Laisvės troškimo kaina: partizano S. Staniškio-Lito gyvenimo ir kovos istorija

2025-aisiais minint Partizaninio judėjimo metus, prisimename ir Prienų krašte gimusių ir žuvusių partizanų gyvenimo bei kovos istorijas. Taip jau sutapo, jog šiemet minime ir mūsų krašte žuvusio Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vado Sergijaus Staniškio-Lito 125-ąsias gimimo metines. O gegužės mėnesio kalendoriuje turime ir dar dvi Lietuvai svarbias – Pilietinio pasipriešinimo (gegužės 14-ąją) ir Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės (gegužės 18-ąją) – dienas. Šia proga gegužės 15 d. Prienų krašto muziejuje, dalyvaujant gausiam būriui jaunų žmonių, buvo prisiminta Sergijaus Staniškio-Lito gyvenimo istorija ir kokia yra laisvės troškimo kaina.

Gabus karininkas ir sumanus konspiratorius 

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Edukacijos ir ekspozicijų skyriaus vedėjos Gerdos Kazickienės teigimu, S. Staniškis, dar vadinamas Litu, Viltimi, Antanaičiu, o kaimo gyventojų meiliai vadintas Tėvuku, buvo neeilinis partizanas ir asmenybė.
S. Staniškis-Litas gimė 1900 m. vasario 10 d. Geležinių kaime (Marijampolės apskr.), daugiavaikėje, tačiau pasiturinčioje ūkininkų šeimoje. Baigęs Liudvinavo pradžios mokyklą, mokslus jaunuolis tęsė Marijampolės gimnazijoje, 1920 m. įstojo į Lietuvos kariuomenę, dar po metų buvo priimtas į Karo mokyklą Kaune. Anot G. Kazickienės, vaikinas tapo gabiu karininku, kuris sparčiai kilo tarnybos laiptais, ne kartą buvo įvertintas įvairiais apdovanojimais, 1935 m. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis, o 1940 m. jis buvo perkeltas į majorus, tačiau dėl užklupusios okupacijos nespėta sutvarkyti šį faktą įforminančios dokumentacijos. 

Visgi, karininko „karjera“ baigėsi, mat Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, buvo likviduota ir kariuomenė. Tuomet S. Staniškis ėmėsi ūkininkauti, tačiau, kaip sakė G. Kazickienė, ramų ūkininko gyvenimą sukrėtė prasidėję trėmimai. Ir nors tuomet trėmimai palietė visus socialinius sluoksnius, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Edukacijos ir ekspozicijų skyriaus vedėjos pastebėjimu, laimingo atsitiktinumo dėka tuo metu represijų jam pavyko išvengti.

„Vokiečių okupacijos laikotarpiu jis buvo įvairių apsaugos formuočių ūkinės dalies viršininku. S. Staniškis nepasitikėjo naciais, smerkė jų brutalumą ir žydų žudynes. Pasak jo brolio Antano liudijimų, Sergijaus ūky slapstėsi ir gestapo ieškoma giminaitė — aktyvi rezistentė. Viena neganda keitė kitą. Raudonajai armijai užėmus Lietuvos teritoriją, S. Staniškis ėmė slapstytis. 1945 m. pradžioje iš Kauno apylinkių pasitraukė ir apsigyveno prie Žaliosios miško, netoli Žuvinto ežero, Bevardiškių kaime, pas brolį Kazimierą ūkyje. Slapstėsi Buktos miške ir Žuvinto paliose. Čia jis suvienijo jau veikusius pirmuosius partizanus“, – apie S. Staniškio įsitraukimą į partizaninį judėjimą pasakoja G. Kazickienė.

Beje, jos pastebėjimu, palyginti su kitais, S. Staniškis-Litas į partizanų gretas įsijungė būdamas jau gana garbaus amžiaus – 46-erių metų. Anot G. Kazickienės, prisijungęs prie partizanų, S.Staniškis ryžtingai nutraukė visus ryšius su artimaisiais, netgi savo žmonos ir dviejų dukrų daugiau niekada nebematė, taip pat pakeitė išvaizdą: užsiaugino ūsus, nešiojo tik civilius darbužius ir atrodė panašus tiesiog į pagyvenusį ūkininką, tad dėl sumanios konspiracijos ir tvirto būdo sugebėjo sėkmingai partizanauti devynerius metus. Apie klaidinančią S. Staniškio išvaizdą liudija ir Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimai iš pirmojo susitikimo su S.Staniškiu, kai šie du susitiko Dzūkijos partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo įkurtas Pietų Lietuvos partizanų štabas. Juose A. Ramanauskas-Vanagas rašo: <...> Iš pradžių aš jį palaikiau senuoju šeimininku, pas kurį vyko susitikimas, nes Antanaitis buvo su barzda ir apsirengęs kaip tikras senelis. Jis tuomet sėdėjo kiek atokiau nuo kitų ir rūkė. Prie jo priėjo vienas iš atvykusių partizanų ir tarė: „Na, gaspador, užfundyk parūkyt!“ Sėdėjusysis išsitraukė iš kailinių kišenės didelę tabokinę, atkišo prašiusiajam ir ištarė „Suk!“ Tokį aš pirmąsyk pamačiau Antanaitį, su kuriuo vėliau teko ilgokai gyventi ir dirbti drauge.“

S. Staniškis buvo A (vėliau – Dainavos) apygardos vadas, susijungus Tauro ir Dainavos apygardoms ir įsteigus Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų (PLP) sritį, šios srities štabo Operatyvinio skyriaus viršininkas, štabo viršininkas. Vėliau tapo Dainavos apygardos štabo viršininku, šios apygardos Dzūkų rinktinės vadu. Dainavos apygardos vadų sąskrydyje išrinktas į Vyriausiąją vadovybę, tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos nariu. 1950 m. sausio 19 d. iš A. Ramanausko-Vanago perėmė PLP srities vado pareigas, kurias ėjo iki žūties. 

S. Staniškiui per savo partizanavimo metus pavyko daug ką nuveikti: jis parengė naujus mobilizacijos nurodymus, dalyvavo Punios šile priimant „Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo deklaraciją“, kuri skelbė pagrindinius Lietuvos valstybingumo atstatymo principus, ir ją pasirašė, rūpinosi, kad nenutrūktų partizaninės spaudos leidimas, kuriai jis teikė ypač didelę reikšmę, prisidėjo prie kitų svarbių darbų ir nutarimų.

Kitokia S. Staniškio pusė
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Edukacijos ir ekspozicijų skyriaus vedėja Gerda Kazickienė su susirinkusiaisiais pasidalijo ir apie šį partizaną išlikusiais prisiminimais. To meto liudininkai apie S. Staniškį yra užsiminę, kad, jam atėjus, partizanai iš karto pajautė drausmę ir tvarką: „<...>be reikalo nė vienam neleisdavo išeiti iš stovyklos, pats vadas statydavo sargybas, pats jas tikrindavo, visur rodė pavyzdį. Buvo atsargus, nesiimdavo nereikalingų veiksmų, greitai suprato partizaninio karo taktiką <…>“.

Partizanų talkininkai ir rėmėjai jį apibūdino, kaip paprastą ir humoro jausmą turinčią  asmenybę: „Partizanaudamas nevengė užeiti pas žmones ir pakalbėti su jais apie jų bėdas ir vargus. Ryški kariška laikysena, griežta veido išraiška darė ryžtingo žmogaus įspūdį ir kėlė pagarbą, tačiau bendraudamas su paprastais žmonėmis ir pats tapdavo paprastu, mėgo pajuokauti, papasakoti kokią juokingą istoriją ar anekdotą, kurių gana daug žinojo, žodžiu, buvo malonus pašnekovas. Buvo stiprus ir sveikas – iki žuvimo nesiskundė jokia negalia. Maistui nebuvo išrankus – noriai valgė viską, kas buvo paduodama. Ypač mėgo sriubas, balandėlius ir švilpikus su riebiu padažu“. 

O  jaunesnis brolis Antanas Sergijų prisimena, kaip labai pamaldų, šeimynišką ir, kaip reta, darbštų žmogų. „Jau nuo mažumės jis pasižymėjo valingumu ir atkaklumu, o, esant reikalui, nesidrovėdavo įrodyti savo karingumą ne tik tarp bendraamžių, bet visuomet buvo doras, teisingas ir laikąs duotą žodį, stropus ir viskuo besidomįs jaunuolis. Vos suradęs laisvesnio laiko, po pamokų ar atostogų metu, skubėdavo į gimtus namus, prie Dovinės krantų, talkinti ūkyje. Sergijus visuomet norėjęs būti tvirtu ir nepraleisdavęs dienos nesigrūdindamas. Visi Staniškių šeimos vaikai buvo muzikalūs. Taigi Sergijus nevengdavo pasigalinėti kaimo vakaronėse savo gražiabalsiu baritonu su kaimynų vyriokais. Nuo mažens kartu su šeima įpratęs nepraleisti sekmadienio šv. Mišių, o ypač gegužinių pamaldų, Sergijus tą patį praktikavo ir kariuomenėje. Kaip ūkininko vaikas, Sergijus labai mėgo gyvulius, ypač žirgus. Gal dėl to jį taip viliojo kavaleristų romantiškumas“, – taip prisiminimuose savo vyresnįjį brolį apibūdina Antanas.

Pasirinko mirtį, bet ne išdavystę

G. Kazickienės pastebėjimu, S. Staniškis buvo sumanus konspiratorius, todėl sovietų saugumui teko ilgą laiką ieškoti būdų, kaip jį likviduoti. Anot jos, šiam tikslui saugumiečiai panaudojo buvusį partizaną Klemensą Stanaitį, kuris legalizavosi, o vėliau buvo užverbuotas. Jo brolis Albinas Stanaitis-Briedis nuo 1952-ųjų metų pabaigos dirbo Sergijaus Staniškio adjutantu. 

Kaip rašoma S.Staniškio-Lito žūties vietoje įrengtame stende, 1953 m. vasario 2 d. 22.30 val. Prienų rajone, Būdininkų kaime, su agento Panaktinio (Klemenso Stanaičio, – aut.p.) pagalba MGB vidaus apsaugo, karinė grupė sulaikė partizanus Albiną Stanaitį-Briedį ir Joną Šalčių-Šermukšnį. Pritaikius ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą, sulaikytieji palūžo ir išdavė S.Staniškio žiemos bunkerio koordinates. Vasario 4-osios rytą Prienų šile esantis bunkeris buvo apsuptas, o S. Staniškis-Litas supratęs, kad jo žiemojimo vieta (Prienų rajone S. Staniškis turėjo du bunkerius, – aut.past.) rasta, artėjant kareiviams, bandė deginti dokumentus, sudaužė ryšių aparatūrą, supjaustė savo aulinius batus ir, pasirinkdamas mirtį, o ne išdavystę, nusišovė. 

„Žuvus S. Staniškiui-Litui, Vilčiai, Lietuvoje buvo likviduotas paskutinis partizanų srities štabas“, – rašoma S. Staniškio-Lito mirties vietoje.

Ginti savo šalį – kiekvieno piliečio pareiga

Lietuvos siekis tapti nepriklausoma valstybe pareikalavo aukų, todėl šiandien privalome branginti savo šalies laisvę, kuriai iškovoti prireikė daug metų ir aukų. Kasdien mūsų laisve rūpinasi ir tūkstančiai Lietuvos karių, kurie šiandien, gyvenant po taikiu dangumi, dirba tam, kad tų aukų daugiau nebebūtų. Artėjant Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienai, renginio metu Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Majoro Juozo Lukšos mokymo centro viršininkas plk. ltn. Vaidas Vasiliauskas pristatė Mokymo centro siūlomas programas, dar kartą jaunajai kartai priminė Lietuvos kariuomenės istoriją, jos tikslus ir tai, jog savo šalies gynimas yra kiekvieno piliečio teisė ir pareiga.

Renginio metu trumpai prisimintas ir dar vienas mūsų krašto žymus partizanas Juozas Lukša-Daumantas, kuris, palikęs užsienyje mylimą moterį ir puikiai suprasdamas, kuo rizikuoja, grįžo į okupuotą Lietuvą ir pasirinko ginkluotą pasipriešinimo kovą. Tai, pasak plk. ltn. V. Vasiliausko, yra aukščiausias pasiaukojimo vardan Lietuvos pavyzdys.

Šio didvyrio garbei pavadintas ir plk. ltn. V. Vasiliausko atstovaujamas mokymo centras, šiemet minintis 15 metų jubiliejų. Minint šią sukaktį, žymaus mūsų kraštiečio Juozo Lukšos atminimas dar kartą bus įamžintas filme „Laisvės šuolis“, taip pat bus organizuojamas renginys, kuris kvies prisiminti Juozo Lukšos sugrįžimą į Lietuvą. 

Rimantė Jančauskaitė
Autorės ir Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondo nuotraukos

Autorius: Rimantė Jančauskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama