"Atgimstanti sitorija"
Laluna
Turinį įkėlė
Atgimstanti istorija - Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatas
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Šiandienos laidoje kalbėsime apie bene daugiausia Klaipėdoje diskusijų keliantį jūrinio paveldo objektą – tai Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatas. Diskutuojama, ar šį Naujojo Uosto gatvėje stovintį, apsauginiu tinklu uždengtą, avarinės būklės pastatą reikia nugriauti, nes esą jis stovi per arti važiuojamosios dalies ir trukdo čia planuojamai žiedinei sankryžai ties statomu Memelio miestu. Visgi istorikas ir kultūros paveldo apsaugos specialistas Dainius Elertas sako, kad net negali būti jokių diskusijų apie šio pastato griovimą.
Dainius Elertas: “Klausimas išsaugot ar neišsaugot jau yra išspręstas. Ir čia nėra ko diskutuot, tai pasako statusas. Ir reikėtų diskutuot apie tai, kaip šitą išsaugojimą, galbūt, suderint su kažkokiais kitais poreikiais. Tų sprendimų yra – tai yra galimybė šiek tiek išplėsti gatvę šaligatviu kitoje pusėje, jeigu labai yra poreikis ten plėtot kažką tai.
Kodėl jisai mums galėtų būti svarbus? Na, visų pirma, tai yra turbūt pagrindinis pastatas, kuriame sukosi ilgą laiką, praktiškai netgi iki naujosios ten sovietinės uosto valdybos atsiradimo, sukosi visas pagrindinis uosto gyvenimas.”
Šis pastatas yra didesnio jūrinio kultūros paveldo komplekso, tai yra Karališkojo uosto valdybos ir darbų uosto, dalis. Pašnekovas jį vadina vienu iš svarbiausių jūrinio paveldo objektų.
Dainius Elertas: “Pati to pastato mūrinio, nes prieš tai dar buvo medinis, reiškia, istorija siekia 1883 metus. Nuo tada pastate veikė Karališkojo uosto statybos inspekcija. Na, vėliau veikė ir pirmoji lietuviška Klaipėdos uosto valdyba. Na, Antrojo pasaulinio karo metu veikė vokiškoji Klaipėdos vandens kelių valdyba. Ir čia dirbo eilė tokių labai svarbių asmenų. Galima sakyt, kad tarp 1923–39 metų čia dirbę žmonės iš esmės darė tai, ką mes dabar vadiname jūrine Lietuvos politika. Ir jeigu mes ieškotume, kaip sakant, pagal svarbą ir panašiai Lietuvai jūrinio paveldo objektų iš tarpukario, na, ko gero, mes išvis čia turim gal kokius penkis iš tikro. Tai čia yra labai mažai. Tai šitas yra vienas, na, tokių svarbesnių.”
Dainius Elertas pasakoja, kad Karališkojo uosto statybos valdybos ir darbų uosto įrengimui vadovavo Liudvikas Hagenas.
Dainius Elertas: “Pati jo istorija ją galima, aišku, pradėt nuo tam tikros priešistorės, kai 1878 metais buvo nuspręsta šiaurinę muitinės valdos dalį paskirti Karališkojo uosto statybos valdybai ir skirti darbų uosto įrengimui 33 tūkstančius markių.
Uosto valdybos tuometinis viršininkas yra klaipėdiečiams mažai pažįstamas, bet labai svarbus asmuo – Liudvikas Hagenas. Mes turime tam tikrą jo atminimo ženklą, kopos pavadinimą ir ten stovinti stela su jo vardu ir pavarde. Jis vadovavo va tai pertvarkai.
Tuo metu buvo nugriautos vėjinės lentpjūvės, iškastas uostas, įrengtas slipas, įrengtos uosto dirbtuvės: mechanikos ir stalių cechai. Jie yra išlikę – tie dailidžių cechas, tas vienas iš tų raudonų fachverkinių pastatukų už, na, aptariamo uosto valdybos pastato, reiškia, giliau.
Ir ten nutiestas bruku grįstas kelias. Jeigu ten asfaltą nuvalyt, tai jisai irgi yra išlikęs su dviem dujiniais žibintais. Žodžiu, buvo visai sutvarkyta graži aplinka. Beje, būta medinių tam tikrų pastatėlių, kurie buvo gausiai papuošti drožiniais, kas rodė vėlgi ne tik, sakykim, ūkinę funkciją, bet ir tam tikrą reprezentaciją. Pati ta teritorija labai išsiskyrė ir tuo, kad buvo vadinamas Muitinės sodas, kuris buvo sunaikintas dabar iš dalies tų naujų pastatų. Ir labai gaila, kad neišsaugotas, o jo konfigūracija sovietmečiu išliko ir buvo medžių išlikusių, kuriuos išpjovė.”
Pasakojimą apie Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatą ir jame dirbusias bei gyvenusias asmenybes tęsime po pertraukėlės.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatą. Jis yra didesnio jūrinio kultūros paveldo komplekso – Karališkojo uosto valdybos ir darbų uosto – dalis. Istorikas Dainius Elertas pasakoja, kad vietoje čia buvusio medinio pastato 1883 metais buvo pastatytas mūrinis.
Dainius Elertas: “Jau 1898 metų šis pastatas yra užfiksuotas adresų knygoje. Ir rašoma, kad nuomojamo pastato uosto statybos gyveno, reiškia, krautuvininkas Ašotas ir inspektorius Rodė. Taigi, matome, kad jame buvo ne tik kontoros, bet ir gyvenama, reiškia, nuomojami butai, bet susiję būtent su uosto žmonėm. Iki 1909 metų čia veikė Karališkoji uosto statybos tarnyba, gyveno minėtos uosto statybos viršininkas Faks ir inspektorius Miusetas, jų butai atitinkamai irgi buvo.”
1923 metais Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, šiame pastate buvo apgyvendinta 12 Klaipėdos uosto statybos ir remonto įmonių darbuotojų, taip pat čia įsikūrė Klaipėdos uosto kapitonas ir uosto viršininkas Liudvikas Stulpinas.
Dainius Elertas: “Ta Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerija perėmė Klaipėdos uostą iš ankstesnės uosto valdybos. Ir ši uosto dalis, darbų uostas, pradėta vadinti, na, lietuviškai jau Valdišku uostu. Šitoje uosto dalyje koncentravosi visas tarnybinis laivynas. Baržos, žemkasės, buvo jų remontas atliekamas. Tuo metu buvo paskirtas netrukus ir Klaipėdos uosto pirmasis kapitonas, kuris tapo ir uosto viršininku – Liudvikas Stulpinas.
1927 metais į pastatą iš Biržos gatvės persikelia Klaipėdos uosto direkcija ir uosto statybos valdyba. Pastato rekonstrukcijai buvo skirta 75 tūkstančiai litų, jame apsigyveno lietuviško uosto tarnautojai. Na, galim sakyt, pastatas įgijo dabartinį pavidalą, nes jis buvo iš pradžių vieno aukšto, paskui dviejų ir paskui atsiranda tas toks, nu, bokštelis savotiškas.”
Klaipėdos kraštą vėl užėmus Vokietijai, šis pastatas buvo perduotas Klaipėdos vandens kelių valdybai.
Dainius Elertas: “1940 metais pastatas buvo perduotas vokiškai Klaipėdos vandens kelių valdybai. Lietuviai iki galo nepasitraukė, tai yra iš uosto, nes yra laisvoji zona, į kurią jie ir ta zona yra atskiroje jau vietoje, arčiau Locmanų uosto ir, na, atitinkamai šitas pastatas atsiduria už tos demarkacinės linijos ir perima tuometiniai valdytojai. Paskirtas valdytojas Jakobas Pocas ir tuo metu, saugantis bombardavimų, buvo sustiprintas rūsys, įrengtos geležinės žaliuzės. Taip kad jame yra vat skirtingo to laikotarpio, sakykim, elementų. Galima jį skaityt kaip knygą savotiškai, reiškia, tas kiekvienas mūras, tam perstatymas kažką tai paliko po savęs.”
Pokariu šioje teritorijoje buvo įrengtos Klaipėdos jūrų prekybos uosto laivų remonto dirbtuvės.
Dainius Elertas: “Vokiečiai pasitraukė, ta sovietinė valdžia perima visą šitą ūkį. Teritorijoje buvo įrengtas Klaipėdos jūrų prekybos uosto laivų remonto dirbtuvės. Ir tai buvo viena pirmųjų mieste veikusių įmonių Klaipėdoje. Dar 50-aisiais metais yra fotografijos – matome, kad jose dar tebėra tas išlikęs uosto sodas arba muitinės šalia. Ir, na, ta aplinka, sakykim, nors ir atsirado tvoros, bet ji mažai dar pasikeitė.
Tačiau 1956 metais šitos dirbtuvės buvo perduotos uosto trestui ir mažos mechanizacijos organizacijai, kuri nu, gauna tokį pavadinimą – uosto įrengimų ir mažos mechanizacijos įmonė numeris septyni. Ir vėlgi to pastato istorija tokia, kad ten irgi kurį laiką buvo valdyba, o paskui buvo apgyvendinti darbuotojai. Ir netgi tam tikrą nedidelį laikotarpį įmonė turėjo savo darželį, lopšelį, ir jis irgi naudojosi ten kai kuriom patalpom.”
Na, o kokias dar jūrinei kultūrai nusipelniusios asmenybės gyveno ir dirbo šiame pastate, sužinosite netrukus.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Tęsiant pasakojimą apie Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatą, būtina paminėti ir jame dirbusias bei gyvenusias asmenybes. Istorikas Dainius Elertas sako, kad viena iš svarbiausių ir garsiausių – tai buvęs uosto valdybos viršininkas Liudvikas Hagenas. Jis, beje, rūpinosi ir Kuršių nerijos apsodinimo bei kopų tvirtinimo darbais. Tai, beje, mena jo vardu pavadinta kopa ties Naująja perkėla Smiltynėje ir ant jos pastatytas paminklinis ženklas.
Dainius Elertas: “Vienas iš jų – Liudvikas Hagenas. Jisai buvo Prūsijos vandenų statybos viršininkas ir Berlyno statybos akademijos jūrų ir uostų statybos profesorius. Parengė svarbiausius Baltijos uostų pertvarkymo planus: Gdansko, dabartinės Svinouščios, Piliavos, Karaliaučiaus, nu ir Klaipėdos. Dirbdamas Klaipėdoje organizavo ir Kuršių nerijos apsodinimo ir kopų tvirtinimo darbus. Jo sukurta kopų sustiprinimo metodika, tai perėmė Didžioji Britanija. Taip kad mes turim unikalią, labai įdomią asmenybę, kuria galėtume vadint, nežinau, institutus ar ką nors, ir mes, nu, kaip sakant, labai atsainiai elgiamės.”
Tarpukariu šiame pastate veikė pirmoji lietuviška Klaipėdos uosto valdyba. Čia dirbo ir gyveno ne vienas Lietuvai nusipelnęs asmuo, iš kurių bene labiausiai išgarsintas pirmasis lietuviškojo Klaipėdos uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas.
Dainius Elertas: “Mes labai susikoncentravę dažnai į Stulpiną ir sakom: „Va, Stulpinas pirmas“. Taip, jis buvo pirmas jūrų kapitonas, tapęs uosto kapitonu. Tačiau ne pirmasis lietuvis, kuris perėmė tą visą ūkį. Pirmasis, paskirtas Šventosios uosto statybos viršininkas, inžinierius Ričardas Visockas, Šventojoj pradėjęs karjerą, na, Lietuvos vyriausybė jam patikėjo organizuoti Klaipėdos uosto perėmimą iš vokiečių uosto valdybos. Taigi, jis – pirmasis lietuvis Klaipėdos uosto viršininkas. 1928–1934 m. jis buvo Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas, o 1929 metais įkurto Klaipėdos jachtklubo pirmasis komandoras. Nuo 1940 metų Lietuvos skautų brolijos Jūrų skautų skyriaus vadas. Na, apie kapitoną Liudviką Stulpiną galbūt čia nesiplėsim, bet kaip pirmojo lietuviško Klaipėdos uosto kapitono pareigas galbūt paminėsim, bet jam šiek tiek yra to dėmesio, gal net per daug, jis užgožia kitas asmenybes. Tai vat dar viena iš tokių lietuviškų asmenybių, tai yra profesorius inžinierius Jonas Šimoliūnas. 1923 metais tapo uosto valdybos direktoriumi. Vadovavo Šventosios ir Klaipėdos uostams, jų statybai, modernizavimui. Be to, jis 1918–1919 metais buvo susisiekimo ministras. Taip pat Lietuvos jachtklubo Kaune įkūrėjas. Irgi spalvinga, įdomi asmenybė. Na, mums, klaipėdiečiams, galėtų būt malonus ir toks vertas atkreipt dėmesį žmogus – tai kultūros ir politikos veikėjas Endrius Borchertas. Dirbo „Mauderodės“ spaustuvėje Tilžėje, na, tai yra spaustuvė, kuri nemažai lietuviškų leidinių leido. Dalyvavo Vydūno giedotojų draugijos veikloje. Po pirmo karo įkūrė draugiją „Kalnas“ kultūrinę. Na, ir buvo dalyvis 1923 metų sukilimo vadinamo. Tapo lietuviškos Valentino Gailiaus Klaipėdos direktorijos nariu. Vėliau pats vadovavo direktorijai. Na, ir jis, beje, uosto valdybos nariu ilgą laiką buvo. Išrinktas Klaipėdos krašto seimelio nariu. 1929 m. tapo Klaipėdos krašto lietuvių susivienijimo centro valdybos pirmininkas. 1945 metais jį suėmė sovietinės kariuomenės užnugario valdyba „SMERŠ“. Borchertas buvo nuteistas, ištremtas į Karagandą, kur netrukus mirė. Tai va, turim visą paletę asmenų.”
Anot istoriko Dainiaus Elerto, būtina įamžinti šiame pastate dirbusias ir gyvenusias asmenybes, o patį pastatą prikelti naujam gyvenimui. Bet apie tai – jau paskutinėje laidos dalyje.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvęs Klaipėdos Karališkasis uosto statybos valdybos pastatas ir toliau nyko. Čia įrengtame dešimties butų name vienas priklauso savivaldybei, trys – privatiems asmenims, likusieji – gretimą teritoriją vystančiai įmonei. Namas yra avarinės būklės. Paskutiniai gyventojai iš čia išsikraustė maždaug prieš 20 metų, o prieš penkerius metus jis buvo įtrauktas į kultūros vertybių sąrašą. Tai reiškia, kad jį griauti draudžiama. Tuo kol kas viskas ir baigėsi, nes jokie pastato tvarkymo darbai nevyksta ir jis stovi tarsi vaiduoklis, kuriame tik mirksi keli menininkų įrengti šviečiantys langai, tarsi kviesdami įpūsti šiam pastatui gyvybės. Istorikas ir kultūros paveldo apsaugos specialistas Dainius Elertas viliasi, kad kada nors tai ir įvyks, juolab kad yra išlikę ir daugiau čia buvusio jūrinio kultūros paveldo komplekso dalių.
Dainius Elertas: ”Būtų geriausia istorija to pastato, jeigu jis atsidurtų vienose rankose. Manau, kad tie valdytojai ir vystytojai, kurie užsiiminėja darbų uosto teritorija buvusia, kurioje turi likusias komplekso dalis, tai yra užkastas slipas (nežinau kodėl nenori panaudot, bet galėtų), turi gatvę grįstą bruku, kurią galima irgi galbūt ir atidengt kažkiek tai, parodyt. Turi tris pastatus kitus – tai yra buvę dailidžių, ten paskui kitų dirbtuvių, sargo namelis tas raudonas gražus. Ir šalia yra dar vienas pastatėlis, kuriems savo laiku buvo pristatytas antras aukštas, jis ten baltai nudažytas, bet tai raudonų plytų gražus pastatukas. Tai sudaro vat tą tokį komplekso likutį, sakykim. Ir juos galbūt galima būtų interpretuot kažkaip architektūriškai ar kitaip kaip visumą. Tai yra puiki įžanga, įėjimas ir savotiška vizitinė kortelė šitam visam kuriamam kvartalui.”
Prie pat Naujojo Uosto gatvės stovintis trijų aukštų istorinis pastatas yra išsaugojęs autentišką laiptinę, duris, plyteles, taip pat rūsyje skliautuotas lubas ir krosnį. Pašnekovas teigia, kad jį restauravus galima būtų įrengti muziejines ekspozicijas, skirtas čia dirbusiems ir gyvenusiems uosto kūrėjams bei uosto vystymo istorijai.
Dainius Elertas: “Žinoma, kad tektų, reiškia, jį sutvarkyt, remontuot. Yra dalykų, kuriuos būtų galima atskleist – ten yra ir dekoras išlikęs, ir plytelės, ir netgi tų tepinių visokių. Galima būtų, reiškia, jo architektūrinę tą pusę parodyt, atskleist. Iš kitos pusės, žinoma, kad tai tiesiog prašosi: ta visa dvasia to kvartalo galėtų tam pastatėly įsikurti ir būti kažkaip reprezentuojama. Manau, kad ten tikrai galėtų būti kažkaip reprezentuojamos tos asmenybės, ta pati visa istorija, tiek va ta senoji uosto, tiek to lietuviško laikotarpio. Ir iš tikrųjų į tą žodžio „Memelio miestas“ įneštų lietuvišką truputį tokią spalvą. Tai aš manau, kad tas kelias būtų visai įdomus. Tuo labiau, kad tikiuosi, kad tai bus realizuota. Ir buvo toks pasiūlymas šalia to pastato, jeigu žiūrėt į tą kalėjimo pusę, ten buvo nedidelės tos skersgatvis gatvelė tokia, sujungianti Jūros gatvę. Tas skersgatvis jisai galbūt visiškai ten mašinom ar panašiai jis netinkamas, bet jis labai puikiai tiktų judėti pėsčiomis. Galbūt yra nesunku padaryt požeminį praėjimą, kuris sujungtų du skirtingus tuos objektus – tai yra buvusį kalėjimą, kuris transformuosis, ir, reiškia, „Memelio miestą“, nes šito tarsi ir norėtųsi mąstant kompleksiškai atsiranda sprendimai. To turinio, kas ten galėtų atsirasti, tikrai yra. Yra tiktai labai gaila, kad miesto dabartiniai valdytojai, deja, būdami patys išėję iš uosto, jie mielai naikina tą uosto praeitį ir atmintį. Nes būtent teritorijos valdytojas vienu metu buvo net įtikintas, kad šis pastatas su kitais galėtų būti ta reprezentacinė kortelė, vartai į šitą teritoriją. O čia pat administratoriai pradeda aiškint: „Ne, ne, nereikia mums čia tų vartų, mes čia norim gatves platint“.”
Teigia istorikas ir kultūros paveldo apsaugos specialistas Dainius Elertas. Tuo ir baigiame pasakojimą apie bene daugiausia diskusijų keliantį jūrinio paveldo objektą – Klaipėdos Karališkojo uosto statybos valdybos pastatą.
Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.
P.S. Pašnekovų kalba neredaguota
Autorius: Žydrūnas Naujokas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
