Iš pasaulio parodų salių – į Žemaičių dailės muziejų

„Bo­das de san­gre“ ar­ba lie­tu­viš­kai „Kru­vi­nos ves­tu­vės“ – gar­saus is­pa­nų ra­šy­to­jo Fe­de­ri­co Garc­ía Lor­ca (1898–1936) dra­ma, ku­rią pa­ra­šy­ti įkvė­pė vie­tos laik­raš­ty­je per­skai­ty­ta ži­nu­tė apie tra­giš­kai pa­si­bai­gu­sias ves­tu­ves. Nuo­ta­ką ak­lai įsi­my­lė­jęs pusb­ro­lis at­jo­jo ant žir­go va­duo­ti sa­vo my­li­mo­sios, ta­čiau ga­liau­siai dėl šio akib­rokš­to ne­te­ko gy­vy­bės. Dvi­ko­vo­je žu­vo ir jau­ni­kis, o jau­na­jai ves­tu­vi­nį rū­bą te­ko pa­keis­ti į ge­du­lo.

Rem­da­ma­si šia ei­liuo­ta dra­ma, kai­ti­nan­čia aist­ras net ir praė­jus vi­sam šimt­me­čiui, is­pa­niš­kų šak­nų tu­rin­ti L. Ca­bel­lut nu­ta­pė cik­lą (ja­me – net 50 di­de­lio for­ma­to pa­veiks­lų) tuo pa­čiu pa­va­di­ni­mu, vaiz­duo­jan­tį šį mei­lės tri­kam­pį ir ne­lai­min­gai pa­si­bai­gu­sią ves­tu­vių puo­tą.

„Ta­py­da­ma šį cik­lą gal­vo­jau apie tai, kad net ir šiais lai­kais, nors mo­te­rys dau­ge­ly­je ša­lių jau tu­ri tei­sę pa­čios pa­si­rink­ti, už ko te­kė­ti, daug kur ši tei­sė nė­ra ab­so­liu­ti. Apsk­ri­tai mū­sų vi­suo­me­nė­je vis dar eg­zis­tuo­ja dau­gy­bė su­var­žy­mų, kaip elg­tis, ką kal­bė­ti, o ką ge­riau nu­ty­lė­ti, ką pa­lai­ky­ti, o ko ge­riau ap­skri­tai ne­ma­ty­ti. Tai ypač ak­tua­lu da­bar, kai ma­to­me tai vie­nur, tai ki­tur ky­lan­čius ka­ri­nius konf­lik­tus. Lor­cos pje­sė­je ver­da aist­ros, de­monst­ruo­ja­mi ga­lin­gi, vis­ką ap­lin­kui nu­šluo­jan­tys jaus­mai, to­dėl šis še­dev­ras kai­ti­na krau­ją iki pat šiol“, – pri­sta­ty­da­ma sa­vo ta­py­bos dar­bų cik­lą ir jį įkvė­pu­sią dra­mą kal­bė­jo me­ni­nin­kė.

O pa­klaus­ta, ar ne­si­bai­mi­na, kad ši pie­tie­tiš­ka dra­ma ga­li lik­ti ne­sup­ras­ta lie­tu­vių, ku­rie sa­vo pri­gim­ti­mi ir san­tū­ru­mu ar­ti­mes­ni šiau­rie­čiams, me­ni­nin­kė juo­kė­si į Plun­gę va­žia­vu­si bū­da­ma vi­siš­kai tik­ra, kad jos kū­ri­niai ir jų trans­liuo­ja­ma ži­nia iš­ju­dins ne vie­ną po­že­mi­nę – jaus­mų – upę.

„Tu­riu daug pa­žįs­ta­mų cent­ri­nė­je ir šiau­ri­nė­je Eu­ro­po­je, be to, pa­ti gy­ve­nu Ny­der­lan­duo­se, kur žmo­nės sa­vo pri­gim­ti­mi ar­ti­mes­ni skan­di­na­vams nei is­pa­nams, tad tvir­tai ga­liu pa­sa­ky­ti, kad šiau­rie­čiai yra ne ma­žiau jaus­min­gi nei mes, pie­tie­čiai. Esu tik­ra, kad ma­no kū­ry­ba ras at­gar­sį jū­sų kul­tū­ro­je. „Kru­vi­nos ves­tu­vės“ ap­skri­tai gal net tin­ka­mes­nės eks­po­nuo­ti čia, kur žmo­nės nė­ra lin­kę at­vi­rai ro­dy­ti sa­vo jaus­mų, nei, tar­kim, Is­pa­ni­jo­je, kur gar­siai kal­ba­ma, greit rea­guo­ja­ma, karš­tai reiš­kia­mos tiek nuo­mo­nės, tiek jaus­mai. O pas jus vi­di­nis pa­sau­lis, tų po­že­mi­nių upių tėk­mė tar­si ne­ma­to­mi, tik nu­jau­čia­mi, kas man la­bai pa­tin­ka“, – spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je sa­kė L. Ca­bel­lut.

Įdo­mią is­to­ri­ją apie tai, kaip me­ni­nin­kės dar­bai ra­do ke­lią į Plun­gę, į Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jų, pa­pa­sa­ko­jo su mu­zie­ju­mi jau ne pir­mus me­tus bend­ra­dar­biau­jan­ti me­no ku­ra­to­rė Dai­va Bal­vers. Ji sa­kė kaip šian­dien at­si­me­nan­ti gy­vą Li­tos su­si­do­mė­ji­mą, jai pir­mą kar­tą ap­si­lan­kius me­ni­nin­kės stu­di­jo­je ir pa­pa­sa­ko­jus apie Ogins­kių rū­muo­se vei­kian­tį Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jų.

Pa­si­ro­do, L. Ca­bel­lut yra ga­vu­si ne vie­ną pa­siū­ly­mą eks­po­nuo­ti „Kru­vi­nas ves­tu­ves“ skir­tin­go­se ša­ly­se, ta­čiau vi­sus at­mes­da­vu­si. Kaip pa­ti sa­kė, šir­dis jai sa­kiu­si, kad ar­ba lai­kas ne tas, ar­ba siū­lo­ma vie­ta – ne ta. O pa­ma­čiu­si M. Ogins­kio rū­mų, žir­gy­no ir par­ko nuo­trau­kas, iš­kart su­si­do­mė­ju­si. Sup­ra­tu­si – bū­tent čia lem­ta pir­mą sy­kį pa­ro­dy­ti vi­są cik­lą vie­no­je vie­to­je.

„Li­tos kū­ry­bo­je žmo­nės at­pa­žįs­ta sa­vo ko­vas, sa­vo aist­ras ir bai­mes, to­dėl ji pa­lie­čia vi­sų šir­dis“, – šeš­ta­die­nį ati­da­rant pa­ro­dą sa­kė D. Bal­vers.

Įdo­mių de­ta­lių, kaip bu­vo ruo­šia­ma­si šiai pa­ro­dai, žur­na­lis­tams spau­dos kon­fe­ren­ci­jos me­tu at­sklei­dė jos ku­ra­to­rius Eloy Martí­nez de la Pe­ra. Jis sa­kė, kad pir­mą kar­tą ap­žiū­rė­ti siū­lo­mos erd­vės at­vy­kę praė­ju­sį ru­de­nį. Bu­vo smal­su pa­ma­ty­ti tiek rū­mus, tiek žir­gy­ną, ta­čiau bū­tent pa­sta­ra­ja­me lau­kė staig­me­na.

Tuo me­tu žir­gy­no sa­lė­je vyk­da­vo vai­kų fut­bo­lo tre­ni­ruo­tės, tad sve­čiams bu­vo sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad ga­li­ma pri­tai­ky­ti šią erd­vę L. Ca­bel­lut dar­bams eks­po­nuo­ti. Bet pa­ti­kė­ję mu­zie­jaus ko­man­da ir jos tu­ri­ma vi­zi­ja. O da­bar at­vy­kę ant­rą­kart į Plun­gę li­ko ma­lo­niai nu­ste­bin­ti ra­dę žir­gy­no sa­lę vi­siš­kai per­tvar­ky­tą ir trans­for­muo­tą iš fut­bo­lo erd­vės į pa­ro­dų erd­vę.

„Gal ir nu­skam­bės per daug pa­gy­rū­niš­kai, bet ga­liu pa­sa­ky­ti, kad mums pa­vy­ko šią už­duo­tį įgy­ven­din­ti to­bu­lai, – re­zul­ta­tu džiau­gė­si ir mu­zie­jaus di­rek­to­rius Ro­ber­tas Šim­kus. – Apsk­ri­tai siū­ly­mą su­reng­ti šią pa­ro­dą priė­mė­me kaip tam tik­rą iš­šū­kį mū­sų vi­sai mu­zie­jaus ko­man­dai. Pa­sa­kė­me sau, kad jei įgy­ven­din­sim šį su­ma­ny­mą, atei­ty ga­lė­sim įgy­ven­din­ti bet ką. Ir pa­na­šu, kad mums pa­vy­ko.“

Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jaus erd­vė­se ir žir­gy­no sa­lė­je eks­po­nuo­ja­ma be­veik šim­tas L. Ca­bel­lut dar­bų. Kaip at­sklei­dė mu­zie­jaus va­do­vas, tai – vie­na bran­giau­sių mu­zie­jaus ka­da nors eks­po­nuo­tų ko­lek­ci­jų, o ko­kią ži­nią ji ne­ša žiū­ro­vams, at­vy­ki­te ir pa­ma­ty­ki­te pa­tys. Pa­ro­da Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je veiks iki rugp­jū­čio vi­du­rio.

Jur­gi­tos Naglienės nuo­trau­kos

Autorius: Jurgita Naglienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama