Valančiaus idėjos Plungėje gyvos

Pak­lo­jo pa­ma­tus at­gi­mi­mo są­jū­džiui

Šio teks­to au­to­rė ren­gi­nio da­ly­viams pa­pa­sa­ko­jo apie vys­ku­po M. Va­lan­čiaus pa­stan­gas iš­blai­vin­ti Že­mai­čių vys­ku­pys­tės žmo­nes, jo laiš­kus Plun­gės ir Ku­lių pa­ra­pi­jie­čiams, ne­pa­si­žy­mė­ju­siems en­tu­ziaz­mu blai­vy­bei.

„Daė­jo ma­niep ži­nia, jo­gei jūs, Plun­gės pa­ra­pi­jo­nys, čia pat ar­ti ma­no šo­no gy­ven­da­mi, at­puo­lėt į se­ną pa­pro­tį ir po se­no­vei ėmėt ger­ti ariel­ką. Gir­džiu jus, į mies­te­lį su­si­rin­ku­sius, cie­las bač­kas to trun­ko iš­tuš­ti­nan­čius, ta­ry­tum šv. blai­vy­bės anei bū­ta tar­po jū­sų“, – 1862 me­tais ra­šė M. Va­lan­čius.

Pla­te­lių ir Gin­ta­liš­kės pa­ra­pi­jie­čiai vi­si iki vie­no bu­vo įsi­ra­šę į blai­vi­nin­kų są­ra­šus, o ku­ni­gaikš­tis Ire­nė­jus Ogins­kis ir gra­fas Ka­zi­mie­ras Plia­te­ris, rem­da­mi vys­ku­po pa­stan­gas, už­da­rė sa­vo va­ryk­las ir kar­čia­mas, prie­šin­gai nei daug ki­tų dva­ri­nin­kų. Kaip vie­na iš svar­biau­sių M. Va­lan­čiaus veik­los pa­sek­mių – blai­vy­bės są­jū­džio lie­tu­viams duo­tas pir­mas tai­kin­gas „ma­sių mo­bi­li­za­ci­jos“ mo­de­lis (kaip jį pa­va­di­no fi­lo­so­fas Vy­tau­tas Ka­vo­lis). To­kiu bū­du tau­tos at­min­ty­je įsi­ra­šė nuo­sta­ta, for­ma­vu­si tai­kius at­gi­mi­mo są­jū­džio veik­los prin­ci­pus.

Ne­ša po kvar­tū­gu kaip Ur­nie­žie­nės deg­ti­nę

Is­to­ri­kas Gin­ta­ras Ra­mo­nas su­si­rin­ku­siuo­sius su­pa­žin­di­no su blai­vy­bės pa­dė­ti­mi Plun­gė­je tar­pu­ka­riu. Nors, tie­są sa­kant, dau­giau kal­bė­jo apie gir­tuok­lys­tės at­ve­jus, pa­si­rem­da­mas to me­to spau­da, dau­giau­sia laik­raš­čiu „Že­mai­čių prie­te­lius“.

Pra­ne­šė­jas pa­sa­ko­jo, kad tuo me­tu stip­rių­jų gė­ri­mų bu­vo ga­li­ma gau­ti ir ar­ba­ti­nė­se, ir val­gyk­lo­se. Pa­vyz­džiui, da­bar­ti­nės Plun­gės mies­to se­niū­ni­jos pa­sta­to vie­to­je sto­vė­ju­sio­je Ur­nie­žie­nės val­gyk­lo­je slap­čio­mis bu­vo ga­li­ma pa­si­stip­rin­ti ne tik mais­tu. Net prie­žo­dis bu­vo at­si­ra­dęs: „Ne­ša po kvar­tū­gu kaip Ur­nie­žie­nės deg­ti­nę.“

Tar­pu­ka­rio ant­ro­je pu­sė­je Plun­gė­je vei­kė be­ne 6–7 res­to­ra­nai ar di­des­nės mai­ti­ni­mo įstai­gos, kur bu­vo ga­li­ma gau­ti iš­ger­ti. Di­džiau­sios iš­ger­tu­vės vyk­da­vo tur­gaus die­no­mis. G. Ra­mo­nas pri­mi­nė, kad di­džiau­si tur­gūs, va­di­na­mi kir­vel­nin­kų, Plun­gė­je vyk­da­vo nuo sau­sio mė­ne­sio, kai mer­gos ir ber­nai ieš­ko­da­vo­si dar­bo, o ūki­nin­kai – pa­gal­bi­nin­kų vie­ne­riems me­tams. Po to vi­si ei­da­vo san­dė­rių ap­lais­ty­ti.

O kas ko­vo­jo su gir­tuok­lys­te? G. Ra­mo­nas pa­mi­nė­jo vie­ti­nę po­li­ci­ją, vyk­dy­da­vu­sią rei­dus, ieš­ko­da­vu­sią bra­vo­rų. Su­lai­ky­ti ir pi­ni­gi­nes bau­das pri­vers­ti mo­kė­ti deg­tin­da­riai su­ge­bė­da­vę šmaikš­čiai at­si­kirs­ti, klaus­da­vę, o ko­dėl gi ne­bau­džia­ma už duo­nos ke­pi­mą?!

Pra­ne­šė­jas pa­mi­nė­jo ir blai­vy­bės pro­pa­guo­to­jus. Ak­ty­vus bu­vo Lie­tu­vos ka­ta­li­kių mo­te­rų Plun­gės sky­rius, vi­są tar­pu­ka­rį or­ga­ni­zuo­da­vęs įvai­rias veik­las. Štai 1938 m. pa­skel­bė blai­vy­bės sa­vai­tę. Vei­kė ir blai­vy­bės drau­gi­jos, kvies­da­vu­sios nau­jus na­rius, mo­kyk­los tė­vams ve­du­sios pa­skai­tas apie al­ko­ho­lio ža­lą. Vyk­da­vo ir teat­ra­li­zuo­ti teis­mai, ku­riuo­se bu­vo tei­sia­ma deg­ti­nė ar gir­tuok­liai.

Pa­gal 1939 m. Lie­tu­vos sta­tis­ti­ką, vie­nam žmo­gui te­ko 1,5 l al­ko­ho­lio per me­tus, da­bar gi – 12 l. „Bet rei­kė­tų ne­pa­mirš­ti, kad bu­vo di­džiu­lė kont­ra­ban­da, vei­kė bra­vo­rai, tad tie prieš­ka­rio skai­čiai ne­la­bai pa­ti­ki­mi“, – pri­pa­ži­no pra­ne­šė­jas, pa­mi­nė­jęs ir vals­ty­bės pa­stan­gas griež­tai baus­ti deg­tin­da­rius, su­da­ry­tą ga­li­my­bę al­ko­ho­lio įsi­gy­ti tik vals­ty­bi­nė­se par­duo­tu­vė­se, nuo 9-os iki 22-os val. ri­bo­ja­mą par­da­vi­mo lai­ką. Deg­ti­nė ne­ga­lė­jo bū­ti im­por­tuo­ja­ma iš už­sie­nio, ne­bu­vo par­da­vi­nė­ja­ma Sei­mo rin­ki­mų, jau­nuo­lių ėmi­mo į ar­mi­ją die­no­mis, o tur­gaus die­no­mis al­ko­ho­lis bū­da­vo par­da­vi­nė­ja­mas tik iki 16 va­lan­dos. „Pa­ly­gi­nus su šio­mis die­no­mis, su­si­da­ro įspū­dis, kad anuo­met bu­vo dau­giau nu­vei­kia­ma blai­vy­bės la­bui“, – api­bend­ri­no G. Ra­mo­nas.

Už blai­vy­bę – į žy­gį

Apie 1989 m. S. Dau­kan­to bib­lio­fi­lų klu­bo suor­ga­ni­zuo­tą dvi­ra­čių žy­gį M. Va­lan­čiaus blai­vy­bės ke­liais Že­mai­ti­jo­je pa­pa­sa­ko­jo klu­bo va­do­vas Gin­tau­tas Čer­nec­kis. Jis pa­brė­žė, kad pra­si­dė­jus tau­tos At­gi­mi­mui S. Dau­kan­to bib­lio­fi­lų klu­bas ga­lė­jo at­vi­riau puo­se­lė­ti lie­tu­vy­bę. Blai­vy­bės žy­gio tiks­las bu­vo įtvir­tin­ti lie­tu­vio są­mo­nė­je vys­ku­po M. Va­lan­čiaus sie­kį do­rin­ti, ap­švies­ti ir blai­vin­ti tau­tie­čius.

Žy­gy­je da­ly­va­vo klu­bo na­riai, Se­na­mies­čio (ta­da 4-osios vi­du­ri­nės) mo­kyk­los mo­ki­niai ir ke­liau­to­jų klu­bas „Ter­ra in­cog­ni­ta“: apie 50–60 žmo­nių. Žy­gei­viai star­ta­vo 1989 m. bir­že­lio 30 d. Bab­run­go slė­ny­je, prieš tai kraš­to­ty­ri­nin­kei Eleo­no­rai Ra­vic­kie­nei da­vę prie­sai­ką ne­ga­min­ti al­ko­ho­lio, ne­pirk­ti, ne­ger­ti ir ne­vai­šin­ti ki­tų. G. Čer­nec­kis pri­si­mi­nė, kaip prie jo pri­bė­go ke­le­tas jau­nuo­lių, sa­ky­da­mi, kad ne­ga­li priim­ti to­kios griež­tos prie­sai­kos. „Ar ga­li­ma kaž­kaip su­švel­nin­ti? Gal ga­li­ma ty­liai sau pa­sa­ky­ti, kad, pa­vyz­džiui, ne­var­to­siu iki atei­nan­čio gim­ta­die­nio?“ – klau­sė jie. Mo­ky­to­jas at­sa­kęs, kad rei­kia elg­tis pa­gal sa­vo są­ži­nę, ne­me­luo­jant.

Žy­gei­viai ke­lia­vę marš­ru­tu Plungė–Nasrėnai–Salantai–Žemaičių Kalvarija–Gegrėnai–Alsėdžiai–Varniai–Plungė. Sus­to­ji­mų vie­to­se su vie­tos žmo­nė­mis ren­gė va­ka­ro­nes, skai­ty­mus ir net tvar­kė ap­leis­tas Šlik­ti­nės kai­mo Skuo­do ra­jo­ne ka­pi­nes. G. Čer­nec­kis pa­sa­ko­jo, kad už­suk­ti į šį gir­tuok­lys­tė­mis gar­sė­ju­sį kai­mą juos pa­kvie­tė bu­vęs jo stu­di­jų drau­gas. Jis sa­kęs, kad kai­mas be­veik vi­sai pra­si­gė­ręs, žmo­nės ne­ti­kį, kad Lie­tu­vo­je yra Są­jū­dis.

O Var­niuo­se, vie­to­je, kur ta­ry­bi­niais me­tais bu­vo nu­griau­tas M. Va­lan­čiaus bius­tas, ke­liau­to­jai su ge­ra­no­riš­ku kle­bo­no Jo­no Pet­raus­kio pa­lai­ky­mu ne­tgi su­ren­gė mi­tin­gą, po to – va­ka­ro­nę su baž­ny­čios cho­ru ir vie­tos gy­ven­to­jais.

„...dvi die­nas – ty­lu, ra­mu“

Žo­dį pe­rė­męs Sei­mo na­rio Vik­to­ro Pranc­kie­čio pa­dė­jė­jas Jo­nas Var­ka­lys pri­si­mi­nė so­viet­me­tį: „Ren­gi­ny­je da­ly­vau­jan­tys klu­bo „Me­lio­ra­to­ra­ci­jos sen­jo­rai“ na­riai – gy­vi liu­di­nin­kai, kas dė­da­vo­si me­lio­ra­ci­jos įmo­nė­se, sta­ty­bi­nė­se or­ga­ni­za­ci­jo­se. Vi­si tik lauk­da­vo, ka­da at­veš at­ly­gi­ni­mus. Ob­jek­tuo­se pa­pras­tai dirb­da­vo apie 60 me­cha­niz­mų, o ga­vus pi­ni­gus dvi die­nas – vy­tu­riu­kai či­re­na, ty­lu, ra­mu. Ži­no­ma, ne vi­si, bet di­džio­ji dau­gu­ma iš­gė­ri­nė­da­vo.“

J. Var­ka­lys kal­bė­jo apie tai, kad gir­ta­vi­mas ir ca­ri­nės Ru­si­jos prie­spau­dos lai­kais, ir so­viet­me­čiu bu­vo prie­mo­nė val­dy­ti žmo­nes. Ki­tas da­ly­kas – mo­kes­čiai. „Tiek Va­lan­čiaus lai­kais, tiek da­bar svar­būs iš deg­ti­nės par­da­vi­mų su­ren­ka­mi mo­kes­čiai. Per me­tus su­ren­ka­ma 320–350 mln. eu­rų ak­ci­zo, bet kiek kai­nuo­ja pa­sek­mių ša­li­ni­mas? Tie­sio­gi­nei al­ko­ho­lio pa­da­ry­tai ža­lai at­ly­gin­ti per me­tus iš­lei­džia­ma 450 mln. eu­rų, o kur dar ka­lė­ji­mų iš­lai­ky­mas, mir­tys, ali­men­tai?“ – var­di­jo pra­ne­šė­jas ir ap­gai­les­ta­vo, kad kiek­vie­no­je šei­mo­je, kiek­vie­no­je gi­mi­nė­je ta pro­ble­ma eg­zis­tuo­ja.

2017 m. Sei­me J. Var­ka­lys ak­ty­viai bend­ra­dar­bia­vo su svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ru Au­re­li­ju­mi Ve­ry­ga. Bu­vo priim­ta daug įsta­ty­mų, su­ma­ži­nu­sių al­ko­ho­lio pa­siū­lą: rek­la­mos, par­da­vi­mo lai­ko ri­bo­ji­mas, at­si­ra­do ne­dar­bin­gu­mo iš­mo­kos su gy­dy­to­jų siun­ti­mu be­si­gy­dan­tiems pri­klau­so­my­bių li­gų cent­ruo­se. Jis pa­mi­nė­jo ir pri­klau­so­my­bių kon­sul­tan­tus sa­vi­val­dy­bė­se, ku­rie pa­tys daž­nai tu­ri kar­čios pa­tir­ties ir ge­riau­siai ga­li su­pras­ti no­rin­čiuo­sius at­si­kra­ty­ti pri­klau­so­my­bių, juos mo­ty­vuo­ti.

J. Var­ka­lys pri­mi­nė ir mū­sų ra­jo­no me­ro įves­tą tvar­ką, kad mies­to šven­čių me­tu Plun­gė­je al­ko­ho­lis ne­par­duo­da­mas. De­ja, bet šian­dien tarp ra­jo­no po­li­ti­kų pra­de­da sklis­ti min­tys, kad šią tvar­ką rei­kė­tų at­šauk­ti.

Pra­ne­šė­jas džiau­gė­si, kad Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba pa­tvir­ti­no „Prik­lau­so­my­bių pre­ven­ci­jos pro­gra­mą“, ku­ri sėk­min­gai vei­kia ir šian­dien, o Plun­gės vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ras per me­tus su­tei­kia pa­gal­bą dau­giau kaip 100-ui pri­klau­so­my­bę tu­rin­čių as­me­nų. Plun­gė­je vei­kia 3 sa­vi­pa­gal­bos gru­pės, dir­ban­čios su žmo­nė­mis, ei­nan­čiais blai­vy­bės ke­liu. Ne­rei­kia re­gist­ruo­tis, ne­rei­kia mo­kė­ti. To­kia sen­bu­vių (kai ku­rie jų blai­vūs jau 30 me­tų ir dau­giau) tar­nys­tė.

„Va­lan­čiaus idė­jos Plun­gės ra­jo­ne tu­ri tęs­ti­nu­mą. Ar tai są­jū­dis? Ne­ži­nau, gal­būt“, – sa­vo pa­si­sa­ky­mą už­bai­gė J. Var­ka­lys. „Ty­lus są­jū­dis“, – tur­būt ne vie­nas pa­gal­vo­jo.

Pak­lau­sė­me klu­bo „Me­lio­ra­ci­jos sen­jo­rai“ an­samb­lio at­lik­tų liau­dies dai­nų ir pa­ma­žu iš­si­skirs­tė­me, jaus­da­mi, kad M. Va­lan­čiaus su­kak­tį pa­mi­nė­jo­me lai­ky­da­mie­si vie­no svar­biau­sių jo prie­sa­kų – rū­pes­čio gre­ta esan­čiais žmo­nė­mis.

Autorius: Vilma MOSTEIKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama