Savamokslė menininkė kuria išskirtinius lipdinius

Turbūt retas fotografija besidomintis žmogus nežino vieno žymiausių Lietuvos fotomenininkų Rimaldo Vikšraičio. Bet šįkart ne apie jį. Papasakosime apie talentingą jo žmoną Danutę, kuri užsiima keramika, velia iš vilnos, gamina suvenyrus.

Sulaukia vyro palaikymo

Sakytume, dviem menininkams po vienu stogu nėra lengva. Bet Danutė ir Rimaldas kartu jau Keturiasdešimt vienus metus. Didelę dalį gyvenimo jiedu kūrė Šakių rajone, o dabar jau trylika metų gyvena Vilkaviškio pašonėje – Vokiškėlių kaime.

D. Vikšraitienei mūsų kraštas nėra svetimas. Ji užaugo netoli Daržininkų esančiame Puodžiškių kaime (Klausučių sen.). Grįžusi į gimtąjį rajoną moteris lanko Vilkaviškio trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimus, o širdžiai miela veikla neleidžia pamiršti Šakių krašto. Danutė jau 34-erius metus darbuojasi Marijampolės profesinio rengimo centro (dabar – MTEC) Kudirkos Naumiesčio skyriuje, ten veda neformaliojo švietimo keramikos ir suvenyrų gamybos užsiėmimus.

„Vedėja Marija Jurgilienė mane labai palaiko. Kol esu reikalinga, tol dirbu ir apie užtarnautą poilsį stengiuosi negalvoti. Didelė dalis gyvenimo prabėgo mokykloje, todėl mano darbai susiję su ten vykstančiais renginiais, parodomis ir šventėmis“, – kalbėjo D. Vikšraitienė.

Menininkė sakė, kad kūrybos kelyje sulaukia vyro padrąsinimų. Jei ne Rimaldas, gal Danutė taip ir nebūtų parodžiusi iš vilnos nuveltų šuniukų, kurie savo dydžiu ir tikroviškumu ne ką skiriasi nuo gyvų augintinių.

„Visada ją skatinu. Galėjo piešti, bet kažkodėl metė. Man gaila, kad Danutė taip nepasitiki savimi, drovisi. Kartais jos darbus net pakavoju, kitaip – tuoj išmestų. Ji mano, kad nepavyko, o man atrodo kitaip“, – tarsteli Rimaldas.

Moteris turi nemažai namų ruošos darbų. Šeima augina paukščius, turi šiltnamį ir nemažą sklypą žemės, kuriame sėja ir sodina įvairias daržoves.

Lipdo iš molio

D. Vikšraitienė – savamokslė menininkė. Ji prisiminė, kad pirmieji keraminiai dirbiniai buvo iš paprasto, gamtoje randamo molio. Tada ji lipdė kaukes. Vėliau kolega pagamino savadarbę krosnelę, o paskui degimo krosnį parūpino profesinė mokykla.

Labiausiai menininkė pamėgusi rankų darbo keramiką. Joje geriausiai atsispindi asmeninė vizija, išryškėja kūrinio unikalumas. Lipdydama vazas, pintines ar indus D. Vikšraitienė dažniausiai pasitelkia atspaudo techniką, kai molyje paliekamas medžio ar kito augalo lapo įspaudas. Tuomet moliniai lapeliai suguldomi pageidaujamame inde ar kitoje formoje, lipdinys degamas, glazūruojamas ar kitaip puošiamas.

Dekoratyvių indų puošyba labai įvairi. Nuo taškavimo technikos iki aplikavimo moliu ar pačios Danutės gaminamu lipčiumi. Šituo bitininkų terminu ji vadina medžiagą, kuri sukietėjusi prilygsta plastmasei.

„Esu labai giliai įlipusi molyje. Tai nėra švarus darbas. Ypač kai pati gaminu lipčių. Jį reikia virti, paskui laikyti plastiko maišeliuose šaldytuve“, – apie lipdinių dekoravimo priemonę pasakojo keramikė.

Daug dėmesio D. Vikšraitienė skiria eksperimentams, todėl ieškodama geriausios technikos atlieka įvairius bandymus, nes, kaip pati sako, – viskas iš savęs, viskas per praktiką.

Kuria iš kartono

Be molio, D. Vikšraitienė yra pamėgusi ir kitokias medžiagas, todėl idėja lipdant naudoti kartoną gimė visai atsitiktinai. Taip jau kartais nutinka, kad krosnyje degamas molio dirbinys sutrūksta. Danutė duženų neišmeta. Prideda kartono, priderina medžiagos skiautes.

D. Vikšraitienė parodė keletą darbų. Matant kruopščiai nulipdytą pusės metro aukščio varlę karalienę ar puošnia suknele padabintą ponią sunku įžvelgti, kad tai lipdinys iš kartono, audinio ir klijų. Beje, klijus Danutė su savo moksleivėmis taip pat gamina pačios. Todėl miltai būrelio užsiėmimuose naudojami visai ne pyragams kepti. Nors darbas vyksta lėtai, nes klijuojama po detalę, klaidų vis tiek pasitaiko.

„Muilas, glicerinas – daug ingredientų. Klijai ne visada gerai pavyksta. Šiaip perku pigesnius miltus, bet iš brangesnių klijai būna geresni. Ir tada jau taip sulimpa, kad klaidas galima ištaisyti tik su pjūkliuku“, – juokėsi Danutė.

Ne ką mažesnį dėmesį kūrėja sutelkia darbelius dažydama. Moteris pasakojo, kad dabar mene vyrauja pastelinės spalvos, todėl ji stengiasi atsižvelgti į šių dienų tendencijas.

Praktiškas žvilgsnis

Menininkei taip pat svarbus praktinis daikto pritaikymas. Kaip pati sakė, „kad nebūtų tuščias darbas“. Kur galima panaudoti keramikos dirbinius, turbūt nesunku įsivaizduoti, vis dėlto ir suvenyrus išradinga moteris geba pritaikyti. Pavyzdžiui, iš kartono ir kitų medžiagų mišinio daro papuošalų dėžutes. O šiuo metu būrelyje ruošiamam dekoratyviniam stirniukui nugaros dalyje įtaisė dureles. „Ten bus galima laikyti kokią nors savo paslaptį, nes durelės rakinamos“, – išmonės nestokoja pašnekovė.

Nuolat įvairius iššūkius sau kelianti menininkė dabar turi išspręsti naują uždavinį. Kaip paruošti lauko dekoracijas, kad jos būtų atsparios drėgmei? Jau išbandė plytelėms skirtus klijus, tačiau rezultato nepasiekė.

D. Vikšraitienė turi meninio siuvinėjimo specialistės profesinę kvalifikaciją, todėl vis prisėda prie siuvimo mašinos. Anksčiau nemažai tapė, todėl svajoja grįžti prie šio užsiėmimo. Ką pieš – netruks sugalvoti, o ir drobę jau yra nusižiūrėjusi.

„Aš greitai sufantazuoju. Kiek valiosiu, tiek dar judėsiu į priekį. Turbūt nieko nėra blogiau, nei neturėti ką veikti. Kartą per televizorių mačiau tokią laidą, kurioje vaikinas sakė, kad apie nieką nesvajoja. Žinokit, kai žmogus neturi svajonės – baisiau jau būti negali“, – savo nuostatą išsakė Danutė.

Autorius: Simona Simanavičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama