Teisininkas ir mecenatas Rolandas Valiūnas: „Širdyje iki šiol esu marijampolietis“
Suvalkietis
Turinį įkėlė
Rolandas Valiūnas – Lietuvos verslo teisininkas ir visuomenės veikėjas, verslo teisės ir įmonių advokatas, advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ steigėjas ir vadovaujantysis partneris, Tailando garbės konsulas, Lietuvos meno mecenatas ir kolekcininkas, Lietuvos meno pažinimo centro TARTLE įkūrėjas, meno albumų leidėjas. Pernai už per 1,4 mln. eurų paramą viešajai įstaigai „Lietuvos meno pažinimo centras TARTLE“ jam suteiktas nacionalinio mecenato vardas.
Vaikystė prabėgo Marijampolėje
Pasikalbėti 61-erių metų R. Valiūnas pakvietė į savo įstaigos biurą Vilniaus centre, J. Jasinskio gatvėje, į kurį persikėlė pernai metų pabaigoje. Tai modernumu ir inovatyvumu išsiskiriantis verslo centro pastatas Tauro kalno papėdėje, kurio tris viršutinius aukštus ir užima advokatų kontora. Į naująjį „Ellex Valiunas“ biurą iš senojo, kuris buvo Vilniaus senamiestyje, perkelta ir dalis meno kūrinių – 5 skulptūros ir 39 paveikslai, priklausantys Lietuvos meno pažinimo centro TARTLE fondams.
– Esu gimęs Kybartuose, ten gyvenau iki trejų ar ketverių metų, o tada tėtis gavo darbą tuomečiame Kapsuke ir persikėlėme į šį miestą. Mano tėvai buvo mokytojai, tėtis gal ketvirtį amžiaus dirbo tuometėje Pedagoginėje mokykloje, ten dėstė pedagogiką ir karinį parengimą. Mane pedagogika mažiau domino, bet į tos Pedagoginės mokyklos šaudyklą aš bent kartą per savaitę eidavau pašaudyti į taikinius. Mano mama iš pradžių buvo darželio auklėtoja, o vėliau dirbo tuometėje 6-ojoje vidurinėje mokykloje darbų mokytoja, – savo vaikystę prisiminė pašnekovas.
R. Valiūnas Marijampolėje, Jaunimo gatvės 20-ajame name, gyveno nuo ketverių iki septyniolikos metų, kol 1982 metais pradėjo studijuoti Vilniuje. Nuo pat pirmosios klasės jis mokėsi tik ką atidarytoje tuometėje 5-ojoje vidurinėje mokykloje, ir, aišku, iš tų metų yra išlikę nemažai prisiminimų.
Turėjo kelias išskirtines savybes
Paklaustas, kokie prisiminimai ir mintys pirmiausia šauna į galvą, kai paminimas Marijampolės vardas, pašnekovas šypsosi: „Kai tau jau 60 metų ir prisimeni savo jaunystę, tai turbūt viskas atrodo labai gražu ir puiku, nors gal tuo metu taip ir neatrodė. Būdamas vaikas, aš turėjau kelias išskirtines savybes. Visų pirma, buvau tikras moksliukas, labai stengiausi mokytis, tam skyriau daug laiko, nes tą įprotį įskiepijo tėvai ir, atrodė, kad kitaip būti negali.
Kitas dalykas, kad aš mokykloje buvau labai mažo ūgio, klasėje visą laiką pats mažiausias, gal kokio 1,65 metro ūgio 11-oje baigiamojoje klasėje. Kai baigiau mokyklą ir įstojau į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, o po to patekau į sovietų armiją ir iš jos grįžau, ūgis jau siekė 1,80 metro. Gal dėl to žemo ūgio, o gal prasto charakterio mokykloje merginos į mane nežiūrėjo ir tik turbūt antrame studijų kurse pajutau jų dėmesį.
Trečias dalykas – aš turbūt esu vienintelis Lietuvos žmogus, kuriam Draugystės gatvėje įsikūrusi miesto biblioteka buvo uždraudusi imti daugiau nei vieną knygą per dieną, nes mano sesuo apskundė mane toje bibliotekoje, kad aš per daug skaitau. Skaičiau tikrai daug, aišku, „Drąsiųjų kelių“ serijos knygas ryte rijau, bet ir Viktoro Hugo romanai žavėjo, o jo romaną „Vargdieniai“ dar vaikas būdamas perskaičiau du kartus“, – prisiminė pašnekovas.
Dainavo chore, lankė Dailės mokyklą
Pasak R. Valiūno, šie dalykai vienaip ar kitaip suformavo jį kaip asmenybę. Dar būdamas pradinukas dainavo „Vyturėlio“ chore pas mokytoją Alfonsą Uzėlą, o savo pirmąją dainą iki šiol prisimena: tai buvo „Oi tu strazde, strazdeli…“. „Aš ir dabar kartą per metus dainuoju. Esu „Investuotojų forumo“ – stambiausius ir aktyviausius investuotojus į Lietuvos ekonomiką vienijančios verslo asociacijos Valdybos pirmininkas, mes kasmet organizuojame renginį, kurio metu po oficialios dalies būna neoficiali, kai įmonių atstovai, vadovai dainuoja.
Šiemet vykusio renginio metu teko atlikti bendrą dainą angliškai su JAV ambasadore Lietuvoje Kara Makdonald (Kara McDonald), ir tai buvo proga truputėlį pralavinti balsą, kuris, anot ekspertų, yra labiau operinio tipo. Buvęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Gintautas Kėvišas man sakė niekaip negalintis suprasti, ar esu tenoras, ar baritonas“, – šypsojosi advokatas.
R. Valiūnas prisiminė, kad po kurio laiko dainuoti „Vyturėlyje“ nusibodo ir pasirinko mokslus Marijampolės dailės mokykloje. Ją lankė ketverius metus, o šią mokyklą baigęs padėjo teptuką ir daugiau jo nepaėmė į rankas. „Aš nepiešiu, bet meno kūrinius kolekcionuoju, tai, matyt, čia irgi iš tos tolimos praeities pomėgis menui yra išlikęs“, – svarstė vyras.
Vidurinę mokyklą R. Valiūnas baigė aukso medaliu, o toje laidoje buvo net trys aukso medalininkai. „Dabar labai gailiuosi to, kad mokykliniais metais labai mažai sportavau, tai dabar stengiuosi tą daryti pagal galimybes. Trejus metus aš lankiau gimnastikos užsiėmimus, buvo ir futbolo, tinklinio treniruotės. Kadangi mano tėvai buvo mokytojai, tai mes dar turėjome ir sodo sklypą. Vasaromis aš turėdavau labiausiai nekenčiamas išvykas į sodą, kuris buvo netoli žydų kapinių Vilkaviškio gatvėje. Vėliau tėvai nusipirko sodo sklypą kitoje vietoje, ten reikėdavo dirbti žemės ūkio darbus, kurių labai nemėgdavau. Negana to, tėvai dar kiekvieną vasarą pasiimdavo ravėti hektarą runkelių, ir tai būdavo sunkus darbas, kai reikėdavo ravėti po tris kartus“, – pasakojo jis.
Rinkosi teisę, nes domino kriminalinė kronika
Paklaustas, kodėl pasirinko teisės studijas, R. Valiūnas teigė, jog dar besimokydamas 10-oje klasėje planavo stoti į architektūrą, bet apsisprendė pasirinkti teisės studijas, nes skaitydavo tuometį žurnalą „Socialistinė teisė“, visą kriminalinę kroniką laikraščiuose, nes buvo labai įdomu, kaip ten tie visokie vagys ar nusikaltėliai buvo gaudomi.
– Aš tikrai neplanavau tapti advokatu, galvojau būti prokuroru ar kažkuo panašiu, bet gyvenimas viską surikiavo kitaip. Po pirmojo studijų kurso dar teko tarnauti sovietų armijoje. Tarnybos galėjau išvengti, turint galvoje, kad tėtis dėstė karinį parengimą, turėjo pažinčių, bet nutariau, kad elgsiuosi kaip ir draugai, eisiu tarnauti. Jau antrą tarnybos dieną tokio sprendimo pasigailėjau, kai teko Rygoje su pilna amunicija leistis į 25 km žygį. Armija mane labai užgrūdino, prieš ją aš padarydavau du prisitraukimus, po armijos – jau 32. Pirmas tarnybos pusmetis praėjo Rygoje, dar pusantrų metų tarnavau Šiaurės miestelyje Vilniuje, – prisiminė jis.
Nutarė įsteigti advokatų kontorą
Pašnekovo tėvai liko gyventi Marijampolėje. Kol jis tarnavo armijoje, jie persikraustė iš Jaunimo gatvės į Bažnyčios gatvės daugiabutį, kurio pirmajame aukšte iki šiol yra knygynas. 2000-aisiais tėvai persikėlė į Vilnių, arčiau vaikų. R. Valiūnas iki tų 2000-ųjų dar grįžinėdavo į Marijampolę, čia leido vasaras, išsilaikė vairuotojo teises.
Po studijų R. Valiūnas jau buvau paskirtas į Teisingumo ministeriją, bet atsirado laisva advokato vieta Vilniaus pirmojoje juridinėje kontoroje. Tada, 1989-aisiais, vyko pasiruošimas rinkimams į Seimą, ir jo kolega advokatas Česlovas Okinčicas kandidatavo į Seimą, o R. Valiūnas kontoroje gavo jo stalą ir vieną iš Č. Okinčico nagrinėtų bylų. „Po dvejų metų mane pakvietė Advokatų tarybos pirmininkas ir pasiūlė darbą Injurkolegijoje, kuri užsiimdavo užsienio palikimų tvarkymu Lietuvoje. Aš ten dirbau tiktai gal kokius 7–9 mėnesius, kai su savo bičiuliu Gintautu Bartkumi nusprendėme įsteigti advokatų kontorą, kuri šiuo metu vadinasi „Ellex Valiunas“, – sakė pašnekovas.
Pasak vadovo, „Ellex Valiunas“ yra advokatų kontora, kuri specializuojasi verslo teisėje, turi ir atskirų darbų su fiziniais asmenimis, bet pagrindiniai klientai yra užsienio ir Lietuvos įmonės. „Iš pradžių mes ypač orientavomės į užsienio įmones, bet jau nemažai metų, kai nėra skirtumo tarp lietuviškų ir užsienio įmonių, visos jos lygiai taip pat gali judėti į priekį. Mes teikiame visą spektrą teisinių paslaugų nuo įmonių įsigijimo, bankinių operacijų, reguliuojamų dalykų, nekilnojamojo turto, bylinėjimosi ir arbitražo, mokesčių ir pan.
Mūsų tikslas yra padėti klientams pasiekti jų tikslus. Mes galvojame, kad to vien teisiniais patarimais nepasieksi, tad bandome suprasti, ko klientas siekia ir vienu ar kitu būdu padėti jam išspręsti tą problemą arba iššūkį. Žmonės ateina ne tik su problemomis, bet ir kai, pavyzdžiui, nori plėsti verslą ar įsigyti kažkokią kitą įmonę arba užsienio investuotojai nori įsteigti Lietuvoje kažkokį padalinį ir panašiai“, – teigė vyras.
Klientai – garsios ir žinomos įmonės
Anot R. Valiūno, šitoje srityje jo vadovaujama įstaiga nuo pačių pirmųjų veiklos dienų yra didžiausia, jos dabartiniame biure J. Jasinskio gatvėje Vilniuje dirba apie 120 teisininkų, o iš viso turima apie 170 darbuotojų.
„Ellex“ yra žodžių „Estonian“, „Latvian“, „Lithuanian“ bei „excellent“ (angliškai „puikus, aukščiausios kokybės“) transkripcija. „Tiesą sakant, labai nedaug didžiųjų užsienio investicijų Lietuvoje įvyko be mūsų. Mes dalyvavome ir ateinant „McDonald‘s“, ir „Nestle“, ir „Price Waterhouse“, kuri buvo įsteigta mano rankomis prieš daug metų. Jeigu paimsime 50 didžiausių įmonių Lietuvoje, tai, manau, 30–35 iš jų tikrai bus mūsų klientai“, – sakė jis.
R. Valiūnas pastebėjo, kad lietuviškos įmonės metams bėgant padarė didžiulį progresą, jos niekuo neatsilieka, o dažnai ir lenkia analogiškas užsienio įmones. „Man tik neramu, kad pastaruosius ketverius metus naujų užsienio investicijų Lietuvoje faktiškai nėra. Gal tokia padėtis susiklostė dėl geopolitikos, visokių kitų susijusių dalykų, bet tai turės pasekmes. Lietuvos augimas vis dar yra fenomenalus, bet kadangi nebeliko prielaidų, kurias turėjome augimui, tai anksčiau ar vėliau, jeigu niekas nepasikeis, mes pradėsime buksuoti.
Klausimas, kaip mūsų įstatymų leidėjai, mūsų politikai sudarys sąlygas verslui, nes dabar galiu atvirai pasakyti, jog dažnai jų darbai yra skirti tam, kad ekonomika neaugtų. Kai ekonomika neaugs, nebus ir mokesčių augimo, nebus ir didesnių pensijų, didesnių atlyginimų“, – nerimavo jis.
Marijampolėje liko geriausias draugas
Paklaustas, ar dabar dar domisi savo vaikystės ir jaunystės miestu Marijampole, R. Valiūnas sakė, kad giminių čia nebeliko, tik gyvena geriausias draugas Virginijus Šukvietis, kurį kartais aplanko. Pernai vietos verslininkų organizacijos buvo pakviestas papasakoti apie įvairias aktualijas, tai pasitaiko bent kartą per metus į Marijampolę nuvažiuoti. Jis bendrauja ir su „Juodelių“ bendrovės įkūrėju Juozupu Zimnicku, su kuriuo trumpai mokėsi vienoje klasėje, o vėliau susitiko Lietuvos prezidento ir verslininkų delegacijos vizito Japonijoje metu.
Buvo įdomu, ar pašnekovui niekada nekilo noras pasukti į politiką? „Ačiū Dievui, ne, nors ir kalbino, ir viliojo, ypač pastaruoju metu. Aš negaliu sau to leisti pirmiausia dėl to, jog yra dalykai, susiję su mano kolekcija ir galerija, juos reikia išlaikyt. Kadangi aš nesu linkęs gauti kyšių, tai iš Seimo nario atlyginimo muziejaus neišlaikyčiau.
Antras dalykas, aš tikrai manau, kad esu pakankamai aktyvus visuomeninėje veikloje ir jeigu jau nutarsiu keisti gyvenimo būdą, tai tikrai turėsiu ką veikti. Man labiau patiktų būti gidu muziejuje nei atsidurti politikoje“, – sakė buvęs marijampolietis.
Sukaupė itin vertingą meno kūrinių kolekciją
Paklaustas, kaip kilo idėja kolekcionuoti meno kūrinius ir įsteigti TARTLE meno galeriją Užupyje, R. Valiūnas prisiminė, kad pirmuosius meno kūrinius 2000 metais įsigijo, kad naujo gyvenamojo namo Jeruzalės rajone Vilniuje sienos nebūtų tuščios. „Norėjosi paveikslų ant tų sienų, tai kolega mane nuvežė pas to meto didžiausią ir svarbiausią kolekcininką Edmundą Armošką. Jis man parodė paveikslus, pasiūlė rinktis, o aš gal tris valandas žiūrėjau ir išsirinkau. Po to norėjau daugiau paveikslų ir dabar jau pajuokauju, kad kolekcininku tampi ne tada, kai pakabini namuose ant sienų paveikslus, o tada, kai jau nebėra sienų, ant kurių galėtum juos pakabinti, bet vis tiek meno dirbinius perki. Tada jau tampi tikru kolekcininku“, – teigė R. Valiūnas.
Jis yra pasakojęs, kad kolekcionavimas, o ne sienų puošyba prasidėjo nuo žemėlapių, ir tai buvo Havajuose. R. Valiūnas ten viešėdamas užsuko į vieną antikvarinę parduotuvę pažiopsoti, o pardavėja, paklaususi, iš kur jis, pasiūlė parodyti Lietuvą sename žemėlapyje. „Maniau, kad tokio žemėlapio ten nėra, bet pardavėja ištraukė tris XVII–XVIII a. žemėlapius, kuriuose buvo ir Vilnius, ir Kaunas, tik mano Marijampolės nebuvo“, – yra pasakojęs jis.
Nuo paveikslų kolekcininkas perėjo prie senovinių graviūrų, žemėlapių, skulptūrų, liaudies meno. Jo kolekcijoje yra ir vienas iš keleto Lietuvoje esančių Jono Bretkūno „Postilės“, išleistos Karaliaučiuje 1591 metais, egzempliorių, o vertingiausiu laikomas žymiausio Lietuvos klasicizmo dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) kūrinys „Estera prieš Ahasverą“.
Mylimiausių kūrinių – labai daug
Anot pašnekovo, jis dažnai sulaukia klausimo, kuriuos kolekcijos eksponatus mėgsta labiausiai. „Man tikrai sunku atsakyti į tą klausimą. Kolekcijoje dabar yra apie 8 tūkstančiai eksponatų, tai bent 150 iš jų aš tikrai atsirinkčiau kaip mėgstamiausius. Aš dabar laiminga savaite ar laimingu mėnesiu laikau tokį, kai nieko nenuperku, nes dabar mano tikslas yra ne nupirkti, o nenupirkti. Ir pasiduodu šiai aistrai tik tada, kai jau visiškai negaliu susivaldyti.
Žinoma, turiu patarėjų, meno ekspertų, specialistų, nors yra meno sričių, kur man jau patarimų nebereikia. Mano liaudies meno kolekcija yra labai didelė ir man svarbūs šio meno istorikų patarimai. Kiekviena meno kolekcija turi būt gyva ir papildoma, tad kai kurių darbų aš atsisakau. Gal prieš 20 metų man reikėjo, pavyzdžiui, 25 tapytojo Jono Mackevičiaus paveikslų, bet dabar man tiek jų nebereikia“, – pasakojo kolekcininkas.
TARTLE (tai škotų kalbos žodis, kuriuo apibūdinamas jausmas, kai neprisimename, kas tai, kur matyta, girdėta, iš kur žinoma, bet tikrai yra pažįstama) meno galerijoje ekspozicijos nuolat keičiamos, nes visą kolekciją eksponuoti tiesiog neįmanoma. Anot kolekcijos savininko, vienoje parodoje galima parodyti gal kokį 100 darbų, dalį kūrinių parodoms skolinasi kiti muziejai, o pati kolekcija išsamiau pristatoma meno albumuose, kurių išleista jau penkiolika. Pats naujausias skirtas išeivijos dailei, ir jos darbai naujoje parodoje bus pristatomi TARTLE galerijoje nuo birželio mėnesio.
– Būna tokių dalykų, kad kažkokius kūrinius aukcione norėjai gauti, bet nepavyko. Jie nukeliauja kažkur kitur, bet būna, kad vėl grįžta ir tu juos įsigyji. Aš visai neseniai, balandį, nesusivaldžiau, kai nupirkau skulptoriaus Petro Rimšos skulptūros „Satyras ir pelėda“ antrą egzempliorių. Vieną jau turėjau, bet ta skulptūra autoriaus buvo sugalvota kaip knygų laikiklis iš dviejų pusių. Labai bandžiau save įtikinti nepirkti, bet nepavyko, – šypsojosi jis.
Keturi vaikai pasirinko mokslus ir karjerą
Klausiamas, kaip įsivaizduoja savo galerijos ateitį, kolekcininkas atsakė, jog šia tema vis dar kalbasi pats su savimi. „Aš turiu keturis vaikus ir dar neaišku, kaip jų požiūris į kolekcionavimą susidėlios. Vyriausiajam sūnui Giedriui šiuo metu yra tiek metų, kiek man buvo, kai aš pradėjau kaupti šią kolekciją. Spręsti, kaip bus, dar šiek tiek anksti.
Giedrius yra advokatas, vyresnioji dukra Grytė penkerius metus dirbo Londone konsultacijų įmonėje „Accentures“, grįžo į Lietuvą prieš ketverius metus, darbavosi amerikiečių kompanijoje „DexCom“, o neseniai įsidarbino „Philip Morris Lietuva“ įmonėje.
Mano jaunesnysis sūnus Gabrielius, kuriam dabar 25 metai, yra baigęs UCL (Londono universiteto koledžą) ir su draugais įgyvendina įvairius investicinius projektus pasaulyje. Jaunesnioji dukra Elzė mokosi Londone tame pačiame koledže, pirmame kurse“, – pasakojo vyras, kurio žmona gydytoja Renata Valiūnienė mirė 2024 metų rudenį.
Tailando garbės konsulo pareigos – įdomus iššūkis
R. Valiūnas jau daug metų yra ir Tailando Karalystės garbės konsulas Lietuvoje. „Tailande buvau lankęsis vos kartą, kai sulaukiau tuomečio užsienio reikalų viceministro skambučio ir pasiūlymo tapti šios šalies garbės konsulu. Tai buvo įdomus iššūkis, tą veiklą vykdau jau daug metų. Aš buvau turbūt vienintelis Europos šalies garbės konsulas, kuriam Tailandas suteikė teisę išdavinėti vizas, kurių lietuviams, norintiems ten apsilankyti, anksčiau reikėjo ir tik prieš ketverius metus šis reikalavimas buvo panaikintas. Išduodavome apie 7000 vizų per metus, darbo buvo daug.
Pasitaikydavo įvairių atvejų. Pamenu, kaip 20 tailandiečių, kuriems buvo pažadėta nuvežti dirbti kažkur į Europą, teko glaustis kažkur kluone Marijampolės krašte prie sienos su Lenkija. Man paskambino Kopenhagoje esančios Tailando ambasados atstovai ir paprašė padėti. Tai teko skubiai gauti ir nupirkti jiems bilietus namo, o vėliau ambasada pinigus grąžino.
Buvo įdomu ir prisidėti rengiant Tailando princesės vizitą Lietuvoje. Būna įvairių renginių, iniciatyvų, organizuojam kokius nors Tailando maisto ruošimo kursus, į Lietuvą ne kartą buvome atgabenę įvairiausius virėjus, kurie čia dalyvaudavo Azijos dienose Vilniuje vasarą“, – pasakojo garbės konsulas.
R. Valiūno darbotvarkė labai užimta, iki liepos pradžios yra suplanuota apie 30 skrydžių į pačias įvairiausias šalis pačiais įvairiausiais reikalais. Į klausimą, kokių gyvenime dar turi svajonių, vyras atsakė, jog svajonė yra gyventi su mažiau rūpesčių, tik neaišku, kaip tą svajonę įgyvendinti, kad galėtum šiek tiek atsipalaiduoti nuo gyvenimo tempo, pabūti daugiau namuose, savo muziejuje tarp eksponatų.
– Aš jau pusiau rimtai sakau, kad kai aš baigsiu savo, kaip advokato, karjerą, tai dirbsiu muziejuje. Manau, kad esu labai neblogas gidas, meno tyrinėtojas, tikrai žinau daug įvairių dalykų apie meną. Tiesą sakant, aš ir esu gidas, nes pats kartais surengiu ekskursijas po galeriją draugams, klientams, – teigė jis.
Linkėjimai Marijampolei ir jos žmonėms
Paklaustas, ką galėtų ir norėtų palinkėti Marijampolei bei jos žmonėms, R. Valiūnas teigė, jog šis miestas pastaruoju metu tikrai labai pagražėjo ir labai daug kas pasikeitė į gerą pusę. Vis dėlto yra dalykų, kurie jam kelia nerimą.
– Per Nepriklausomybės metus Marijampolėje sumažėjo gyventojų, ir tai yra labai skausminga. Aš tikrai labai norėčiau, kad žmonės sugrįžtų į Marijampolę, kad šis miestas būtų gerokai labiau pulsuojantis ir gyvas, negu yra dabar, nes anksčiau jis toks ir buvo.
Tai ir palinkėjimas toks būtų, o antras dalykas – toliau tęsti tai, ką šis miestas davė Lietuvai pastaruosius turbūt 150 metų. Tai ir Rygiškių Jono gimnazija, ir šeši Vasario 16-osios signatarai, ir bendrinė kalba, ir visi kiti dalykai. Šis miestas Lietuvai tikrai davė labai daug ir tikiuosi, jog ir toliau dar gali duoti daug, – baigė pokalbį buvęs, o širdyje ir esantis marijampolietis R. Valiūnas.
Autorius: Algis Vaškevičius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
