Rankos svyra, iš įspūdingo malūno belikus kiautui
Panevėžio rytas
Turinį įkėlė
Sutvarkius Astravo dvaro sodybos malūną, kurio sienose akmenys ir plytos preciziškai gražiai sudėtos, vaizdas pro jo langus būtų vertas milijono. Bet bėda ta, kad dar nė vienas iš buvusių privačių savininkų statinio prikelti taip ir nesugebėjo, o ir ateitis – neaiški. Ramina tik tai, kad vidus aptvarkytas, apipjauti krūmai, kiaurymės saugiai užkaltos lentomis.
Gal žalčiai – tai ženklas?
Kiek vertybių, kiek šalies paveldo išsaugota, o kiek dar ne, kas pasmerktas nunykti? Štai Astravo dvarui elektrą gaminęs Biržų vandens malūnas keliavo iš rankų į rankas, buvo plėšiamas, niokojamas vandalų ir net gaisro. Ant sienos baigia nunykti pastatymo data – 1857 metai, ir laikas, akivaizdu, jam ne į naudą.
Apie šį nacionalinės reikšmės architektūrinį ir istorinį paminklą klausiamas paveldosaugininkas Dalius Mikelionis atviravo, kad tai biržiečiams, o ypač jam, šios srities specialistui, itin skaudi tema.
Apie 200 metų veikęs vandens malūnas priklauso Astravo dvaro sodybos kompleksui, bet tenka tiktai apgailestauti, kad iš įspūdingo statinio belikęs kiautas.
Vykstame kartu apžiūrėti palyginti dar ne taip seniai, maždaug iki 2005 metų, veikusio malūno.
Tik žengiame jo link – ir vietoje sustingstame. Pasirodo, sudrumstėme saulėje besišildančių žalčių ramybę. Po vieną, du, o kai kur po kelis gyviai geltonomis ausytėmis nuvinguriuoja slėptis nuo žmonių, sulenda po šaknimis, šakomis, į urvus.
Dingteli mintis – o galbūt tai iškalbingas ženklas, kad ir statiniui dar bus suteikta gyvastis?
Kumetynai – vieni gražiausių statinių
„Tik pažvelkit, pro šio pastato langus būtų galima matyti vaizdą už milijoną“, – sako D.Mikelionis.
Išties, prieš akis Biržų puošmena – Širvėnos ežeras. Krante prie užtvankos prigludusi plaukiojančioji salelė, susiformavusi iš meldų ir kitų augalų šaknų. Saulė žaidžia vandens lašeliais, ir ežero vanduo net žėri spindesiu. Toliau atsiveria miesto vaizdas su bažnyčių bokštais, Biržų pilimi, medžiais.
Pašnekovas pasakoja, kad dabar begriūvantis malūnas buvo tik maža dalis iš grafams Tiškevičiams priklausiusios Astravo dvaro sodybos statinių.
Reprezentaciniuose rūmuose su liūtų skulptūromis šalia laiptų įsikūrusi „Siūlo“ fabriko administracija. D.Mikelionis paaiškina, kad originalias – kadaise Jono Tiškevičiaus užsakytas rūmams papuošti skulptūras – galima pamatyti Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
Šalia rūmų, dvaro arklidėse, įkurdintos fabriko gamybinės patalpos.
Dvaro sodybos apžiūrėti atvykstantys smalsuoliai paprastai sustoja prie vadinamojo šunininko namelio. Jo šeimininkas, dvaro sargas, nakčiai paleisdavo šunis. Dabar jokių šunų nebematyti, užtat lizde kyšo gandro galva.
Didikų statiniai buvo skirti ne tiktai patogumui, bet ir grožiui. D.Mikelionis rodo ornamentais ir herbais išpuoštus tarnams skirtus vartus, o kumetynai jiems gyventi grožiu pranoksta daugelį dabartinių statinių. Jie – iš akmenų ir raudonų plytų.
Ypač akį traukia pastatas prie pat Apaščios upės. Jo dalis priklauso savivaldybei, ji čia apgyvendino socialiai remtinuosius.
Plytos suguldytos ornamentais
Bet mums šįkart labiausiai rūpi buvęs vandens malūnas. Akivaizdu, kad jis buvo statomas irgi ne atgalia ranka. Sienos – iš raudonų plytų ir didžiulių skaldytų akmenų. Pastarųjų nebuvo sudėtinga gauti, nes šalia buvo akmenų skaldykla.
„Gražu, bet kiek įdėta sunkaus darbo! Tik pagalvokite, ką reiškė 19-ajame amžiuje pagaminti plytą“, – kalba paveldosaugininkas.
Reikėjo surasti molynų plotą, molį kastuvais iškasti, suminti kojomis, rankomis pasiruošti malkų ir tuomet plytas išdegti.
O plytos į sienas suguldytos irgi ne bet kaip – aplink langus skersai ir išilgai, kai kur matyti juodų plytų ornamentai. Pastarosios įgavo tokią spalvą ilgiau degant.
„Tiškevičiai suprato, kad jeigu turi žemės, avių, linų, javų, tai neparduok nei vilnos, nei grūdų. Pastatyk malūną, sumalk grūdus ir miltus kur kas brangiau parduosi. O dar geriau – pastatyti kepyklų ir kepti duoną, bandeles“, – aiškina biržietis.
Šį malūną suko užtvankos vanduo. Vyresni biržiečiai dar puikiai prisimena jį veikiantį, tik varomą jau elektra. Veikė ir kepykla.
Visų išsaugoti neįmanoma
D.Mikelionis pasakoja, kad paskutinis iš Biržų didikų Tiškevičių – Alfredas Tiškevičius – vandens malūną pardavė Petrui Variakojui. Kaip tik jo iniciatyva malūne sumontuotos vandens turbinos vakarais dvarui tiekė elektrą.
Malūnas veikė iki 1940 metų, tuomet buvo sovietų valdžios nacionalizuotas, vokiečių grąžintas, o 1945-aisiais vėl nacionalizuotas, dar vėliau – vandalų išplėštas, nuniokotas.
Metalų vagys išgrobstė Tiškevičių laikų įrangą, o gaisras statinį pribaigė galutinai.
Pašnekovas sako, kad malūną įsigiję privatūs asmenys tikėjosi jį atgaivinti, bet tam reikia labai daug lėšų.
Dabartiniai savininkai nuveikė palyginti daug – pakeitė apdegusius sienojus, sutvarkė vidų, išvežė šiukšles, saugiai užkalė plyšius, apmažino krūmynus.
Bet vaizdas vis tiek liūdnas – pastato pamatai ir sienos aptrupėję, dalies stogo dangos nėra.
Tai, kad jis įrašytas į Kultūros paveldo registrą kaip nacionalinė vertybė, viską tik dar labiau apsunkina, reikalavimai tokiems objektams atstatyti labai aukšti, dokumentai brangūs. Savivaldybė prisidėti negalėtų teisiškai, nes turtas yra privatus, o ir per daug kainuotų.
Paveldosaugos realybė esanti tokia, kad rajone griūvančių objektų daug, todėl tenka rinktis, kuriuos pasmerkti sunykimui, o kuriuos bandyti gelbėti.
Susisiekti su pastato savininkais redakcijai nepavyko.
Autorius: Lina RUŠĖNIENĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
