Iš to paties kelmo arba Alizavos krašto Jankauskai
Kupiškėnų mintys
Turinį įkėlė
Meilės ir atsidavimo gimtinei leitmotyvas lydi Jankauskų giminę iš Alizavos krašto. Rezistencija, krašto apsauga, istorinės atminties įprasminimas, muzikinės kultūros puoselėjimas, dailėtyrinė, kraštotyrinė veikla ir jos sklaida, ūkininkavimo tradicijų tąsa – tai sritys, kuriose labiausiai pasireiškė ir toliau darbuojasi šios giminės atstovai.
Apie Jankauskus iš Alizavos krašto išsamių žinių pateikta „Kupiškėnų enciklopedijoje“, bibliotekininkės, kraštotyrininkės Linos Matiukaitės parengtoje medžiagoje apie garsius Kupiškio žmones, „Kupiškėnų mintyse“ spausdintuose straipsniuose, žmonių prisiminimuose.
Alizavos kapinėse stovi paminklas tremtiniams ir partizanams. Jo fundatorius (2006) yra Juozas Jankauskas. Apie jį, jo brolį Praną, brolio Sibiro tremtinio Jono Jankausko šeimą knygoje „Apkabinu praeitį. Mano šeimos istorija“ parašė ir Jono dukra Kornelija Jankauskaitė.
Daugelio šių žmonių pradžių pradžia yra šiandien beveik išnykęs Grincagalės kaimas.
Rezistentas, tremtinys ir kariškis
Rezistentas, kariškis Juozas Jankauskas gimė 1914 metų rugpjūčio 4 dieną Grincagalės kaime.
Mokėsi Kauno vakarinėje gimnazijoje. 1934–1935 metais atliko karinę tarnybą, baigė slaptą žvalgybos-kontražvalgybos mokyklą.
1936–1940 metais tarnavo Kariuomenės štabo antrame skyriuje.
1941 metais per Birželio sukilimą vadovavo sukilėlių būriui Alizavos apylinkėse. 1944 metais kalintas Panevėžyje, Lukiškėse.
1945 metų gegužės 5 dieną Karo tribunolo nuteistas sušaudyti, mirties bausmė pakeista 20 metų lagerio ir 5 metams tremties.
Iš tremties į Lietuvą grįžo 1957 metais, apsigyveno Kupiškyje, priimtas dirbti į rajono ligoninę.
1962 metais neakivaizdžiai baigė Kauno medicinos mokyklą ir dirbo ligoninės dantų kabineto techniku.
Nuo 1965 metų Vilniuje dirbo įvairiose įstaigose. Atgavus Nepriklausomybę dirbo Krašto apsaugoje. Nuo 1993 metų gegužės 21 dienos išėjo į dimisiją.
Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Mirė 2009 metų lapkričio 25 dieną Vilniuje.
Muzikas ir choristų ugdytojas
Dar vienas šios giminės atstovas muzikas, pedagogas Pranas Jankauskas gimė 1929 metų liepos 23 dieną irgi Grincagalės kaime.
1942 metais baigė Alizavos pradžios mokyklą ir įstojo į Kupiškio gimnaziją.
1951 metais baigė Kupiškio vidurinę mokyklą, Rokiškyje išklausė mokytojų kursus ir buvo paskirtas į Subačiaus geležinkelio stoties mokyklą.
Panevėžio muzikos mokykloje studijavo choro dirigavimo specialybę. 1959 metais baigė Vilniaus konservatoriją.
1959–1971 metais dirbo katedros vedėju Šiaulių pedagoginiame institute.
Buvo įvairių mišrių chorų meno vadovas ir dirigentas.
1971 m. persikėlė į Klaipėdą ir iki 1984 metų buvo Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetų choro dirigavimo katedros vedėjas, docentas.
Čia dirbo iki 1991 metų. Buvo Šiaulių ir Klaipėdos miestų chorvedžių tarybos narys ir pirmininkas, šių miestų dainų švenčių vyr. dirigentas, respublikinių dainų švenčių, studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ konsultantas ir dirigentas, vyr. dirigentas.
Jo vadovaujami chorai surengė per 400 koncertų, įrašė 2 plokšteles. 70 straipsnių ir koncertų recenzijų, dainų rinkinio moterų chorui „Gimtinės vakaras“ (1978), leidinių „Choro organizavimas“ (1984), „Pradedame choro repeticiją“ (1994), „Biografijos ir autobiografijos“ (1997) autorius, knygos „Grincagalė. Mano gimtinė“ (2002) sudarytojas. Lietuvos nusipelnęs artistas (1979).
2002 metais su žmona Irena grįžo į Kupiškį, įsijungė į miesto kultūrinį gyvenimą. Dainavo Kupiškio kultūros centro kvartete.
Pernai chorvedys, pedagogas Pranas Jankauskas paminėjo garbingą 95 metų sukaktį.
Šia proga vyko ir renginys Kupiškio kultūros centre. Garbusis jubiliatas papasakojo, kad augo didelėje žemdirbių šeimoje.
Buvo mažiausias vaikas. Tad visų šeimos narių labai mylimas, bet pratinamas prie darbų. Reikėdavo ne tik šunis palakinti ar vištas palesinti. Ūgtelėjęs eidavo arklių perkelti ar namo parvesti.
Arklius labai pamėgo. Važiuodavo vežiman pasikinkęs į Alizavą šeimai cukraus, druskos ar kitko iš krautuvės parvežti. Jo gyvenime būta ir lemtingų atsitiktinumų.
„Atsitiktinai pakliuvau į chorinio dirigavimo specialybę, atsitiktinai likau nuo Sibiro, keturis kartus galėjau žūti. Bet likimas man buvo maloningas. Esu laimės kūdikis, drįstu taip pasakyti“, – kalbėjo jubiliatas.
Šio renginio kulminacija atėjo tada, kai vyriausias Lietuvoje dirigentas atsistojo prieš Kupiškio kultūros centro jungtinį chorą ir energingai jam dirigavo atliekant kūrinį „Kur giria žaliuoja“.
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
