Netradicinė kelionė po Prienus – nuo įprasto maršruto iki netikėtų atradimų

Prieš keletą savaičių socialiniuose tinkluose prieniškius pasiekė intriguojanti žinutė apie gegužės 16 dieną planuojamą meninį vyksmą „...tik niekam nesakyk“. Tik priešingai nei įprasta, šįkart organizatoriai neatskleidė visų renginio detalių, palikdami dalyviams nedidelę intrigą. 

Nepaisant prognozuojamo lietingo oro, į tokį intriguojantį kvietimą atsiliepė nemažas būrys prieniškių, kurie plačiau apie renginį sužinojo tik dieną prieš ir, žinoma, gegužės 16 dieną pasirinktu laiku atvykę į Prienų kultūros ir laisvalaikio centro kiemelį, kuriame prasidėjo patyriminė kelionė po Prienus, kviečianti pažinti miestą kitaip.

Į tokią unikalią kelionę Prienų kultūros ir laisvalaikio centras prieniečius kviečia pirmą kartą. Anot projekto „...tik niekam nesakyk“ vadovės Živilės Rusevičienės, šio projekto tikslas – užmegzti glaudesnį bendradarbiavimą su gyventojais, išgirsti jų istorijas apie Prienų miestą ir jo žmones, o surinktus prisiminimus perteikti inovatyviomis meninėmis formomis, kviečiant gyventojus pamatyti ir pajausti savo miestą naujai.

„Manau, Prienai vis dar yra savo identiteto paieškos etape, tad norisi atkreipti dėmesį į paprastus, bendražmogiškus dalykus, kurie mus jungia, kurie per daugelį metų formuoja mūsų bendruomenę. Dažnai mes linkę pamiršti kasdienius įvykius, savo artimųjų pasakojamas jaunystės istorijas. Atrodo, kas buvo tas buvo, kam apie tai kalbėti, reikia eiti į priekį. Bet... kas mes esame be praeities? Prienai savyje turi daugybę neišnaudotų  gamtinių ir istorinių šaltinių. Kažkodėl mes vis dar nemokame jų branginti ir iškelti kaip savo identiteto. Juk tie paprasti dalykai, perteikti ir projekto istorijose, jungia mus kaip bendruomenę. Daugelis jose gali atpažinti save ar savo tėvų, senelių pasakotas situacijas, vaikystės svajones, kurių svarbą, formuojant mūsų asmenybes, įprastai esame linkę nuvertinti. Apie visa tai norėjome kalbėti per įvairias meno formas, tačiau kalbėti paprastai, suprantamai ir artimai. Nors šios projekto metu kurtos meno instaliacijos yra laikinos, tačiau jomis norime paskatinti diskusiją apie panašių ilgalaikių meninių objektų atsiradimo poreikį mieste. Tai gyvas projektas, savotiškas eksperimentas. Dėl to ir pavadinome jį „meniniu vyksmu“, nes norime, jog jis būtų nuolat pulsuojantis procesas ir po formalios projekto pabaigos“, – apie idėjos išskirtinumą „Gyvenimui” pasakoja Ž. Rusevičienė.

Taigi beveik dvi valandas trukusios kelionės po miestą metu susirinkusieji trumpam stabtelėdavo dešimtyje suplanuotų stotelių, kuriose per trumpus vaidybinius etiudus, muziką, šiuolaikinį šokį, animaciją ir kitas menines instaliacijas atgijo Prienų krašto istorija, užrašyta kelių kartų prieniečių – metraštininko Juozo Šadzevičiaus, aktorės, rašytojos, laukinės gamtos fotografės Eglės Aukštakalnytės-Hansen bei Gabrielės Einikaitės – prisiminimuose, apimančiuose bemaž šimto metų laikotarpį. O netradicinės ekskursijos metu per įvairius meninius žanrus buvo prisiminta ir karo metai, ir kaip atrodė senieji Prienai, krašto šviesuoliai ir vieno ar kito laikmečio žmonių pomėgiai. 

Šiuolaikinio šokio šokėjas Petras Lisauskas bei specialiai šiam pasirodymui sukurtos muzikos autorė Rūta Petty atgaivino ir J. Šadzevičiaus užrašytą Prienų gaisro istoriją. „Tai atsitiko 1954 m. birželio 11 dieną, penktadienį. Apie porą savaičių visiškai nebuvo lietaus, dienos saulėtos ir kaitrios. Viskas išdžiūvę. Vytauto-Nemuno gatvių kampe buvo didelis medinis žydo namas su mansardomis. Mansardoje gyveno Prienų rajono pirmininko pavaduotojas. Jo žmona palėpėje uždegė primusą ir išėjo miestan apsipirkti. Kaip ten buvo, sunku pasakyti. Bet gaisras kilo iš to kampo. Negana sausros, dar pūtė gana stiprus pietvakarių vėjas, labai palankus gaisrui. Akimirksniu užsidegė visas namas. Ugnis, genama vėjo, pasidavė bažnyčios link. Netoli jos užsidegė gaisrinė, Skučiukių ir Montvilos namai. Nuo Montvilos namo ugnis persimetė per gatvę į du parapijos namus. Po to, peršokus didelį griovį ir Revuonos upelį, metėsi į tris buvusius Benderio ir Ginsburgo namus. Vienas Ginsburgo namas buvo mūrinis – jame buvo spaustuvė. Iš čia vėjas nunešė liepsną per aikštę į Brundzos gatvę, kuri supleškėjo iki galo. Toliau ugnis puolė į Brundzos kluonus ir išblėso ties tėviškės tvora. Nuo Prienų gaisro užsidegė keli pastatai ant kalno Mačiūnų kaime. Toks buvo gaisro kelias. <...>, – rašoma Prienų metraštininko jaunystės prisiminimuose.
Prienų kultūros centro kiemelyje stebėję Prienų bombardavimo (instaliacijos aut. – Danielius Aldakauskas), o paskui ir Prienų gaisro inscenizaciją, toliau ekskursijos dalyviai patraukė Kauno g. link ir stabtelėjo netoli „Žiburio“ gimnazijos, kur visai šalia esančiame ekrane E.Aukštakalnytės-Hansen vaikystės prisiminimai virto animacijomis (animacijų autoriai: Žiedūnė Matulevičiūtė ir Karolis Tamulynas). Ekrane atgijo ir senieji Prienai (animacijos aut. –Smiltė Jurkševičiūtė), apie kuriuos iš senelių pasakojimų prisiminimus užrašė jaunosios kartos atstovė G. Einikaitė.

Kraštietė E. Aukštakalnytė-Hansen iš savo vaikystės taip pat prisimena ir žymaus to meto kalbininko Antano Lyberio šeimą. Prisimindama savo vaikystę, E. Aukštakalnytė-Hansen rašo: „Nerūpestingoje vaikystėje Prienų miestelis atrodė pasaulio centras, ypač Kalnų gatvelė šalia 1-osios vidurinės mokyklos. Priešais geltoną medinį namą, kuriuo dalijomės su dar viena šeima, kitoje gatvės pusėje gyveno nuostabioji Marytė, kuri mus, kelis mažamečius gatvelės vaikus, nuolat vaišindavo cukraus pudra užbarstytais krustais ir tradiciniais žagarėliais. Visi ją vadino Lyberių Maryte. Kiekvieną vasarą į tą paslaptingą kiemą įvažiuodavo žalias žiguliukas, iš jo išlipdavo labai impozantiški baltai apsirėdę ponai: aukštas žilas vyriškis ir mažutė juodaplaukė su apvaliais akinukais moteris. Mama sakydavo, kad ponai Lyberiai sugrįžo namo atostogauti – iš Vilniaus. Ponas Lyberis buvo garsus Lietuvoje žmogus. Tik besimokydama mokykloje iš savo auklėtojos, Prienų šviesuolės, Anarsijos Adamonienės sužinojau, kad tas ponas yra Antanas Lyberis, garsus Lietuvos kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras, kelių dešimčių žodynų autorius. Jo žmona, dantų gydytoja, turėjo savo kabinetą tame išpuoselėtame name. Jame buvau tik kelis kartus. Pirmą kartą, kai mama atvedė mane, septynerių metų būsimą pirmokę, apžiūrėti dantų, o antrą kartą, kai pasiilgusi Marytės, nunešiau jai astrų puokštę Mokytojų dienos proga. Gydytoja buvo ypatingai maloni, iš nuostabos jokio skausmo nejaučiau, o išeinant gavau du šokoladinius saldainius. Marytė parodė ir pono darbo kabinetą – tai buvo knygų nuo grindų iki lubų pilna biblioteka, rašomas stalas ir įspūdinga stalinė lempa. Mama namuose tėčiui pasakojo, kad jie gyvena labai smetoniškai, – tada nesupratau, ką tai reiškia <...>. Šiuos A. Aukštakalnytės-Hansen prisiminimus meninio vyksmo metu įprasmino Kalnų gatvėje atsiradę nedideli, balti mediniai nameliai (dizaino aut. – Nojus Šapalas, idėją įgyvendino D. Jurevičius).

O štai, G. Einikaitės užrašytuose prisiminimuose iš senelių pasakojimų įamžinti ne tik kaip atrodo senieji Prienai, bet ir tai, kuo vertėsi to meto žmonės. Kaip rašoma G. Einikaitės 2022 m. rašinių konkursui „Prienai vakar, šiandien, rytoj“ pateiktoje istorijoje, Prienuose ir apylinkėse siuvo kaimo siuvėjai. „Mieste siuvėjo amatas garantavo ne tik uždarbį, bet ir pagarbą. Tarnautojos, turtingesnės prienietės siūdavosi madingesnius drabužius. Prienų siuvėjai iš adatos ir namus pasistatė, ir vaikus užaugino. O ar buvo tais laikais mados? Žinoma, kad buvo. Moterys rengdavosi tiesaus silueto drabužius, sijonai žemiau kelių ar visai ilgi. Buvo madingi šviesūs, garbanoti plaukai. Itin madingos tapo skrybėlės. Vyrams buvo svarbus kostiumas, būtina įvaizdžiui lazdelė, kuri simbolizuodavo lietsargį“, – pasakodama senelių prisiminimus, rašo G. Einikaitė. Šiuos prisiminimus kultūrinės nakties metu „pasakojo“ ir dar viena meninė instaliacija (dizaino autorė – Karolina Rimkutė, idėją įgyvendino D. Jurevičius), kurią papildė „Revuonos“ pagrindinės mokyklos dizaino studijos „Modus“ išskirtinai šiam renginiui sukurtos aprangos detalės, kuriomis pasipuošę dizaino studijos modeliai pasitiko ekskursijos dalyvius. 

Abipus Nemuno įsikūrusiuose Prienuose, kaip ir šiandien, taip ir anuomet, buvo populiari žvejyba. Tą liudija ir jau minėto Prienų metraštininko J. Šadževičiaus prisiminimai, kurie kultūrinėje naktyje per menines instaliacijas atgijo prie Greimų tilto esančioje Nemuno pakrantėje (instaliacijų autorės: Ieva Pečkytė ir Karolina Rimkutė, idėją įgyvendino D. Jurevičius). Beje, šioje vietoje ir šiandien kone kasdien galima sutikti žvejų.

Organizatorių teigimu, meninės instaliacijos Prienuose dar kurį laiką pasiliks, tad iki vasaros pabaigos su šiais laikinais meno kūriniais ir po jais slypinčiomis istorijomis bus galima susipažinti nuskenavus ant jų esantį QR kodą, kuris nukreips į originalios istorijos pasakojimo įrašą ar meno kūrinio aprašymą.

Autorės ir Onutės Valkauskienės nuotraukos

Autorius: Rimantė Jančauskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama