Vilkaviškietės draugijoje – geriausi pasaulio bėgikai

Ilgų nuotolių bėgikė Rugilė Augustaitytė bėgiojimu susidomėjo dar vaikystėje, o apie jos laimėjimus ne kartą esame rašę ir „Santakoje“. Pastaraisiais metais mergina dar labiau įniko į šį pomėgį – dabar ji aktyviai dalyvauja maratonuose ir nuosekliai gerina asmeninius pasiekimus.

Itene – antrą kartą

Palermo, Vilniaus, Barselonos ir Varšuvos – tai maratonai, kuriuos R. Augustaitytė įveikė pastaraisiais metais. Nors vilkaviškietė nuosekliai gerina asmeninius rezultatus, pagrindinio tikslo ji vis dar nepasiekė. Mergina siekia 42,195 kilometro distanciją įveikti greičiau nei per 3 valandas. Kaip tik šiuo metu ji tam intensyviai ruošiasi treniruodamasi Kenijoje, kur sportuoja geriausi pasaulio ilgų nuotolių bėgikai.

„Iteno miestas, kuriame aš dabar esu, yra apie 2,4 km virš jūros lygio, todėl treniruotės čia gerokai sunkesnės ir efektyvesnės dėl aukštikalnių: dėl retesnio oro ir mažesnio deguonies kiekio. Ne veltui ši vieta vadinama čempionų namais. Čia sudarytos tobulos sąlygos treniruotėms, todėl čia sportuoja disciplinuoti ir bėgimui visiškai atsidavę kenijiečiai“, – pasakojo R. Augustaitytė.

Šiuo metu Kenijoje viešinti mergina į šią šalį sugrįžo antrą sykį. Pirmą kartą ji čia lankėsi tais pačiais tikslais, tik tuomet ją lydėjo sesė Toma Dievaitė. Dabar Rugilė į Afrikos žemyną ryžosi skristi viena.

Sugrįžo su parama

Kaip ir dabar, viešėdama pirmą kartą Kenijoje Rugilė su sese apsistojo garsiojoje Iteno bėgimo stovykloje, kurioje kasdienybė sukosi pagal griežtą režimą. Jos ne tik treniravosi kartu su pajėgiausiais planetos bėgikais, bet ir gilinosi į sporto psichologijos, disciplinos bei emocinės ištvermės subtilybes. Mergina pasakojo, kad intensyvios treniruotės, vykusios net po kelis kartus per dieną, leido iš arti pajusti, kokia kaina pasiekiami pasaulinio lygio rezultatai.

Visgi už profesionalaus sporto uždangos bėgikė išvydo ir kitą, kur kas skaudesnę realybę. Ją sukrėtė kontrastas tarp sportininkų pasiekimų ir jų gyvenimo sąlygų.

„Daugelis vietinių bėgikų treniruojasi basomis ar turėdami vos vieną „pavargusią“ batų porą. Jie gyvena labai kukliomis sąlygomis, tarpusavyje dalijasi bėgimo reikmenimis, bet, nepaisant to, jų motyvacija ir tikėjimas tuo, ką daro, yra milžiniški. Kenijoje pirmą kartą savo akimis išvydau tikrą skurdą. Liūdniausia buvo matyti tūkstančius vaikų, kurie ne tik vaikšto basomis į mokyklą, bet ir joje neturi knygų, sąsiuvinių, o kai kuriems iš jų mokykla apskritai yra vienintelė vieta, kurioje jie gauna šilto maisto“, – pasakojo pašnekovė.

Būtent šios patirtys jai tapo pagrindiniu impulsu sugrįžti. Rugilė nusprendė, kad šįkart jos kelionė į Keniją bus kitokia. Ji čia sugrįžo ne tik su treniruočių apranga, bet ir pilnais lagaminais paramos, skirtos skurdžiai gyvenančiai vietos bendruomenei.

„Augau šeimoje, kurioje buvau mokoma dalintis, padėti kitiems, nelikti abejinga. Todėl šįkart prieš išvykdama tenorėjau surasti geriausią būdą, kaip galėčiau bent kiek padėti vietiniams žmonėms. Socialiniuose tinkluose pasidalinau kenijiečių istorijomis ir pakviečiau žmones prisidėti. Radau daug bendraminčių, kurie padėjo įgyvendinti šį planą, tad grįždama į Afriką susikroviau viską: nuo bėgimo reikmenų iki sąsiuvinių, knygų, kreidelių, pieštukų, dūdelių, kamuolių ir įvairiausių žaislų“, – pasakojo Rugilė.

Išskirtinė istorija

Ilgą laiką į bėgimą R. Augustaitytė žiūrėjo kaip į paprastą pomėgį, tačiau pastaraisiais metais ši veikla jai tapo savotiška terapija, išmokė labiau pasitikėti savo jėgomis. Šiuo metu viešėdama Kenijoje ji treniruojasi pagal intensyvų grafiką – dažniausiai 2–3 kartus per dieną.

„Diena prasideda anksti ryte pagrindine treniruote, o vakarus skiriame atsistatymui ir jėgos pratimams. Šeštadieniais laukia tradicinis ilgas bėgimas – iki 35 km. Taip per savaitę įveikiu maždaug apie 120 km, nors vietiniai nubėga net iki 180. Aukštikalnių efektas, karštis ir didelis tempas bėgimą daro itin sunkų, bet ši patirtis – tiesiog neįkainojama“, – pasakojo vilkaviškietė.

Kenijoje ji susipažino su daugybe pasaulinio lygio atletų. Bene didžiausią įspūdį merginai paliko viena ryškiausių šiuolaikinių Kenijos lengvaatlečių – Agnes Jebet Ngetich. Ši bėgikė į istoriją įėjo kaip pirmoji moteris pasaulyje, 10 km distanciją plentu įveikusi greičiau nei per 29 minutes.

Rugilė pasakojo, kad šios žvaigždės kelias į šlovę prasidėjo nuo skaudžių išbandymų. Anksti netekusiai tėčio bėgimas A. J. Ngetich tapo ne hobiu, o išgyvenimo sąlyga. Ji bėgdavo visur: į mokyklą, ieškoti maisto ar dirbti sunkių ūkio darbų, kad išlaikytų šeimą. Pirmosiose varžybose sportininkė startavo basa ir vilkėdama suknelę. Nepaisant to, ji tas varžybas laimėjo. Jau antrojo bėgimo metu dėl išsekimo ir alkio mergina prarado sąmonę, tačiau jos talentas buvo pastebėtas, o tai atvėrė duris į profesionalų sportą.

Pasak Rugilės, tokios istorijos Kenijoje nėra retenybė. Nors daugelis vietinių turi pavydėtiną genetiką, nepriteklius neleidžia visiems sportuoti – bėgimas reikalauja milžiniškų energijos resursų, kurių tiesiog nėra iš kur paimti. Tiems, kuriems pavyksta prasimušti, bėgimas tampa pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu ir galimybe išmaitinti visą giminę, todėl konkurencija čia yra viena didžiausių pasaulyje.

Kontrastų šalis

Nepaisant to, kad treniruotės Kenijoje yra labai sunkios, Rugilę labiausiai motyvuoja vietiniai bėgikai, kurie niekada neleidžia suabejoti savimi, net nubėgę ilgiausias distancijas nuolat šypsosi, ragina vienas kitą tęsti pradėtus darbus.

„Kaskart treniruodamasi savotiškai kovoju su savimi, tačiau labiausiai į priekį veda žinojimas, kad atidaviau viską, ką galėjau“, – šypsojosi mergina.

Be sportinių veiklų, Kenijoje vilkaviškietė daug laiko leidžia gamtoje arba bendraudama su vietiniais. Šią Afrikos valstybę Rugilė vadina kontrastų šalimi.

„Iš vienos pusės čia yra įspūdinga gamta, egzotiniai gyvūnai, labai paprastas ir kuklus gyvenimas bei šilti žmonės, o iš kitos – skurdas ir sudėtingos kasdienės sąlygos. Kultūriškai mane labiausiai nustebino paprastumas. Daugelio namai čia pastatyti iš molio, labai kuklūs, dažnai be mums įprastų patogumų. Bet kartu jie pilni gyvybės. Čia nėra daug taisyklių, kelio ženklų, gatvių pavadinimų. Kartais autobusai, kurie važiuoja į kalną, kainuoja brangiau nei tie, kurie veža nuo kalno. Taip yra dėl kuro sąnaudų. Maistas čia labai paprastas – vos iš kelių ingredientų, patiekalai tokie, kad žmonėms pakaktų jėgų dirbti, mokytis ar treniruotis“, – pasakojo pašnekovė.

Tikisi, jog taps tradicija

Nors Kenijoje Rugilė, kaip užsienietė, sulaukia nemažai dėmesio, jis dažniausiai yra malonus: vietiniai tiesiog prieina draugiškai pasisveikinti, pasiteirauja, iš kur ji atvyko.

Daug panašumų su Lietuva vilkaviškietė neįžvelgia, tačiau vieną bendrą bruožą išskiria. Mergina mato stiprų bendruomeniškumo jausmą, kuris vienija žmones abiejose šalyse.

Jai į akis krito ne tik Kenijoje vyraujantis skurdas, bet ir ryški atskirtis tarp turtingų ir nepasiturinčių žmonių.

„Čia patekau į daug jautrių ir širdį veriančių situacijų. Pavyzdžiui, nuvykus į mokyklą vaikai savo muzikinį pasirodymą atliko su kibiru ir šakomis, o merginos pademonstravo savo dėvimas sukneles, nes tai yra viskas, ką jie turi. Be to, kadangi daug kur nėra viešojo transporto, o atstumai iki mokyklų gana dideli, dalis jaunuolių gyvena internatinėse mokyklose. Jose vaikai pasilieka nakvoti savaitei ar ilgesniam laikui, o namo pas šeimą grįžta tik savaitgaliais ar per atostogas. Nepaisant visko, jie atrodo laimingi bei labai vertina net mažiausius dalykus“, – įspūdžiais dalijosi R. Augustaitytė.

Ji teigė, kad iš Kenijos gyventojų daugelis gali pasimokyti, kaip reikia džiaugtis gyvenimu net ir neturint didelių materialinių turtų. Mergina tikisi, kad jos kelionės į šią šalį taps tradicinės, ir ateityje ji čia vėl sugrįš ne tik treniruotis, bet ir su dar didesne parama tiems, kuriems to labiausiai reikia.

Autorius: Andrius Grygelaitis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama