Sustojusio laiko veidai

„Mes sotūs, laimingi, gražiai aprengti, todėl kad gyvenam tarybų šaly“, – silpnai sudainavome ketvirtoje klasėje, sustatyti prie lentos. Garsiau! Kelis kartus iš naujo ir vėl iš naujo. Kol pagaliau užbaubėme kaip reikiant. Tiko...

Nei laimingi, nei gražiai aprengti 1949-ųjų rugsėjo 1 d. atėjome į 4 klasę. Vaikai iš visų kaimų žingsniavome po 5–7 kilometrus per lietų, darganas ir sniegą. Niekas į mokyklą neveždavo, dviračių neturėjome, jokių telefonų, televizorių nebuvo. Namuose palubėje kabojo žibalinė lempa, virtuvėje spragsėjo malkomis kūrenama krosnis. Laikrodis ant sienos būtų buvusi didžiulė prabanga. Kaip ir vandentiekis ar kanalizacija. Krautuvėse trūko visų būtiniausių prekių: maisto, drabužių, avalynės. Knygoms nešti tėvai iš faneros sukaldavo dėžutę, nudažydavo kuo papuolė, tie dažai, einant per sniegą, palikdavo ant jo spalvotą žymę...

Pietums tėvai įdėdavo virtų bulvių ar tarkuotų blynų. Valgyklos nebuvo.

Mums, vaikams, įdomiausia buvo, kai pirmoje klasėje 1946 m. radome ir 12–14 m. paauglius, niekada nelankiusius jokių mokslų. Su tais „pirmokais“ mokytojai turėjo daug vargo – nepratę prie tvarkos ir drausmės, jie tankiai klūpėdavo ant žirnių, o kai juos suvalgydavo – ant žvyro...

Tie 14-mečiai pirmokai pertraukų metu ir dūmą užtraukdavo.

– Kodėl toks mažas jau rūkai?

– Prieš tris metus buvau metęs, o dabar vėl patraukė...

To „pirmoko“ ketvirtoje klasėje jau nebebuvo, kažkur įsidarbino, o po metų (kai turėjo būti penktokas) išėjo į kariuomenę.

Nežinau kodėl, bet kai buvau 7-oje klasėje, jis man parašė laišką. Gyrėsi, jog metė rūkyti, o armijoje saugo kažin kokią daržinę. Turintis PPŠ automatą, dvi valandas vaikštantis aplink tą daržinę, antrą dieną skutantis bulves virtuvėje, trečią – ilsisi. Su tokiu mokslu nieko daugiau ir negalėjo gauti...

1957 m. baigėme vidurinę mokyklą Kvėdarnoje. Su ketvirta abiturientų laida: nuotraukoje šalia manęs priekyje, iš kairės Eugenijus Palekas, vėliau tapęs Tauragės ligoninės vyr. gydytoju-chirurgu, toliau – Algis Petkus, Šilutės ligoninės vyr. gydytojas, už manęs ir E. Paleko – šilališkis Steponas Norbutas, buvęs rajono meras.

Prisimenu visus „sočius ir laimingus“ to meto vaikus ir nors retai užklystu dabar į buvusią savo klasę, žinau, kad tie suolai, lenta ir sienos pilni mūsų balsų. Paimu kreidą, prieinu prie lentos ir atsisveikinimui užrašau:

Tie suolai ir sienos mano balsą girdi,

Nors ir kalbėčiau pats su savim:

Renkuos tave, jaunystės suolo drauge,

Ir tą pavasarį su šiltu lietumi...

Eugenijus IVANAUSKAS