Leonardo Černiausko tapybos magija

Nu­ta­pęs pir­mą­jį pa­veiks­lą ne­be­ga­lė­jo su­sto­ti

L. Čer­niaus­kas pa­sa­ko­jo, kad jau nuo jau­nys­tės ak­ty­viai už­siim­da­vo me­džio dro­žy­ba, ku­ri se­kė­si pui­kiai. Kar­tą net bu­vo ga­vęs spe­cia­lų už­sa­ky­mą – iš­dro­ži­nė­ti 200 skulp­tū­rė­lių, jas vė­liau iš­siun­tė už At­lan­to van­de­ny­no, į Ka­na­dą. Vė­liau jo ran­ko­se gim­da­vo šven­tų­jų skulp­tū­ros, Už­ga­vė­nių kau­kės ar mo­nu­men­ta­lūs dar­bai, ku­rie da­bar puo­šia pa­ties dai­li­nin­ko kie­mą.

Jau­nuo­lis mo­kė­si S. Žu­ko dai­lės tech­ni­ku­me ir įgi­jo dai­li­nin­ko de­ko­ra­to­riaus spe­cia­ly­bę su me­ni­nės fo­tog­ra­fi­jos spe­cia­li­za­ci­ja. Dir­bo me­džio dro­žė­ju Plun­gės įmo­nė­je „Mi­ni­ja“. Vė­liau Šiau­liuo­se mo­kė­si pe­da­go­go pro­fe­si­jos, bet vos tik atė­jus me­tui pra­dė­ti dar­bą su mo­ki­niais – per­si­gal­vo­jo. Sup­ra­to, kad tai ne jo pa­šau­ki­mas, ir išė­jo tar­nau­ti į ar­mi­ją.

L. Čer­niaus­ko tė­ve­lis Au­gus­ti­nas bu­vo ga­bus ir ta­len­tin­gas ama­ti­nin­kas, tar­pu­ka­riu bai­gęs Šiau­liuo­se vei­ku­sią gar­sią J. Chmie­liaus­ko rū­bų siu­vi­mo-kir­pi­mo aka­de­mi­ją. Siu­vo kos­tiu­mus vir­ši­nin­kams, o jų žmo­noms – pal­tus. Ma­ma bu­vo taip pat žy­mi ama­ti­nin­kė – mez­gė­ja ir liau­dies pa­ro­dos lau­rea­tė. O bo­čius Plun­gė­je gar­sė­jo kaip ta­len­tin­gas klump­dir­bys.

„Pieš­ti pra­dė­jau su­lau­kęs 16 ar 17 me­tų. Ne­ga­liu net paaiš­kin­ti, kas įvy­ko, bet vos tik pra­dė­jau ta­py­ti – pa­veiks­lai pa­si­py­lė vie­nas po ki­to. Vie­ni pir­mų­jų dar­bų bu­vo 1967 me­tais ta­py­ti Plun­gės mies­to vaiz­dai, di­džio­ji da­lis jų neiš­li­ko. O į tuos, ku­riuos iš­sau­go­jau, da­bar ir pa­čiam įdo­mu pa­si­žiū­rė­ti, po tiek me­tų mies­tas yra la­bai pa­si­kei­tęs“, – kal­bė­jo dai­li­nin­kas.

Nė­ra įkvė­pi­mo – ne­bus ir pa­veiks­lo

Pak­laus­tas apie pa­tį kū­ry­bi­nį pro­ce­są pa­šne­ko­vas at­vi­ra­vo – jei­gu ne­pa­jau­si me­ni­nio įkvė­pi­mo, to uni­ka­laus mo­men­to, dro­bė taip ir liks tuš­čia. Tą kū­ry­bi­nę at­mos­fe­rą, pa­sak L. Čer­niaus­ko, ku­ria daug niuan­sų: ir mė­nu­lio fa­zės, ir bio­rit­mas, net ga­le­ri­jo­je li­ku­si čia ap­si­lan­kiu­sių žmo­nių ener­gi­ja.

Me­ni­nin­kas at­vi­ras – bė­gant me­tams ir kei­čian­tis gy­ve­ni­mui, kei­tė­si ir jo ta­py­bos sti­lius. Bet, pa­sak jo, taip ir tu­ri bū­ti, nes tik daug dir­bant žmo­gus kei­čia­si ir to­bu­lė­ja. Dirb­ti vi­sa­da vie­no­dai ne­ga­li­ma ir net neį­ma­no­ma: vie­ną die­ną gims­ta vie­ni po­tė­piai ir spal­vos, ki­tą – jau ki­ti.

L. Čer­niaus­ko ta­py­bo­je vy­rau­ja imp­re­sio­niz­mas, eksp­re­sio­niz­mas ir mo­der­niz­mas. Di­džią­ją da­lį dro­bių, ant ku­rių ta­po, dai­li­nin­kas pa­si­ga­mi­na pa­ts, nau­do­da­mas li­ną ir me­di­nius po­rė­mius. Pirk­ti, kaip pa­ts sa­ko, bū­tų bran­gu, nes ta­po daug ir daž­nai.

Vaikš­ti­nė­jant po ga­le­ri­ją-dirb­tu­ves ir ma­tant įvai­rių dy­džių pa­veiks­lų gau­są (vie­ni su­ka­bin­ti ant sie­nų, ki­ti su­gul­dy­ti ir at­rem­ti vie­ni į ki­tus), ky­la klau­si­mas, ar pa­ts dar su­skai­čiuo­jan­tis, kiek vis­ko yra nu­pie­šęs?

Dai­li­nin­kas at­vi­ra­vo kar­tą ban­dęs su­skai­čiuo­ti vi­sas dro­bes, bet pa­me­tęs skai­čių ir nu­mo­jęs ran­ka. „Jų vi­sur pil­na“, – sa­ko ro­dy­da­mas ap­lin­kui. Be­je, vi­sus nau­jai nu­ta­py­tus pa­veiks­lus me­ni­nin­kas nu­fo­tog­ra­fuo­ja ir įke­lia į sa­vo in­ter­ne­ti­nį pus­la­pį – kad ki­ti pa­ma­ty­tų ir gal­būt su­si­gun­dy­tų įsi­gy­ti. Nes ko­kia gi pra­smė kaž­ką kur­ti ir slėp­ti nuo ap­lin­ki­nių?!

Sto­vi ma­lū­nas prie ke­lio

1791 me­tais Pla­te­lių sta­ros­ti­jos in­ven­to­riu­je mi­ni­mas ma­lū­nas ant Bab­run­go upės iš­ta­kų. Jį pa­sta­tė Pla­te­lių dva­ras, kar­tu su­py­lė py­li­mą ir su­for­ma­vo tven­ki­nu­ką, dėl to pa­ki­lo Pla­te­lių eže­ro ly­gis. Bried­sa­lės pu­sia­sa­lis ta­po sa­la.

Bet pir­ma­sis ma­lū­nas neiš­li­ko. Da­bar­ti­nį Bab­run­gė­nų ak­mens mū­ro ma­lū­ną su fach­ver­ko konst­ruk­ci­jo­mis ant­ra­me aukš­te iki 1816 me­tų pa­sta­tė gra­fai Šua­ze­liai. Gra­fas Šua­ze­lis bu­vo Ru­si­jos ca­ro Pav­lo ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­kas, už ge­rą tar­ny­bą ga­vo Pla­te­lių mies­te­lį, čia pa­si­sta­tė dva­rą ir val­dė ap­lin­ki­nes že­mes.

Nors nuo ta­da pra­bė­go du šimt­me­čiai, ma­lū­no pa­sta­tas pui­kiai iš­si­lai­kė iki mū­sų die­nų. Gal dėl to, kad kai kur ak­me­nų mū­ro sie­nų sto­ris sie­kia net iki 2 met­rų. L. Čer­niaus­kas pa­sa­ko­jo, kad iki šiol žmo­nės pri­si­me­na le­gen­dą, jog to­se sie­no­se bu­vo už­mū­ry­tas vie­nas po­nams kaž­kuo pra­si­kal­tęs bau­džiau­nin­kas.

Ma­lū­nas Bab­run­gė­nų kai­me vei­kė iki 1977 me­tų, o 1989 me­tais pe­rė­jo dai­li­nin­ko nuo­sa­vy­bėn. Jį su­re­mon­ta­vęs L. Čer­niaus­kas įkū­rė me­no ga­le­ri­ją-kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves. Da­bar čia nuo­lat vei­kia dai­li­nin­ko ta­py­bos dar­bų, me­džio dro­žy­bos bei se­no­vi­nių daik­tų eks­po­zi­ci­ja. Bab­run­gė­nų van­dens ma­lū­nas yra vie­nin­te­lis ma­lū­nas Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke, pri­pa­žin­tas ar­chi­tek­tū­ros pa­mink­lu.

„Įsi­gi­jau ap­griu­vu­sį, kiau­ru sto­gu ir be lan­gų, po to apie 7 me­tus sa­vo ran­ko­mis sta­čiau, dai­li­nau ir re­mon­ta­vau, nes būk­lė bu­vo itin pra­sta. La­bai džiau­giuo­si, kad iki šių die­nų pa­vy­ko iš­sau­go­ti au­ten­tiš­kas grin­dis ir du­ris. Tuo me­tu man rei­kė­jo dirb­tu­vių, tai jas ir įsi­ren­giau. Ga­liau­siai ši vie­ta ta­po ne tik me­no ga­le­ri­ja, bet kar­tu ir mu­zie­ju­mi, nes žmo­nės pra­dė­jo vež­ti įvai­rius se­no­vi­nius daik­tus“, – kal­bė­jo me­ni­nin­kas.

Tų daik­tų per il­gus me­tus L. Čer­niaus­ko ga­le­ri­jo­je pri­si­kau­pė vi­sa ga­ly­bė: nuo mu­zi­kos inst­ru­men­tų iki se­no­vi­nių bui­ties ra­kan­dų, įran­kių. Yra ir ki­tų me­ni­nin­kų kū­ri­nių bei praei­ties re­lik­vi­jų, ku­rios at­spin­di Že­mai­ti­jos re­gio­no is­to­ri­ją, tad se­na­ja­me ma­lū­ne kur pa­ga­ny­ti akis tu­ri ne tik me­no mė­gė­jai.

Autorius: Lina RUIBIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama