"Atgimstanti istorija"
Laluna
Turinį įkėlė
Atgimstanti istorija - Klaipėdos švyturys
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Gegužės 20-ąją minima Europos jūros diena. Ta proga ir mūsų uostamiestyje visą savaitgalį vyko daug jūrinių renginių. Tad šiandieną puiki proga papasakoti uostamiesčio jūrinio simbolio – švyturio – istoriją.
Melnragėje, apie pusę kilometro nuo jūros kranto stovintis Klaipėdos švyturys yra 44 metrai virš jūros lygio, o jo signalas matomas daugiau nei už 30 kilometrų. Klaipėdos švyturys buvo vienas iš pirmųjų, pastatytas šiaurės rytų Baltijos jūros pakrantėje. Už jį senesnis buvo tik Dancigo ir Travemündės švyturiai.
Pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus direktorės pavaduotojas, istorikas Romualdas Adomavičius.
Romualdas Adomavičius: „Klaipėdos švyturys, kaip mes vertinam švyturį kaip tokį jau statinį bokštą, kuriame viršuje yra galerija optinei šviesai, toks jau statinys techninis, inžinerinis, jisai vienas pirmųjų buvo Pietryčių Baltijos bent jau šitoj pakrantėj. Klaipėdos švyturys vienas tokių buvo seniausių ir ankstyviausių pastatytų būtent XVIII amžiaus pabaigoje, 1796 metais rugsėjo 1 d. čia užsidegė šviesa šitam švyturyje. Čia buvo uosto inžinieriaus Lilentalio projektas, kuris gerai išmanė uosto laivybos sąlygas, navigaciją, ir būtent šitas jo projektas švyturio būtent beveik toje pačioje vietoje, kur dabar yra, buvo ant tokios kalvos pastatytas švyturys, nes tiesiog reikalavo to laiko sąlygos, kad jau XVIII amžiaus antra pusė jau laivyba intensyvesnė, tai reikėjo tokio nuolatinio, gerai veikiančio navigacinio orientyro, kurisai skleistų šviesą tam tikru atstumu jūroje. Ir šiaip dabar yra kartais maišoma, įsivaizduojama, kad dabartinis švyturys, dabar stovintis, po Antrojo pasaulinio karo pastatytas, jis yra likęs toj pačioj vietoj, bet iš tikrųjų yra pats tas pamatas to senojo švyturio yra ten gal 10–20 metrų į rytus nuo dabartinės švyturio vietos. Senasis švyturys šiek tiek kitoj vietoj stovėjo negu dabartinis.“
Senojo Klaipėdos švyturio šviesos įtaisą sudarė šeši bronziniai atšvaitai, kurie atspindėjo lajinę žibintų šviesą. Dėl menko atšvaitų efekto, švyturio šviesa buvo matoma tik kelių jūrmylių atstumu nuo kranto. Rašoma, kad labiau priminė mėnulio pilnaties diską. 1819 metais švyturys buvo paaukštintas, jame įrengta nauja žibintų sistema, kurią sudarė 13 varinių, poliruoto sidabro plokštėmis dengtų atšvaitų, apšviestų 13 alyva kūrenamų lempų.
Romualdas Adomavičius: „Nu, tai iš pat pradžių jis buvo, jisai pakeltas bent 20 metrų aukštį, tai dvigubai žemiau negu dabartinis švyturys. Šviesos šaltinis, jisai sklido iki 10–15 kilometrų, tai toks kaip ir nemažas atstumas, bet vėliau reikėjo didesnio. Ir pačiam švytury degė aliejinės lempos iš pat pradžių, XVIII amžiaus pačioj pabaigoj, paskui XIX amžiaus jau eigoje buvo keičiama į žibalą ir sistema veikė taip, kad degančios kelios lempos, degantis aliejus, lempos, ta liepsna buvo už stiklo apsaugoma, kad neaprūktų reflektoriai. Tai reflektoriai buvo iš vario skardos padaryti ir dar jie būdavo pasidabruoti, kad labiau būtų blizgūs ir, ir ta šviesa nuo aliejinės lempos, ji atsispindėdavo iš to nu to reflektorių, ji būdavo nukreipiama būtent į jūrą. Tai bandoma buvo išgauti tą sklaidą didesnę šviesos.“
XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje Klaipėdos švyturio apšvietimo sistema buvo dar kartą modernizuota.
Romualdas Adomavičius: „Ta technologija vystėsi ir pirmą dešimtmetį XX amžiaus švyturyje Klaipėdos atsirado šita Frenelio optikos sistema, tai yra Frenelio optinės lęšis, tai būtent aplink šviesos šaltinį yra ir dabar dažniausiai švyturiuose montuojamas toksai lęšis stiklinis, kuris turėdavo daug briaunų ir tos briaunos padėdavo skleisti šviesą didesniu atstumu. Tai būtent XX amžiaus pradžioj ir čia Klaipėdoj buvo sumontuota tokia Frenelio lęšio sistema ir iki pat XXI amžiaus pradžios ji veikė, būtent šita optinė sistema. Ir tiktai jau vėliau buvo atsisakyta šitos lęšio sistemos dėl to, kad atsirado tiesiog LED apšvietimas, galingas LED šviestuvas, skleidžia labai ryškią ir, ir toli matomą šviesą. Tai dabar daugiau negu 20 jūrmylių galima matyti iš jūros Klaipėdos uosto švyturio šviesą.“
Iki pat Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos švyturys buvo vadinamas raudonuoju. O kodėl, sužinosite po pertraukėlės.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos švyturio istoriją. Prieš 230 metų pastatytas senasis švyturys buvo ne kartą modernizuotas, keitėsi ir jo apšvietimo sistema. Iš pradžių jisai buvo baltas, o nuo 1874 metų dažomas raudonai. Dar vėliau – baltais ir raudonais kvadratais. Pasak Lietuvos jūrų muziejaus atstovo, istoriko Romualdo Adomavičiaus, dėl to jis buvo vadinamas raudonuoju.
Romualdas Adomavičius: „Nu, senasis švyturys, Lilentalio suprojektuotas, jisai buvo kelis kartus modernizuotas, ten ir lempa pati keitėsi, ir šviesos šaltinis, jisai tapo iš toliau matomas. Ir pradžioj buvo, pavyzdžiui, padaryta, kad laiptai buvo išorėje. Reikdavo užlipti iki lempos prižiūrėtojams, tai būdavo iš viso toks kaip priestatas išorėje, paskui buvo švyturys rekonstruotas XIX amžiaus vidury ir jau viduj atsirado laiptai. Pradžioj vis tiek stengėsi daryti tą švyturį ir statė taip, kad jis va tinkuotas specialiu tokiu mišiniu: plytų gabaliukai, žvyras, kalkės, kad būtų mažiau poveikis jūrinio oro – šitų audrų, vėjo, lietaus. Tai buvo stengiamasi, kad šiek tiek tas būtų patikimesnis tinkas, kad jis ilgiau laikytų, bet vis tiek galų gale reikėjo jį apskardinti. Ta dalis, atsukta į jūrą, buvo apkaltas skarda švyturio viso šito pastato. Pradžioj jisai buvo baltas, o paskui jisai buvo pradėtas dažyti raudonai-baltai kvadračiukais, kaip šachmatų stiliumi, tai jisai dar ir buvo vadinamas raudonuoju švyturiu ir jis, jisai buvo sugriautas per Antrą pasaulinį karą, jau kai čia Sovietų Sąjunga vykdė Memelio už Klaipėdos užėmimo operaciją.“
Teigiama, kad iš senojo Klaipėdos švyturio nieko neišliko, nors iš pradžių manyta, kad yra išlikusi autentiška kelių metrų aukščio jo cokolinė dalis, ant kurios neva pastatytas dabartinis švyturys. Tačiau Romualdas Adomavičius tai neigia.
Romualdas Adomavičius: „Nu, ką mes turime išlikę tam pačiam muziejuj, dar kitur, tai, ką senos fotografijos, atvirukai, žinoma, jisai buvo toks simbolis uostamiesčio. Jisai yra kaip ir miesto ženklas. Bet, kad būtų kažko konkrečiai fiziško daikto išlikusio iš seno, man neteko iš tikrųjų aptikti. Ir tai gal ir yra kažkur kažkas, bet, žinote, buvo tuo metu viskas naikinama ten, tam, ypač karo metu. Tai bent jau mes Jūrų muziejuj neturime nieko iš to seno švyturio. Nu, ten, einant prie šito švyturio, dabartinio, ta cokolinė dalis lyg ir rašoma, kad čia senojo, bet, nu, iš tikrųjų pagal naujausius tyrimus, tai ten kažkuriuo metu buvo tokia neteisinga sukurta teorija ar hipotezė, bet jisai visiškai buvo ir kitoks negu dabartinis ir faktiškai ten ir matosi, kad nėra jau labai sena statyba cokolinės dalies.“
Raudonasis švyturys per Antrąjį pasaulinį karą buvo visiškai sugriautas, po karo atstatytas, o 1953 metais iš naujo perstatytas ir patobulintas.
Romualdas Adomavičius: „Nuo 49, grubiai, iki 53 metų vyko šitos statybos, nes šalia senojo švyturio vietos buvo iškasta duobė, kur ten buvo daromi gilūs pamatai, šitas vadinamas dabartinis rostverkas suformuotas ir paskui virš jo buvo dedami šitie tokie žiediniai cilindrai ir tas švyturys buvo iškeltas į 40 beveik 5 metrų aukštį. Tai būtent dabartinė šviesa yra 45 metrų aukštyje Klaipėdos uosto švyturio. Ir nuo to laiko jisai, vat, ir toje vietoje jis stovi ir nepertraukiamai skleidžia šviesą. Tie švyturiai kiekvienas turi savo šitą, tą vadinamą, periodą švietimo, kad kiekvienas pasaulio švyturys, jisai turi skirtingą švietimo būdą. Nu, jie mirksi, blyksi ir tai yra tie intervalai. Tai, pavyzdžiui, Klaipėdos uosto švyturys yra 3 sekundės jisai, jisai šviečia, paskui ir 3 sekundes nešviečia maždaug toksai yra. Ir pagal tai tu gali žinodamas tą intervalą, kurie būna surašyti kiekvieno švyturio intervalai švietimo, būtent jūrlapiuose ar locijose, kad ir praradus tam tikras elektronines priemones navigacines, tu matydamas tas šviesas, galėtum identifikuot, koks čia uostas yra.“
Ar dabartinis Klaipėdos švyturys yra unikalus ir iš kur buvo atgabenta jo šviesos įranga, pasakojimą pratęsime netrukus.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Klaipėdos švyturys, toks, kokį jį matome dabar, gyvuoja tik 73 metus, nors pirmasis žinomas švyturys čia buvo pastatytas prieš 230 metų ir karo metu susprogdintas. Pasak Lietuvos jūrų muziejaus atstovo, istoriko Romualdo Adomavičiaus, nors dabartinis Klaipėdos švyturys nėra labai senas ir išvaizdus, tačiau jis vis tiek yra unikalus.
Romualdas Adomavičius: „Man sunku pasakyt, ar tai buvo sovietinis tipinis koks tai projektas, tikriausiai ne, nes kaip kiekvieną švyturį stato pagal aplinką geografinę, kurioje jis yra. Nes ir ta aplinka, kad jis ant kalvos, kad ir kažkur vis tiek artimiausi medžiai neužstotų, uosto kažkokie tai įrengimai, kad irgi to šviesos šaltinio neužstotų – tai irgi diktuoja jo tam tikrą aukštį, tam tikrą šviesos šaltinio vietą. Tai jisai, manau, šitai vietai kaip švyturys, kaip statinys, jis yra unikalus greičiausiai. Aišku, tas šviesos šaltinis ir lęšio ta optika, kuri irgi buvo įstatyta po Antrojo pasaulinio karo, ji pagaminta šitai Iziumo optikos gamykloj, dabartinės Ukrainos teritorijoj. Bent jau žinome tokį įdomesnį faktą, kad iš Ukrainos atkeliavo mūsų šito švyturio šita optinė sistema. O pats jisai kaip toks, jeigu teko pabūti ten, vėl aplinkiniuose uostuose – Taline, Rygoj ir panašiai, tai, aišku, tie XX amžiaus vidurio, antros pusės švyturiai, tai jie yra, nu, vėl paprastesnės, grynai tokios techninės architektūros. Tem kažko tokio ypatingo gal nėra. Visada yra, galbūt, ir gražiau ir, ir galbūt tas jausmas istorinio tokio paveldo yra didesnis, kai nuvažiuoji į kokią Estiją, ten Saremo salas ir panašiai, ten jie turi tikrai senų ir tokių išlikusių švyturių, kurie tikrai yra, atrodo įdomesni. Bet, aš kaip sakau, kiekvienas švyturys yra unikalus ir, jeigu jau Klaipėdoj taip atsitiko, kad per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo susprogdintas ir nieks nelabai rūpinosi atstatyti tą senąjį, toks, kaip jisai buvo, atstatė pagal tuometinius poreikius, kaip ir suprato. Tai, nu, jisai yra vertingas vien dėl to, kad jisai yra mūsų toks pagrindinis jūrinio uosto švyturys.“
Klaipėdos švyturys yra jūrinio paveldo objektas, ir jo reikšmė didelė ne tik navigacine prasme.
Romualdas Adomavičius: „Mes nežinom iki XVIII amžiaus pabaigos, kai buvo pastatytas tas pirmasis švyturys toje vietoje, gal tikrai buvo ir kitų švyturių, kurie tokie ar laikinai, ar tiesiog tokios paprastesnės konstrukcijos jie stovėjo panašioj vietoje. Tai galbūt šiek tiek arčiau jūros, gal į vieną, į kitą pusę, bet tai vis tiek tai faktiškai jau, jeigu mes fiksuojame, yra ir jūrlapiuose, kad XVI amžiuje, pabaigoje, vienuose pirmųjų jūrlapių, olandų jūrlapių, kur Klaipėdos įplauka pažymėta, kad ten stovi būtent panašioje vietoje, stovi bokštas su skleidžiama ugnimi ar šviesa, laužas gal ten degė. Na, tai nuo XVI amžiaus pabaigos faktiškai toje vietoje buvo švyturio vieta. Tai jau ta vieta yra jūrinis paveldas ir kaip istorinė švyturio vieta. Ir va jau čia, kaip per epochas viskas keitėsi, tai ką dabar turime, tai aš manau, vis tiek mes turime tai vertinti ir labiau vertinti ne tik tą statinį, bet ir apskritai, kad švyturio pozicija, švyturio reikšmė visoj Klaipėdos šitoj uosto istorijoj nuo XVI amžiaus pabaigos, gal net ir anksčiau tas švyturys buvo, mes tiesiog neturim duomenų.“
Šiuo metu Lietuvoje yra išlikę septyni švyturiai, pastatyti Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantėse. Seniausias iš jų buvo pastatytas Klaipėdoje ir vėliau perstatytas, paskui atsirado Ventės, Nidos, Uostadvario, Pervalkos bei vėliausiai pastatytas Šventosios švyturys. Jie visi turi istorinę, architektūrinę ir techninę vertę. Sidabrinis švyturys net pavaizduotas naujajame Mažosios Lietuvos herbe.
Romualdas Adomavičius: „Mes dabar turim veikiančius, tai – Šventoji, Klaipėda, Juodkrantė, Nida. Pervalkoj yra saloj, Kuršių mariose, tai jisai toks kaip ir nelabai jau veikiantis, bet gal vis žybsintis, bet ten kažkokios navigacinės reikšmės didelės neturi dabar. Yra Uostadvario švyturys dar, Nemunu plaukiant, Atmata jau plaukiant link Kuršių marių. Yra Ventės rago švyturys. Grynai keturi jūriniai jau šitie, ir yra trys marių.“
Na, o paskutinėje laidos dalyje sužinosite, kokia Klaipėdos švyturio dalelė yra saugoma Lietuvos jūrų muziejuje.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Lietuvos jūrų muziejuje yra saugoma dalelė dabartinio Klaipėdos švyturio – tai šviesos optika, kuri buvo pagaminta Ukrainoje ir pokariu sumontuota šiame švyturyje. Muziejaus atstovas Romualdas Adomavičius sako, kad ją planuojama rodyti naujoje ekspozicijoje.
Romualdas Adomavičius: „Pas mus dabar yra, mes neseniai esam perėmę, mes turim šitą žibinto, nuo 53 metų stovėjusio švyturio, šitą optinį lęšį, vadinamą Frenelio tipo lęšį, kuris buvo tiesiog kurį laiką jis jau ten švyturio šitame balkone ten, švyturio galerijoj, kur yra šviesos šaltinis, stoginėje, toj pačioj jis buvo nuimtas ir stovėjo nenaudojamas, nes tiesiog LED žibintas skleidžia tą šviesą. Tai ten stovėjo dulkėjo ir tiesiog kreipėsi Saugios laivybos administracijos atstovai ir jie pasiūlė šitą švyturio lęšį perduoti Jūrų muziejui, nes ten tas daiktas stovėjo nenaudojamas ir ten tuo labiau žmonės nelabai ten gali iš tikrųjų jį ir patekti į vidų, į viršų užlipti, pamatyti šitą daiktą. Tai pas mus jis yra atsiradęs, jisai buvo susidėjęs iš trijų dalių, nes tiesiog transportuojant reikėjo jį išardyti į tris dalis. Jis ten tiesiog taip išsirenka ir mes planuojam savo ekspozicijoje, naujoje, ar tai atviros prieigos centre, kuris kitais metais atsidarys, jį išeksponuoti ir tiesiog, galbūt, kažkaip trumpai, aiškiai papasakoti žmonėm, kaip tai veikia navigacinė sistema Klaipėdos uosto ir kaip apskritai yra tas koks tai švyturio veikimo principas. Bet yra, iš tikrųjų, tokių visokių nuomonių, kad, galbūt, čia mes, gal čia blogai, kad tas švyturio paimtas šitas daiktas, ir mes, visada esam atviri visokiems pasiūlymams ar kažkokiems pasikeitusioms situacijoms. Jeigu ten švyturys išvis kada būtų atvertas visuomenei kaip lankomas ar ten galėtų būti kažkokia tai ekspozicija, tai ta būtent, šitas lęšis jis tikrai galėtų būti ekspozicijos dalis, ir mes ją galėtume tikrai grąžinti į tą patį švyturį ir ten su tam tikrais aprašymais jį eksponuoti.“
Jau ne pirmi metai kalbama, kad Klaipėdos švyturį būtina atverti visuomenės lankymui, tai kol kas daroma tik tam tikromis progomis, pavyzdžiui, švenčiant Švyturių dieną. O nuolatiniam lankymui jis yra neprieinamas, nes stovi šalia strateginių objektų. Visgi, anot Romualdo Adomavičiaus, norėtųsi, kad jis būtų įveiklintas visuomenės poreikiams taip, kaip yra, pavyzdžiui, Nidoje.
Romualdas Adomavičius: „Nu, žinote, ten yra tas dalykas, kad daug yra akcentuojama argumentai uostui ir apskritai, kad ten yra tokia vieta, kur šalia Klaipėdos nafta ir kad nelabai geidauja, kad ten daugiau žmonių vaikščiotų ar jie ten matytų, ar ten tai, galbūt, tai nesukontroliuotų dėl to pačio saugumo ten, šalutinėse teritorijose. Bet aš manau, kad viską įmanoma suderinti, jeigu matytų Klaipėdos miesto savivaldybė tą norą atverti tokį jūrinio paveldo objektą, nes jis iš tikrųjų yra įdomus ir ten būtų galima apie uosto istoriją tikrai įdomiai papasakoti. Ir aš manau, tuos interesus saugumo uosto, miesto čia galima būtų suderinti apskritai, jeigu uosto ir miesto santykiai būtų grįsti tokiu geranoriškumu ir noru bendradarbiauti ir parodyti žmonėm tai, kas yra unikalu Klaipėdoje ir kad tai, kas yra susiję su ta vadinama jūrine istorija, jūriniu paveldu. Nes Klaipėda tuo ir išskirtinė yra Lietuvoj, nes turi be galo daug to jūrinio paveldo ir tai yra svarbu ir tai suprasti jūrinės kultūros, jūrinės istorijos svarbą ir dabartiniais laikais apskritai tą jūrinės veiklos svarbą. Tai aš tiktai būčiau už tai, kad tai būtų lankoma, tai būtų suderinti interesai ir kad būtų tiesiog... na žinot, čia reikia keliom pusėm padirbėt, kad tai būtų suderinta, o mes, kaip iš Jūrų muziejaus, aš manau, mes irgi suinteresuoti, kad ten na, kažkoks tai būtų istorinis pasakojimas apie Klaipėdos uosto istoriją ir būtent dar Klaipėdos uosto švyturį. Nes na, nu jie vis tiek yra tokie išskirtiniai objektai, jų nėra daug apskritai, šiaip pasaulyje ir aišku, ten kur krantai kitokie ar daugiau uostų, įplaukų, tai jie yra būtini, bet pas mus nu, nėra daug tų švyturių, bet jie yra tokie išskirtiniai objektai ir traukiantys dėmesį dėl to, kad atrodo jie tokie nepasiekiami, galbūt, jie turi kažkokio tai mistiškumo irgi savyje, tie švyturiai, nes per šviesą jie kalba, tai žmonėm irgi įdomu tie visi ženklai. Mes per ženklus, žmonės, ir susišneka, vat, ar randa kelią laivai į namus, ir čia yra visada žmonėm, manau, tie įdomūs dalykai iš tikrųjų.“
Teigia Romualdas Adomavičius. Tuo ir baigiame pasakojimą apie Klaipėdos švyturį.
Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.
P.S. Pašnekovų kalba neredaguota
Autorius: Žydrūnas Naujokas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
