Jono Basanavičiaus tėviškėje ir vėl augs vyšnynas

Sirps vasarą vyšnios Suvalkijoje – sirps ir Basanavičynėje. Penktadienį Ožkabaliuose susirinkę žmonės ne tik dirbo, bet ir kūrė istoriją – talkoje pasodinta net 40 vyšnių sodinukų, atkuriant kadaise čia augusį sodą.

Lėšos – iš visos Lietuvos

Pasitinkant tautos patriarcho 175-ąsias gimimo metines Lietuvos nacionalinis muziejus pakvietė visuomenę sudalyvauti iniciatyvoje „Padovanok vyšnią Jonui Basanavičiui“ ir drauge Ožkabaliuose pasodinti vyšnyną. Idėja kilo remiantis paties J. Basanavičiaus atsiminimais apie vaikystėje prie namų augusį vyšnių sodą.

Jono Basanavičiaus gimtinės vadovė Rūta Vasiliauskienė sakė, jog iš pradžių svarstyta vyšnias atsodinti pačių muziejininkų jėgomis.

„Tačiau Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną sodino visa Lietuva, gimtoji Basanavičiaus sodyba taip pat atstatyta visuomeniniais pagrindais, pradedant nuo verslo paramos, prisijungiant eiliniams žmonėms ir galiausiai – valstybei. Todėl nutarėme pasitelkti visuomenę arba, kaip pats patriarchas yra gražiai pasakęs – pakviesti susipratusius lietuvius“, – kalbėjo muziejaus direktorė.

Anot R. Vasiliauskienės, sodindami vyšnias žmonės ne tik pamini J. Basanavičiaus 175-ąsias metines, bet ir kuria ateitį: pasigrožėti, kaip medelis auga, paragauti, kokio skonio jo vedamos vyšnios, atvyks ne tik sodintojai, bet ir jų palikuonys.

Graži idėja sulaukė didelio susidomėjimo. Lėšos į sąskaitą medeliams pirkti plaukė ne tik iš Vilkaviškio rajono, bet ir iš visos Lietuvos: jas aukojo pavieniai asmenys, šeimos, įstaigos, įmonės, draugijos, ūkiai, klubai, mokyklų bendruomenės. Visų jų dėka Jono Basanavičiaus gimtoji sodyba tautos patriarcho gimtadienį lapkričio 23 d. pasitiks jau su atkurtu vyšnių sodu.

Žydės ilgiau, džiugins gausiau

Kadangi lėšų surinkta gerokai daugiau nei tikėtasi, vietoje planuotų 30 vyšnių nupirkta 40 skirtingų veislių medelių. Jiems sodinti pasitelkta profesionali pagalba: talkininkus konsultuoti pakviestas sodininkystės profesionalas, medelyno savininkas, biomedicinos mokslų daktaras Kęstutis Malinauskas, kuris pats parinko ir vyšnių veisles. Kadangi jos – skirtingo ankstyvumo, vyšnynas Basanavičynėje žiedais turėtų džiuginti visą mėnesį. Uogos taip pat derės skirtingu metu, todėl ilgiau: klasikinė žagarvyšnė noks liepos pradžioje, vidutinio ankstyvumo ‚Gronesta‘ – liepos viduryje, o vėlyva veislė ‚Pandy‘ – šio mėnesio pabaigoje.

Prieš pradedant sodinti medelius talkininkus darbui dar labiau įkvėpė Lietuvos nacionalinio muziejaus etnologė dr. Elvyda Lazauskaitė. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė, rengusi straipsnį apie Suvalkijos regiono savitumus, studijavo nacionaliniame muziejuje sukauptą archyvinę medžiagą, rado nemažai įdomios informacijos apie krašto vyšnynus.

„Daug metų atvažiuoju į Suvalkiją. Vis matydavau, kaip auga ąžuolynas, kaip tvirtėja medžiai. Tikiuosi, kad teks matyti ir kaip užaugs šios vyšnaitės, o gal ir visiems susirinkus skinti uogas – kaip kad seniau Suvalkijoje susirinkus visai giminei vykdavo vyšnių skynimo talkos“, – su šypsena kalbėjo E. Lazauskaitė.

Etnologės pasakojimą, iš kur ir kada vyšnia atkeliavo į Lietuvą, kokios yra Sūduvos vyšnynų tradicijos, kam buvo naudojami vyšnių lapai bei sakai ir apskritai kuo buvo svarbus šis medis mūsų krašto žmogui, galėsite paskaityti kitame „Santakos“ numeryje.

Po talkos ragavo kulinarinį paveldą

Vėliau talkininkai išklausė profesionalių K. Malinausko patarimų: kaip taisyklingai (cilindro, o ne kūgio formos) iškasti duobę, kaip paruošti dirvožemį maišant juodžemį su durpėmis.

Sodininkas aiškino, kad skiepytą kaulavaisį reikia sodinti taip, kad skiepas būtų truputį po žeme – tuomet iš poskiepio neaugs atžalos, kurios paprastai užaugina neskanias uogas. Profesionalas priminė, kad sodinant negalima šaknų užriesti į viršų, nes jos taps negyvybingos, o užkasus prie kamieno reikia suformuoti pylimą, kad susilaikytų vanduo.

Apie šimtas susirinkusių žmonių aktyviai kibo į talką: pasikeisdami, vieni kitiems padėdami pievoje netoli stubos kasė duobes, pylė žemes, sodino vyšnaites ir fotografavosi su jomis atminimui – juk bus smagu kitąkart atvažiavus pasilyginti, pasidžiaugti, kaip paties pasodintas medelis ūgtelėjo, kiek sustiprėjo.

O po talkos organizatoriai renginio dalyvius pakvietė neišsiskirstyti ir grįžti į Basanavičynės kluoną. Čia nuo šalto vėjo sužvarbusius talkininkus sušildė kulinarinis paveldas – karšta vyšnių sriuba, skrandžius pamalonino įvairūs vyšniomis įdaryti pyragai, sūris su vyšnių uogiene ir ledai. Renginio nuotaiką dar labiau praturtino muzikantai iš „Kigidi Karma“, savo dainomis sukūrę jaukią ir šiltą atmosferą.

Autorius: Eglė Mičiulienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama