Dingęs verslas – kompiuterinės Tauragėje

      Šiuo straipsniu noriu nuo pražuvimo apsaugoti išnykusį verslą Lietuvoje ir Tauragėje – kompiuterines. Devyniasdešimtaisiais ir 2000-ųjų pradžioje tai buvo svarbi vieta vaikams ir jaunuoliams, ypač berniukams bei vaikinams. Ne paslaptis, kad kompiuteriniai žaidimai vyresniajai to meto kartai dažniausiai buvo nesuprantami, o nežinojimas ir nesidomėjimas vesdavo prie tokio pomėgio demonizavimo. Visgi tie pavieniai vyresni asmenys, kurie nuoširdžiai domėjosi technologijos pažanga, suprato, kad iš to galima gerai uždirbti. Steigė kompiuterines ir tikrai uždirbo. Praeityje jau esu rašęs apie kompiuterines Tauragėje, tačiau bėgant metams pakalbinau dar keletą tauragiškių, kurie pateikė įdomių faktų. Tad šis straipsnis bus lyg miesto kompiuterinių katalogas ateities kartų istorikams bei kraštotyrininkams. Ir dar. 90-ųjų vaikai buvo kone paskutinė karta, ištisai aktyviai leisdavusi laiką kieme su draugais, tačiau būtent ši karta masiškai Lietuvoje ėmė žaisti kompiuterinius žaidimus.

Už Sovietų sąjungos ribų, ypač turtingesnėse valstybėse kompiuteriai bei žaidimai jiems žmones ėmė masiškai traukti jau 70-ųjų viduryje. Tai buvo reklamuojama kaip šeimos pramoga. Šiandien vakarų Europos sendaikčių, bagažinių turguose bei vadinamuosiuose „konventuose“ (žaidimų prekybininkų ir pirkėjų susirinkimuose) susirenka ne tik jaunimas, 40-mečiai, tačiau ir vyresni, kartais ir į aštuntąją dešimtį įžengę senjorai, pardavinėjantys savo jaunystės kompiuterius. Sovietų kalėjime gi žaidimų kultūros iš esmės nebuvo. Ji ėmė rastis tik paskutiniaisiais imperijos gyvavimo metais. Apie 1987 m. pasiryžę išleisti kelių mėnesių atlyginimą bei didžiuosiuose sovietijos miestuose gerai paieškoję, galėjo įsigyti kokį primityvų kompiuterį. Visgi dažniausiai tai buvo visiškai nišinis pavienių moksliukų, dirbusių moksliniuose institutuose, ar mikroschemų gamyklose, pomėgis. Šie sugebėdavo iš dalių patys susikonstruoti garsiuosius „Sinclair ZX Spectrum“ bei „Commodore 64“. Labai nedideliais kiekiais SSRS gaminti ir serijiniu būdu nelegaliai klonuoti kompiuteriai. Vienas jų – Kaune kurtas, bet Minske gamintas „Santaka-002“ – minėto „ZX Spectrum“ klonas.

Nuosekliai vedu prie pirmosios Tauragės kompiuterinės. Kadangi vietos laikraščiai tokį verslą aprašinėti susidomėjimo niekada nerodė (pataisykit jei klystu), tenka kliautis žmonių pasakojimais. Taigi pirmoji kompiuterinė dar „perestroikos“ laikais atidaryta adresu Dariaus ir Girėno g. 28B (dabar šios patalpos apleistos), šalia vaikų darželio „Ąžuoliukas“ tvoros ir vaikų žaidimų aikštelės. Ten buvo galima pažaisti „sinklerais“ ir „komodorais“. Prisiminimą pateikė Laimonas Norvilis.

Pokalbis, praturtinęs žinias

Tikras lobis buvo pokalbis su Toma, kurios tėtis bei dėdė abu turėjo kompiuterines. Autoriui vardai ir pavardės žinomi, tačiau pirmasis norėjo likti neįvardintas, o Toma pabrėžė, kad jos prisiminimai gali būti netikslūs. Pirmasis kompiuteris šeimoje įsigytas apie 1996 m. ir kainavo labai daug. Tėtis su mama atidarė kompiuterinę Respublikos g. 8 (rodos). Pats žaisdavo retai, tačiau technologijomis domėjosi labai. Pašnekovė prisimena, kad apie 1996–1997 m. stovėjo trys televizoriai su tuo metu ką tik pasirodžiusiomis itin brangiomis „Sega Saturn“ konsolėmis, kuriose dažniausiai sukosi „Virtua Fighter“ ir „Daytona USA“ žaidimų diskai. Buvo ir senesnioji „Sega Mega Drive“, kuriai populiarumo taipogi netrūko. Gan greit atgabentas ketvirtas televizorius, o konsolių įvairovė didėjo. Apie 1998 m. be jau minėtųjų atsirado legendinė „Sony PlayStation“ bei „Nintendo 64“.

Nuo kokių 1999 m. persikelta į Birutės gatvės 41 numeriu pažymėtą privatų namą ties sankryža į dabartinę „Šaltinio“ progimnaziją. Kompiuterinę uždarius rūsyje ten dar kurį laiką veikė batų parduotuvė. Toje kompiuterinėje dažniau jau dirbo Tomos mama, kartais pavaduodavo mamos sesuo. Pašnekovė pati dažnai talkindavusi tėvams. Bėgant metams rūsyje be „PlayStation“ įsigyta naujoji „Sega Dreamcast“, o vėliau ir „PlayStation 2“. Labai populiarūs buvo „Quake“ ir „Unreal Tournament“ serijos žaidimai.

Paskutinė vieta, kur šeima perkėlė savo verslą buvo namas Prezidento g. 68 (vėliau ten ilgokai veikė kito laikraščio redakcija). Greta jau minėtų konsolių įgytos naujovės: „Nintendo GameCube“, „Microsoft Xbox“. Tai galėjo įvykti apie 2002 m. Paskutinės konsolės buvo tuomet naujausios „Xbox 360“ ir „PlayStation 3“. Einant metams vis daugiau žaidėjų galėjo sau leisti namie patys turėti naujesnes konsoles, o kompiuterinių poreikis mažėjo, kol apie 2006 m. jos masiškai ėmė užsidarinėti. Tačiau Toma prisimena, kad aukso laikais tėvai dirbdavo be savaitgalių, o konsolių ir žaidimų pirkimas greit atsipirkdavo. Prieš uždarant žaidimo kaina, rodos, siekė 5 litus už valandą.

Tuo tarpu Raimondas Skulskis irgi atidarė kompiuterinę Aerodromo g. 11. Toliau veiklą tęsė devynaukštyje prie stoties Dariaus ir Girėno g. 38 iš kiemo pusės. 2001 m. ji jau ten tikrai veikė, o straipsnio autorius pamena buvus „PlayStation“, „Dreamcast“, „PlayStation 2“ konsoles. 2005 m. ten dar tikrai buvo „PlayStation 3“ konsolės. Beje, pašnekovė primena, kad iškart po nepriklausomybės atkūrimo primityviomis konsolėmis „su geltonomis disketėmis“ buvo galima pažaisti ir kioskelyje dabartinės „Maxima XX“ vietoje Prezidento g. 72.

Mano vaikystė

Augau prekybos centro „Sveiki“ kieme (Dariaus ir Girėno g. 34A). Kai čia atsikėliau 1995 m., kompiuterinė veikė minėtame pastate, arčiau autobusų stoties. Po keleto metų persikėlė į gretimą daugiabutį Nr. 36. Ten veikė iki kokių 2005 m., kol užsidarė visiems laikams. Verslas priklausė dėdei su ūsais, kuris mums, vaikams, labai priminė garsiausią video žaidimų veikėją Mario. Tai buvo geros širdies, puikiai savo darbą išmanantis Romualdas Piliutis. Dėl šių savybių verslas jam puikiai sekėsi. Dažnai kompiuterinėje suktis jam padėdavo jo maloni žmona Stefanija, ar samdytas jaunuolis. Labai gaila, tačiau šio žmogaus jau nėra tarp gyvųjų. Tai dėl jų verslo pamėgau kompiuterius, leisdavau pinigus, kad galėčiau pažaisti, pirkau naujus žaidimus ir keisdavau atsibodusius. Taip darė beveik visi kvartalo berniukai, o kartais ir mergaitės. Žinoma, keisdavomės žaidimais ir tarpusavyje. Bet visgi kai kuriuos virtualus žaidimų pasaulis įtraukdavo labiau nei kitus. Jie ten praleisdavo ištisas valandas. Kai patys neturėdavo pinigų, žiūrėdavo, kaip žaidžia kiti. Ten galėdavai pabėgti nuo pilkos kasdienybės, tapti superherojum, lenktynininku ir dar kuo tik nori. Tas dėdė nuolat taisydavo atneštus sugedusius aparatus, dažnai rūkdavo lituoklio dūmas. Ir darė tai, rodos, vienintelis mieste. Bet ne viską pavykdavo sutaisyti. Kartais atlikdavo ir sugedusių šviesos šautuvų, su kuriais ekrane reikdavo šaudyti antis. Puikiai pamenu, kaip kokiais 1997 m. iškaulydavome, kad atiduotų. Toks neveikiantis plastiko laužas daugiabučių vaikų rankose tapdavo ginklu ir lakstydami palei pastatus, už priedangų žaisdavome karą. Apie 2001 m. kainos žaisti buvo tokios: 2 Lt – 30 min., 4 Lt – 60 min., 6 Lt – 120 min. Kartais nusišypsodavo sėkmė, nes savininkas užmiršdavo pasakyti, kad baigėsi laikas. Taip galėdavai laimėti nemokamų minučių.

Interneto svetainės

Ne visos kompiuterinės turėjo tik žaidimams skirtas konsoles. Populiarėjant asmeniniams kompiuteriams (PC), ėmė atsirasti vadinamos interneto svetainės – nuo procesorių karščio, prieblandos ir prakaito pridvisę rūsiai, kuriuose jau dažniau suaugę jauni vyrai ir vyresnių klasių mokiniai pliekdavosi interneto kovose. Viena tokių veikė daugiabučio rūsyje adresu Dariaus ir Girėno g. 18. Aukso laikai šioms svetainėms buvo 2001–2003 m., kai kompiuteriai daugeliui namų ūkių vis dar buvo nelabai įperkama prabangos prekė, bet žinia apie ją jau plačiai plito. Tokiose svetainėse daugiausia žaista tada dar visiškai nauja šaudyklė „Counter Strike 1.6“ ir „Quake 3“. Kiti žaidimai žaisti rečiau. Žinoma, naršyta ir interneto naršyklėse: ieškota informacijos mokslams, susipažinta su „Yahoo“ ir „Google“ paieškos sistemomis, bendrauta IRC kanalais (populiariausias buvo „mIRC“).

Panašiu metu tokio paties tipo svetainė, kurioje buvo tik asmeniniai kompiuteriai (PC), veikė rūsyje po kavine, „Sveiki“ prekybos centre Dariaus ir Girėno g. 34A. Dabar šioje vietoje veikia kazino. Ten buvo žaidžiamas beveik vien „Counter Strike 1.6“, dirbo pikta teta. Su kiemo draugais eidavom pažiūrėti, kaip žaidžia kiti, bet man labiau patikdavo ten stovintis pinbolo aparatas Indianos Džounso filmų tematika.

Naujieji laikai

Po daugelio metų kompiuterinių verslas kiek atgijo. 2017 m. tokia atsidarė Gedimino g. 23. Joje buvo galima žaisti 5 vienetais „PlayStation 4“ konsolių, įsigyti naujų žaidimų, išbandyti žaidimus, skirtus virtualios realybės akiniams (VR). Kompiuterinė išsilaikė neilgai. 2019 m. Gedimino g. 41A verslininkas, vardu Raimondas, atidarė kompiuterinę su „PlayStation 4“ konsolėmis. Žaisti pusvalandį kainavo 2 €, valandą – 3 €. Kompiuterinė veikė labai trumpai.

Šiandien konsolių galima rasti „VR Osom“ erdvėje Vytauto g. 73, tačiau tai jau ne kompiuterinė senąja prasme, o pramogų vieta užsakomiems gimtadieniams bei vakarėliams.

2024 m. gegužę per „Muziejų nakties“ renginį pilyje eksponuota dalis autoriaus konsolių kolekcijos, taip pat įrengti du televizoriai konsolėms išbandyti. Kaip senais gerais laikais. Dėmesio vieną dieną veikusi paroda sulaukė nemažai.

Apibendrinant galima teigti, kad pelningiausiais kompiuterinių laikais Tauragėje konkuravo bent trys verslininkai, tačiau didelės konkurencijos vienas kitam jie nesudarydavo, kadangi kvartalo vaikai dažniausiai rinkdavosi į arčiausiai namų esančias pramogų vietas. Konsolės bei žaidimai, nors brangoki, atnešdavo solidžius pelnus. Vėliau paklausa ėmė slūgti, tuo užsiimančių verslininkų mažėti, kol galiausiai reiškinys visai išnyko. Prisidėjo ir valstybėje griežtėjanti įvežtinių piratinių žaidimų kontrolė. Nuo 2003-ųjų kompiuterinėse praktiškai nebeliko piratinių žaidimų, o originalūs buvo gerokai brangesni. Tikiuosi, kad šios žinios padės besidomintiems žaidimų tema. Gali būti, kad įvardijau dar net ne visas kompiuterines. Jei straipsnį skaitytų žmonės, užsiėmę šiuo verslu, raginu susisiekti su manimi. Būtų įdomu pabendrauti ir sužinoti daugiau. Apmaudu, kad nepavyko gauti autentiškų nuotraukų, kasdienybėje nelabai kas ir fotografuodavo. Todėl panaudojau naujesnes nuotraukas iš „GameOn 2018“ – didžiausio Baltijos šalyse žaidimų kultūros renginio, kuris vykdavo Vilniuje.

Autorius: Darius Kiniulis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama