dar žemiau įrengti šachtiniu būdu iškastą bunkerį. O iš pastarojo iškasti nuo bet kokių pavojų išgelbėjantį šimto metrų ilgio tunelį. Ir sovietai nebūtų patikėję, kad toks gali egzistuoti ir taip plačiai aplinkui kariuomenės neišstatę. Gal jau didesnę pusę požeminio urvo buvo spėję įrengti. Čia kartu darbavosi patikimas, patriotiškas, augalotas nuotykių ieškantis jaunuolis Vladas Didžiulis-Kalnas iš netolimo kaimo. Šie nuotykiai jam kainavo dešimt metų katorgos.
Komendanto brolis, tos pačios motinos, bet jau kito tėvo vaikas, Juozas Jovaiša-Lokys tėviškės sodyboje, kurioje buvo įrengtas bunkeris, gyveno pusiau legaliai. Išsiėmęs valsčiuje kažkokį nuo kariuomenės atleidžiantį dokumentą, jis darbavosi tėvų ūkyje. Atlikdavo vadovybės užduotis, o valdžios pareigūnams stengdavosi nesirodyti. Dar namuose buvo motina ir dvi seserys.
Išdavysčių grandinės…
Vitoldas Kučys – jaunas vyrukas iš netolimo Kuniškių kaimo. Tarsi mokėsi veterinaru, vokietmečiu prekiavo gyvuliais, jų mėsa, mėgo dailiai rengtis. Manoma, kad išdavikiškos veiklos ėmėsi siekdamas už sugautus ar sunaikintus partizanus skirtos didelės premijos, patogaus tolesnio gyvenimo. Jis migravo tarp sodžiaus ir Kauno. Iš ten atveždavo po karo užsilikusių smetoninių karininkų uniformų, ginklų. Nuveždavo partizanų giminaičiams bei ryšininkams Kaune (kuriame kurį laiką gyveno partizanas Jonas Stanevičius-Dėdė) lašinių ir kitokių kaimiškų gėrybių.
V. Kučys, vis labiau suartėdamas su miško broliais, siekė išsiaiškinti, kur Šarūno slėptuvė. Nesisekė, nes štabo vietą žinojo vos keletas patikimų kovotojų. Tačiau atkakliai ieškojo draugysčių, dėjosi rimtu patriotu ir siekė svarbesnių užduočių. Sumetė, kad suėmus vieną ar kelis kovotojus, žinančius, kur slepiasi vadas, tardant, kankinant, būtų įmanoma juos prašnekinti ir sužinoti.
Puiki proga pasitaikė, kuomet susitarė, kad pavakaroti į svečius ateis srities ryšių viršininkas Albinas Kubilius-Rūgštymas. Jis atkeliavo ne vienas, tačiau su taip pat daug žinančiu Vildžiūnu-Vijokliu. Pasisveikinus iš prėslo vaišėms ištraukė poniško gėrimo – neva iš Kauno atvežtą butelį likerio, saugumiečių jau sumaišyto su stingdančiais migdomaisiais medikamentais. Taurelė po taurelės ir vyrai sumigo kietu miegu. Atsibudo jau saugumo rūsiuose Kaune.
Vos atsipeikėjusius ėmė įnirtingai tardyti.
Kalbino geruoju, siūlė sandėrį velnišką išdavikišką, po to mušė iki sąmonės netekimo, net elektra trankė, kol galiausiai Vijoklis palūžo. Jo parodymus po valandėlės patvirtino Rūgštymas.
Pasak saugumo dokumentų, MGB kapitono Nachmano Dušanskio vadovaujamus rusų kareivius į Butkiškį atvedė Vijoklis. Nors viena iš Jovaišaičių kantriai kartojo, kad iš kelnių ir eisenos pažinusi Rūgštymą. Kareiviai sodybą apjuosė trimis žiedais, išstatė kulkosvaidžius.
Lokys priverstas nusileido į bunkerį ir nesugrįžo. Tuomet saugumiečių priversta į žemutinį bunkerį nusileido Leonora Jovaišaitė. Partizanai neatrodė pernelyg išsigandę, degino dokumentus, ištarė atsisveikinimo žodžius, Neringa paprašė nuo jos pabučiuoti sūnų, padavė dar aulinius batus. Tik vėliau pastebėjusi, kad abu tai pačiai kojai apauti. Šarūnas gi pasakęs, kad jei Jovaišas suims, tai į Kauną dar nuveš, tačiau iki Sibiro nebesuspės, nes į Lietuvą įžengs ir visus išvaduos amerikiečių kariuomenė. Deja, taip nenutiko.
Bunkeryje buvę partizanai nepasidavė. Susisprogdino. Jų palaidojimo vieta iki šiol nežinoma.
Bunkerio štabo komendantas B. Žukauskas-Princas buvo saugumiečių suimtas. Tardymuose neatlaikęs kankinimų, nurodė tris jam žinomus bunkerius. Ten gyvus sučiuptus kovotojus tardant, žiauriai mušant, kankinant, išdavystės grandinė plėtėsi, išaiškėjo dar kelių slėptuvių vietos. Šturmuojant tuos bunkerius nukauta daugiau nei trys dešimtys partizanų, Algimanto apygardos branduolio nebeliko.
Įamžinimai, atmintis ir ateitis…
Algimanto apygardos partizanams skirtas paminklas pastatytas Troškūnų miesto aikštėje, todėl, kad čia didžiojo aukštaičių partizanų vado A. Slučkos-Šarūno gimtinė, memorialine lenta pažymėtas ir jo gimtasis namas – Troškūnų bernardinų vienuolyno mūras. Kryžius ir paminklinis akmuo žymi žūties vietą Butkiškyje.
Manyta, kad vadui įamžinti jo vardu bus pavadinta gatvė Anykščių ar Troškūnų mieste. Paminėjus šimtąsias gimimo metines paminklas A. Slučkai-Šarūnui pastatytas Andrioniškio miestelio centre. Tikėtina, kad laikui bėgant šiame miestelyje (pokariu jis vadintas partizanų sostine) gal net bibliotekos namų jaukiame kampelyje, bus atvertas A. Slučkai – Šarūnui ir jo bendražygiams skirtas muziejus.
Tikėtina, kad vienu svarbesnių eksponatų taps šiemet rekonstruota partizanų vado uniforma aprengtas manekenas, jo naudotų ginklų replikos. O gal kovotojų už tėvynės laisvę atminimas skleisis visai kitomis formomis – žygiais, pokalbiais, pamąstymais kas galėjo būti kitaip, kaip būtų susiklostęs mūsų tautos likimas, mūsų auksinio tarpukario jaunimo, taip pat A. Slučkos gyvenimas, jei ne karas, okupacijos?
Autorius: Raimondas GUOBIS
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
