Imperatoriškoji muitinė ir kalėjimas

Muitinių struktūra ir veikimas

Kaip žinia, liūdnaisiais 1795 m. Lietuva kaip suvereni valstybė nustojo egzistuoti. Jos teritoriją pasidalijo trys tuometės galybės. Tauragė atsidūrė Rusijos valdžioje, kurioje ji, pasibaigus karams su Prancūzija, ėmėsi šeimininkauti. 1819 m. įkurta Rusijos imperijos Muitinės sargyba, 1832 m. pervardinta Pasienio sargyba. 1858 m. Vilniaus brigada pavadinta Tauragės brigada ir tarp keturiolikos Rusijos imperijos pasienio brigadų gavo penktąjį numerį.

1821 m. buvo pasirašyta konvencija tarp Rusijos imperatoriaus ir Prūsijos karaliaus dėl pašto siuntų apmokestinimo. Sutartyje pabrėžta, jog, taip vykstant judėjimui tarp Tilžės ir Tauragės, pastaroji muitinė turės pakankamai laiko patikrinti iš Tilžės su paštu gaunamus siuntinius iki sunkiojo pašto išsiuntimo į Peterburgą. Papildomai Prūsijos pašto vadovybė įsipareigojo rūpintis patogiu ir pigiu Prūsijos keliautojų, panorusių keliauti toliau iš Tauragės, siuntimu pašto karieta iš Tilžės į Tauragę su miltais arba sunkiuoju paštu, taip pat ekstra paštu, neužtrunkant Tauragėje ilgiau nei reikia laiko patikrinti muitinėje jų daiktus.

Pasak Algirdo Jakubčionio, Rusijos muitinių apygardoms vadovavo apygardos viršininkas, revizorius, valdininkas svarbiems reikalams ir sekretorius. Jų darbo užmokesčiai buvo labai dideli. Prie apygardos valdybos buvo priskirtas karininkas, koordinavęs muitines ir pasienio sargybos priemones prieš kontrabandą. Virbalio apygardoje sieną su Prūsija saugojo Tauragės (Tauroggeno) ir Virbalio (Veržbolovo) pasienio sargybos, atitinkamai kontroliavusios 245 ir 374 km ilgio sienos ruožą. Tauragės pasienio sargyboje tarnavo 2 139 eiliniai sargybiniai, Virbalio – 2 371. Siena buvo stipriai saugoma, nes, pavyzdžiui, Sankt Peterburgo pasienio sargyboje buvo 510 sargybinių ir jie saugojo 610 km ilgio sieną. Prie sienos su Prūsija kategoriškai drausta būriuotis ar rinktis į grupes bet kokiems asmenims, „nors jie būtų be ginklų ir be prekių“., per kurias buvo galima vežti visas leidžiamas prekes ir sumokėti muitus per metus. Antros klasės, kurios iš esmės tarnavo tik toms prekės įvežti, kurias buvo galima įvežti be muito arba ir sumokant muitą, bet nededant banderolių ar nekleimuojant bei sumokant muitus per du mėnesius; trečios klasės muitinės turėjo teisę praleisti tik neapmokestinamas prekes ir saugoti jas mėnesį.

Dar veikė muitinės užkardos, per kurias buvo galima vežti tik miltus ir prekes, už kurias nereikėjo mokėti muito. Kartais joms buvo daromos išimtys ir leidžiama per jas vežti mėsą, žuvį, daržoves, pieną bei greitai gendančius produktus, taip pat kai kurias žaliavas: giles, medžių žievę, smalą, degutą, plunksnas. Pati žemiausia grandis muitinių apygardoje buvo perėjimo punktai. Per juos nebuvo galima vežti jokių prekių, jie buvo skirti tik pasienio gyventojams pereiti sieną trumpam laikui, turint specialius leidimus. Dažniausiai tai būdavo 3 dienų terminas Prūsijos ir Rusijos piliečiams.

Ir apygardų muitinės viršininką, ir pirmos klasės muitinių valdytoją skirdavo Finansų ministerija. Žemesnės kategorijos muitinių valdytojus ir perėjimo punktų prižiūrėtojus tvirtindavo apygardos. Muitininkus į darbą priimdavo muitinių valdytojai. Absoliučią daugumą muitininkų, dirbusių Rusijos muitinėse Lietuvoje, sudarė stačiatikių tikėjimo asmenys, nors vienas kitas buvo ir liuteronas ar katalikas. Kilmingų muitinėse dirbo nedaug, nors pasitaikydavo ir išimčių. 

Kiekviena muitinė privalėjo turėti iškabą su valstybės herbu, užrašą su muitinės pavadinimu, vėliavą, keliamą darbo metu. Keliuose senuose atvirukuose sunkiai, bet galime įžiūrėti herbą bei užrašą. Be to, tipiniuose muitinių projektuose buvo numatyta ir pastatuose turėjo būti šaudymo angos. Į muitines dirbti buvo priimami tik asmenys, „… patyrę, ištikimybės išbandymus išlaikiusieji, pasitikėjimo verti“. Jokių aukštesnių pareigų muitinėje negalėjo užimti „asmenys, netarnavusieji muitinių sistemoje“. Nusižengusieji tarnyboje, „ėmusieji dovanas“ ar „reikalavusieji pinigų“ iš karto buvo atleidžiami iš darbo, o jau vėliau jų likimą spręsdavo teismas. Pirkliai ir keleiviai taip pat turėjo laikytis elgesio taisyklių. Jie privalėjo būti mandagūs, nesipriešinti prekių ar bagažo apžiūrėjimui. Trukdantis muitininkui dirbti keleivis ar pirklys galėjo būti baudžiamas nuo 25 iki 100 rublių (tai didelė bauda).

Muitinės darbas buvo griežtai reglamentuojamas, nustatyta ne tik kiek laiko turi trukti apžiūra muitinėje, bet ir per kokį laiką įvežta per muitinę prekė turi pasiekti galutinį tikslą. Numatytos ir priemonės, siekiant užkirsti kelią kontrabandai. Įvežant neapmokestinamas prekes, bet jų nedeklaravus, privalėjo būti sumokėta 10 % prekių vertės bauda. Slapta gabenamos leidžiamos įvežti, bet nesumokėjus muito, prekės konfiskuojamos ir dar sumokama bauda, penkis kartus didesnė už įvežamų prekių kainą. Draudžiamos įvežti prekės, jas sulaikius, buvo konfiskuojamos, bauda du kartus viršijo prekių vertę. Tai nesulaikydavo nuo kontrabandos. XX a. pradžioje kiekvienais metais Kauno gubernijoje sulaikytų kontrabanda gabentų prekių suma siekdavo 45–50 tūkstančių rublių. 1846 m. „Kauno gubernijos informacinėje knygoje“ minima, kad muitinės valdytojas yra Jegoras Vilkenas, o valdybos narys Osipas Krinickis. Abu apdovanoti ordinais už sukilimų malšinimą Kaukaze.

XIX a. antroje pusėje Lietuvoje veikusių muitinių raida, darbas priklausė nuo keleto priežasčių, pirmiausia nuo Rusijos valstybės muitų politikos. 1857 m. 50 % buvo sumažintas muitas prekėms, vežamoms ne jūra, bet sausuma. 1868 m. be muito buvo leista įvežti akmens anglis, medvilnę, fabrikų įrenginius ir, sumokant nedidelį muitą, ketų ir geležį. 1887–1890 m. per vakarinės sienos muitines vežama geležis buvo praleidžiama be muito, bet turėjo būti naudojama gamybai, ne pardavimui. Tokios lengvatos skatino metalo apdirbimo pramonės vystymąsi ir Lietuvoje. Devintajame dešimtmetyje vyravo nuomonė, kad didinant muitų tarifus bus sudarytos palankios sąlygos Rusijos imperijos pramonei.

Muitų politika mažino ar didino kontrabandą, darė poveikį muitinių veiklai. 1857 m. nustatytas labai mažas muitas brangioms prekėms ir labai didelis – pigioms, buitinėms prekėms. Tai paskatino tokių prekių nelegalų gabenimą iš Rytų Prūsijos. Netgi oficialiose to meto ataskaitose buvo rašoma, kad dideliais muitais apdėtos prekės įvežamos į šalį „beveik be išimčių slapta ir... labai daug“. Pasienyje su Rytų Prūsija klostėsi kontrabandininkų tinklas, pasienio gyventojai ėmė įprasti naudotis pigesnėmis ir kokybiškesnėmis vokiškomis prekėmis, tas įprotis išliko per Nepriklausomybės metus. 1858 m. buvo baigtas tiesti kelias Sankt Peterburgas–Ryga–Tauragė–Karaliaučius. Tai padidino Tauragės muitinės reikšmę. Per Tauragės muitinę daugiausia gabenti linai, javai, arkliai, karvės, kiaulės, žąsys. Netgi bažnyčiose sekmadieniais buvo skelbiama, kada atvyks pirkliai iš Vokietijos ir supirkinės produktus. Tauragės muitinėje dirbo nuo 6 iki 10 muitininkų. Užsakomasis skelbimas iš 1876 m. spalio 18 d. „Livonijos gubernijos žinių“: „Tauragės muitinė skelbia, kad nuo šių metų ateinančio lapkričio antros dienos pradės viešai pardavinėti konfiskuotas prekes, įkainotas iki 3000 rublių.“

Tiesa, pastatas glaudė ir pasieniečius bei laikinai atvykusius aukštesnio rango kariškius. Dėl šios priežasties dar ir šiandien dalis gyventojų painioja muitinę ir pasienio tarnybą, kurių veikla labiau atskirta nei anksčiau. Ta proga verta paminėti, kad pasienio sargybos brigada sukurta 1827 m., o 1909 metais pervadinta šeštąja Tauragės pasienio brigada ir gyvavo iki 1915 m. Brigadą sudarė keturi skyriai ir devyniolika būrių. 1909 m. tarnavo trisdešimt du karininkai. 1903 m. kuopos vadas, turintis kapitono laipsnį, per metus uždirbdavo apie 900 rublių, dar 360 rublių gaudavo maistui. Tai buvo labai padori suma. 1899 m. Sankt Peterburge už 8 rublius buvo galima nusipirkti gerą kostiumą, o už 11 – lietpaltį.

Kad pasienio sargybos kariškiai ir muitinės tarnautojai galėtų tinkamai atlikti savo krikščionių apeigas, XIX a. antrojoje pusėje Tauragėje ir kitose vakaruose okupuotų teritorijos vietose prie pasienio sargybos komandų buvo sukurtos mobilios stačiatikių cerkvės, tačiau greit jiems pastatyta nauja mūrinė cerkvė (dabar jos vietoje Kultūros rūmai).

Tauragės muziejuje saugomas Emilijono Šamšūros senų nuotraukų rinkinys, kurį 2014 m. dovanojo viešvilietis Andrius Šašys. E. Šamšūra tarnavo pasienio brigadoje, o rinkinyje – jo šeima ir bendradarbiai. Vieną iš nuotraukų atminimui pasirašė 20-metis raštininkas Nikolajus Michailovičius. 1891 m. Tauragės pasienio sargybos brigadai iš muitinės vadovavo M. fon Noldė. Į pagalbą sienos saugotojams atvykdavo įvairūs Rusijos armijos pulkai. Tauragės senosiose kapinėse dar išlikęs antkapis 1896 m. mirusiam Nikolajui Dimitrijevičiui Suzdalskiui, 112 Uralo pulko gydytojui. 1883–1887 m. šis pulkas buvo dislokuotas Gardine ir Kaune, ėjo pasienio apsaugos ir muitinės tarnybą Jurbarke bei Tauragėje. Šiame pulke tuo metu tarnavo ir jaunuolis Silvestras Žukauskas, tapęs atkurtos Lietuvos kariuomenės kūrėju.

Alvidas Jancevičius surado, jog enciklopedinis Brokhauzo ir Jefrono žodynas 1901 m. rašė: „Tauragės muitinė – 1898 m. išvežta 783 000 pūdų prekių už 84 000 rublių. Daugiausia žirniai, miežiai, rąstai, linų sėklos, akmenys, naminiai paukščiai ir kita. Įvežta (rugių, silkės ir kt.) 108 000 pūdų už 140 000 rublių. Iki geležinkelio, palikusio Tauragę nuošalėje, nutiesimo prekių judėjimas buvo daug reikšmingesnis (1854 m. išvežta už 2272 000 rub., 1855 m. įvežta už 8432 000 rub.)“.

Savo knygoje „Užmirštasis Tauroggenas“ A. Jancevičius rašo, kad garsusis reformatorius, būsimas Rusijos Ministras Pirmininkas, labai artimai susijęs su Lietuva, Piotras Stolypinas 1901 m. Kauno gubernijos susirinkime piktinosi, kad vieno Prūsijos perėjimo punkto viršininkas savavališkai uždraudė įnešti iš Rusijos mėsą, nors pagal 1897 m. Konvenciją kiekvienas pasienio gyventojas turįs teisę įnešti iki 2 kg mėsos. Galvijai Vokietijoje tuo metu buvo vos ne dvigubai brangesni nei Rusijoje. Pagal galiojusįą sutartį muito mokestis nuo karvės sudarė 9 markes, jaučio – 25, pustrečių metų veršelio – 5, paršelių, avių – 1.

P. Stolypinas kalbėjo: „Dar 1899 m. mūsų gubernijos administracija numatė eksportui Tauragę, per kurį eina kelias, bemaž pusiau skiriantis gubernijos teritoriją, ir Jurbarką, kuris vasarą turi susisiekimą su Kaunu upe. Manau, jog, sudarant naują prekybos su Vokietija sutartį ir galutinai renkantis pasienio punktą, per kurį būtų leidžiama išvežti galvijus, vertingiausia apsistoti ties Taurage, nes Jurbarkas žiemą, be laivų judėjimo, neturi prekybinės reikšmės, o pirkliai galvijus atšeria ir parduoda būtent žiemą.“

1906 m. pabaigoje vadovybė komandiravo papulkininkį Fiodorą Tiutčevą į Tauragę rašyti 6-osios Tauragės pasienio brigados istoriją. Čia jis ketverius metus (1906 m. spalio 11 d. – 1911 m. sausis) tarnavo štabo ketvirtojo skyriaus viršininku. Nors ir labai gaila, bet nepavyko rasti garsiojo publicisto veiklos rezultato. Greičiausiai, ši istorija saugoma Rusijos pasienio muziejuje Maskvoje, kuriam prieš daugelį metų toks atsargos generolas Savickis, greta kitų dokumentų, perdavė ir Tauragės pasienio brigados albumą. Daug įdomios informacijos galėtų pateikti ir Rusijos valstybinio karo istorijos archyvo fondai, kuriuose saugomi 268 vienetai brigados istorijos dokumentų, apimančių 1827–1915 m. Užtat gerai žinoma, jog, net ir brigados vadovybei prieštaraujant, šiuos ketverius metus F. Tiutčevas Tauragėje paskyrė aktyviam kūrybiniam darbui, užbaigė dvi apysakas, pasakojančias apie praėjusiojo karo realijas ir buitį.

Maždaug 7 km atstumu nuo sienos dar veikė carinė „specialioji tarnyba“: vadinamoji Karčemų sargyba. Kadangi ji turėjo gaudyti iš Prūsijos atgabenamą nelegalų spiritą, žmonės Tauragės apylinkėse juos praminė liubrikais. Šie akcizininkai irgi turėjo specialią uniformą, metalinį tarnybinį ženklą, buvo ginkluoti. Savo kontroliuojamoje teritorijoje galėjo stabdyti ir apieškoti vežimus (tikrindavo badydami metaliniais smaigais), karčemas, net privačius namus, jei tik įtardavo, kad ten slepiamas nelegalus spiritas. Garsėjo savo nepaperkamumu. Anot kontrabandininkų atsiminimų, šitie maskoliai „priesaikos laikydavosi“. O pro kitus buvo galima prasmukti ir pakišus spirito puslitrį. Liubrikams taip pat buvo pavesta kovoti su korupcija, tad kabačnikų vienodai nekentė ir muitininkai, ir kontrabandininkai. „Dienomis jie valkiodavosi pakaimėmis ir šnipinėdavo, gerdavo ir valgydavo, atsilankydavo į vestuves, susirinkimus, išleistuves, vis šnipinėdavo; žiūrėjo, kas ką daro, klausydavo, ką kalba, sekiodavo, kur kas eina“, – aprašė Augustinas Janulaitis.

1914 m. prasidėjus I pasauliniam karui, Lietuvoje buvusios muitinės atsidūrė už fronto linijos. Jos nustojo veikusios, ne visos net spėjo sutvarkyti dokumentus, perduoti bylas. Nuo karo veiksmų nukentėjo muitinių pastatai, absoliuti dauguma muitinių tarnautojų pasitraukė į Rusijos gilumą. 1915 m. vasario 18 d. vokiečiai pasisavino iš kontrabandininkų konfiskuotas prekes, o muitinės sandėlius padegė. Muziejus saugo voką su Tauragės muitinės lako antspaudu (Pečat Tauroggenskoi Tamož. / Печати Тауроггенскои тамож.), uždėtu 1859 m. Siunta buvo siųsta į Sankt Peterburgo fizikos observatoriją. Tai nuolatinės muziejaus rėmėjos Marinos Kulčinskajos dovana.

Muitinės statyba

1831 m. lapkritį Rusijos caras patvirtino dokumentą dėl Tauragės muitinės įsteigimo (iki to laiko čia veikė tik muitinės/sienos perėjimo punktas). Pirmasis pastatas išdygo 1833 m. Prie pastato projektavimo ir statybos daug prisidėjo tuometis ypatingai plačių interesų Rusijos finansų ministras grafas Jegoras Kankrinas. Bet šis naujas pastatas po trijų metų sudegė didžiuliame miesto gaisre. Galutinį muitinės pastatų projektą 1842 m. parengė Vilniaus gubernijos architektas Karolis Gregotovičius. Kompleksas kurtas palaipsniui. 1844–1847 m. čia pastatytas pirmasis mūrinis pastatas – dviejų aukštų statinys su rūsiu, kuriame buvo laikomi pasienyje areštuoti žmonės, įskaitant ir knygnešius.

1852 m. kompleksas išsiplėtė – pastatytas pietvakarinis korpusas – kanceliarija (šiandien naudojamas kaip muziejaus ekspozicijų erdvės), teritorija aptverta tvora. Kieme iškilo pirtis, keli ūkiniai pastatai, buvo iškastas šulinys. Didžiausia transformacija įvyko 1881–1886 m., kai muitinės kompleksas perstatytas ir įgijo naują pavadinimą – „Kalėjimo pilis“. Šiuo laikotarpiu iškilo keturi kampiniai, dviejų aukštų bokštai su šaudymo angomis, o visa architektūra įgavo istorizmo epochos bruožų. Pastatas dekoruotas gynybinės architektūros motyvais, būdingais neogotikiniam ar neorenesansiniam stiliui – tai buvo ne tiek funkciniai, kiek estetiniai sprendimai, kuriais siekta suteikti pastatui reprezentatyvumo. Nors pilis iš pirmo žvilgsnio priminė gynybinį objektą, ji tokios funkcijos niekada neatliko.

1967 m. atlikti architektūriniai tyrimai. Pagrindinio fasado pietų vakarinėje (vartų) pusėje buvo rasta nugriauto mūro dalis. Nustatyta, kad plytos gamintos vietoje – Paberžių plytinėje (šiandien miesto pramonės rajonas), kuri priklausė Tauragės dvarui. Tuo metu dvarą valdė Ilarionas Vasilčikovas, o jam mirus (1847) – sūnus Aleksandras. Dažnai nuopelnai priskiriami ankstesniam dvaro savininkui Platonui Zubovui, kuris 1822 m. mirė Rundalės rūmuose ir Tauragėje negyveno. Tuo pat metu atliktas ir kultūrinio sluoksnio po pilimi žvalgymas – nustatyta, kad senesnių sluoksnių nei XIX a. nėra. XX a. septintajame dešimtmetyje ir vėliau dar buvo gajus mitas, jog tai – Radvilų pilis. Toks netikslumas atsirado sumaišius faktus su Tauragės dvaro istorija ir juos daug kartų pakartojant spaudoje. Tuo laiku pagaminta net puošni metalinė architektūros paminklo plokštė su užrašu „Radvilų pilis“. Dabar ji saugoma muziejaus fonduose. Šiandien tik vienas iš keturių bokštų turi rūsį. Tikėtina, kad ne visi juos turėjo arba rūsiai užpilti. Taipogi sklido kalbos, kad po kanceliarijos pastatu irgi buvęs rūsys, tik užpiltas.

Kauno regioniniame valstybės archyve yra likę pirminiai planai bei 1855 m. muitinės pastatų patikros dokumentai senąja rusų kalba. Pastaroji byla – nuobodus senųjų kanceliarinių mandagumų prisotintas susirašinėjimas tarp Kauno gubernijos statybos ir kelių komisijos, Jurbarko muitinės (tai pačiai muitinių apygardai tuomet priklausė ir Tauragės) bei žmogaus, pavarde Ferrieri, kuriam ir buvo pavesta 1854–1855 m. patikrinti, kaip atliktas remontas penkiolikoje Jurbarko muitinės pastatų. Kai kuriuose dokumentuose figūruoja inžinieriaus poručiko Samborskio pavardė.

Įdomesnė kita byla, kurioje pirmosios mūrinės muitinės stovėjusios dabartinės pilies vietoje, brėžiniai. Tiksliau, didelę teritorijos dalį užėmė etapinis kalėjimas (kaliniai ten būdavo laikinai). Gali būti, kad bent dalis tų pastatų galėjo būti už naujai statomos pilies sienų. Galbūt parkelyje tarp pilies ir dabartinės ligoninės.

Brėžinys be datos (gali būti apie 1833 m.) vaizduoja muitinės ūkinio pastato, tualeto, pirties pjūvius. Pirties patalpų plane pažymėta vandens šildymo, rūbinės, ginklų sandėlio ir pačios pirties erdvės. Pasirašo architekto padėjėjas (1 planas). Kitas to paties asmens pasirašytas lapas vaizduoja etapinio kalėjimo pjūvius. Lape pažymėta: 1. kazarma neįgaliesiems, 2. virtuvė, 3. viršininko kanceliarija, 4. viešbutis, 5. ginklų ir uniformų sandėlis (vok. zeughaus, rus. цейхгауз), 6. daržinė, 7. tualetas, 8. vyrų areštinė, 9. slapta areštinė, 10. moterų areštinė, 11. koridorius, 12. dar viena slapta areštinė (2 planas). Trečias dokumentas, pavadintas „Etapinių Tauragės namų statybos projektu“, su 1838 m. spalio 23 d. data. Jame nubraižytas pagrindinis korpusas (Nr. 1) ir trys flygeliai (Nr. 2–4). Sunumeruotos patalpos: 1. etapinis pastatas, 2. virtuvė, kepykla, 3. ginklų ir uniformų sandėliukas, 4. malkinė, šulinys su rakinamu dangčiu, 5. tualetai, 6., 8. – areštinės, 7. sargybinė, 17. smailintų lentų tvora (numeracija autentiška, 3 planas). 

Lieka dar trys planai, gerokai vėlesni už anksčiau aprašytuosius. Šie braižyti jau tada, kai pilies kompleksas su bokštais buvo pastatytas. Kadangi nė vieno iš jų nebėra, tikėtina, kad jie stovėjo už pilies tvoros, dabartiniame parkelyje prieš ligoninę. 1903 m. kovo 10 d. planas pavadinimu „Tauragės kalėjimo pirties skalbyklos projektas“ vaizduoja dailų namelį, o jį pasirašė laikinai einantis pareigas gubernijos architektas, gubernijos inžinierius, sekretorius bei raštvedys (4 planas). 1905 m. kovo 16 d. „Tauragės kalėjimo bendrasis planas“ vaizduoja administracijos korpuso planą ir pagrindinio korpuso planą. Pjūviuose vaizduojama virtuvė, ginklų sandėliukas, kontora, prižiūrėtojo kazarma, tualetas, pirtis. Dviaukštis pagrindinis korpusas turėjo vyrų kamerą, moterų skyrių, koridorių, karcerį, vyrų ligoninę (5 planas). Vėliausias, 1907 m. planas yra „Tauragės kalėjimas po rekonstrukcijos“. Jame žymimos šios erdvės: A – pagrindinis korpusas, Б – kontora, B – ginklų sandėliukas, prižiūrėtojo kambarys, pasimatymų kambarys, Г – pirtis, virtuvė, Д – dirbtuvė, Е – pavėsinė, Ж – vyrų tualetas, Ж – moterų tualetas (6 planas).

Deja, bet pilies, kokią mes ją atpažįstame, senųjų planų Lietuvoje nėra. Nežinomi jie ir Rusijos archyvuose, bet labai tikėtina, kad yra likę daugiau dokumentų, susijusių su Tauragės muitinės veikla. Skaitmeninant ir viešinant tos šalies archyvus, galimi nauji atradimai.

Laukite knygos

Nepalietėme svarbių temų apie 1863 m. sukilėlius ir vėlesnius knygnešius, kalintus pilyje. Apie keliautojų tikrinimo procedūras bei įdomius įvykius, nutikusius muitinėje. Straipsnis būtų per ilgas, tačiau dar šiemet, 2026-ųjų gale muziejus išleis knygą „Tauragės pilis“, kurioje visų laikotarpių statinio istorija bus aprašyta kaip niekad išsamiai ir įdomiai.

Autorius: Darius Kiniulis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama