Lietuvos partizanų batuose...
Taurages Zinios
Turinį įkėlė
Nauja paroda Tremties ir rezistencijos muziejuje kviečia žengti laisvės kovotojų pėdsakais
Kovo 11-osios išvakarėse Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ padalinyje, Tremties ir rezistencijos muziejuje, buvo pristatyta išskirtinė paroda „Lietuvos partizanų batuose…“. Tai ne tik parodos atidarymas, bet ir jautri proga prisiliesti prie mūsų valstybės laisvės šaknų minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Šis renginys leido pažvelgti į kelią, kuriuo žengė tie, kurie laisve tikėjo dar tada, kai valstybės vardas iš viešojo gyvenimo buvo ištrintas.
Parodos pagrindinis akcentas – batas. Paprastas ir kartu simboliškai galingas, jis čia tampa nebyliu liudininku. Avalynė, lydėjusi partizanus per miškus, pelkes, žiemos speigus ir nuolatinį pavojaus jausmą, pasakoja apie pasirinkimą kovoti net ir tada, kai kito pasirinkimo nebebuvo. Parodoje eksponuojamose Kauno IX forto muziejaus fotografijose matomi partizanai, o jie ir buvo tie žmonės, kurie savo žingsniais, dažnai paskutiniais, vedė Lietuvą link to rytojaus, kurį šiandien vadiname Kovo 11-ąja.
Ekspozicijoje lankytojai išvysta ne tik autentišką partizanų avalynę, bet ir įtaigiai atkurtas batsiuvio dirbtuves. Jose pasakojama apie pokario meistrų likimus, ryšininkų kasdienybę, specialius pėdsakų iškraipymo būdus, sovietų sekimo techniką, slaptavietes, gyvenimą bunkeryje ir skaudžias išdavystes. Retos fotografijos, garso įrašai, archyviniai dokumentai ir inscenizuoti vaizdai kuria ne tik faktinį, bet ir emocinį foną.
Paroda prasideda nuo batsiuvio dirbtuvių – pokario metų avalynės meistro pasaulio, kuriame batai buvo ne tik darbas, bet ir rizika. Batsiuviai galėjo padėti partizanams, tačiau dėl to būdavo sekami, o kartais – verčiami dirbti okupantams. Atkurta aplinka, įrankiai ir scenos leidžia pajusti, kaip avalynė tapo pasipriešinimo dalimi.
Kita ekspozicijos dalis – „Gyvenimo ratas“ perteikia nuolatinę įtampą. Lietuvos laisvės kovotojų – partizanų gyvenimas reikalavo fizinės ištvermės ir psichologinės stiprybės. Avalynė buvo svarbi nuolatinių žygių, net istorini įvykių liudininkė. „1948 m. kovą sniego jau nebuvo. (...) MGB kareiviai kartu su šunimis mūsų ieškojo keturias paras. Tada neturėjome nei maisto, nei vandens, Visi šlapi, alkani slėpėmės mažoje, drėgnoje žeminėje. Ketvirtos paros vakare mano vyras Kazimieras atsargiai nustūmė eglutę nuo įėjimo į žeminę, išlindęs nuslinko į pakalnę prie balos. Neturėjome indo vandeniui pasemti. Kazimieras pasisėmė jo į batą ir parsinešė į žeminę. Jūs negalite suprasti kaip skaniai gėrėme balos vandenį iš prakaituoto bato...“
Batai-slėptuvės – tai apavas su dvigubais padais, naudotas gabenti slaptai informacijai, dokumentams ir šiframs. Tokia avalynė buvo patikima priemonė perduoti gyvybiškai svarbius duomenis Lietuvos partizanų vadams ir sąjungininkams Vakaruose. Iš A. Ramanausko-Vanago atsiminimų: „Rasta inteligentė, turėjusi galimybę nuvažiuoti Anglijon ir susitikti su Lietuvos pasiuntiniu K. B. Balučiu. Jo adresu ir buvo parašytas atitinkamas raštas. Jis buvo įpakuotas ir paslėptas minėtos ponios dvigubame batų pade.“ Gynybos pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Juozas Lukša-Daumantas taip pat dvigubame pade slėpė šifrą, skirtą ryšiams su Vakarais palaikyti. 1947 m. gegužę kartu su Jurgiu Krikščiūnu-Vytautu perėjęs SSRS ir Lenkijos sieną bei susitikęs su užsienio lietuvių rezistencijos atstovais, jis perdavė iš Lietuvos atgabentą dokumentaciją. 1947 m. gruodžio 15 d. kartu su Kazimieru Pypliu-Audroniu jis antrą kartą prasiveržė į Vakarus ir nuvežė ten dar daugiau dokumentų.
Eksponatas – batų antspaudas – parodo, kaip buvo galima suklastoti pėdsakus imituojant kitų žmonių ar gyvūnų eiseną. Tai buvo viena sumaniausių išlikimo taktikų, padėdavusi klaidinti sekėjus. Demonstruojami batų padai su gyvūnų pėdsakų formomis liudija nuolatinę išmonės reikšmę rezistencijoje. A. Ramanauskas -Vanagas savo dienoraštyje rašė apie prietaisą, kuris žmogaus pėdsaką padarydavo panašiu į triušio. Daugelis partizanų naudodavo tokius ar panašius įtaisus, ypač esant sniego dangai.
Parodoje esantis parašiutas pasakoja apie partizanus, kurie į Lietuvą grįžo iš Vakarų. Šie žmonės leidosi į žemę ne tik nepažįstamoje teritorijoje, bet ir tiesiai į pavojų – juos medžiojo MGB, jie neturėjo kur pasitraukti, dažnai būdavo sučiupti dar nepasiekę rėmėjų. Ekspozicija leidžia pažvelgti į jų žygį – nuo šuolio tamsoje iki pirmųjų žingsnių Lietuvos miškuose. Vienas toks šuolis, kaip žinia, buvo įvykdytas ir mūsų, Tauragės, rajone. 1950-ųjų spalio 3-osios naktį J. Lukša su bendražygiais atskridę iš Vokietijos, parašiutais nusileido Tyrelių miške (Žygaičių seniūnija).
Dar viena ekspozicija pavadinta „Akistata su sąžine...“. Partizaninis laikotarpis buvo labai sunkus metas, pasitaikydavo atvejų, kai vienas brolis būdavo partizanas, o kitas – stribas. Pristatomos situacijos, kai partizanai ir civiliai turėjo priimti moralinius sprendimus: ar slėpti, ar tylėti, ar rizikuoti gyvybe saugant kitą. Tai išdavysčių, abejonių ir netekčių istorijos, parodančios, kad rezistencija buvo ne tik fizinė, bet ir dvasinė kova. Sąžinė čia tampa aikšte, kurioje sprendžiama: žengti pirmyn ar pasitraukti, padėti ar išduoti. Tikros istorijos išryškina, kad moraliniai mūšiai kartais būdavo sunkesni už ginkluotus susirėmimus.
Tai pirmoji tokia gausi ir interaktyvi paroda Tremties ir rezistencijos muziejuje, tai paroda, suvienijusi tris miestus: Vilnių, Kauną ir Tauragę, suvienijusi būrį žmonių. Jos sukūrimas tapo reikšmingu kultūrinio bendradarbiavimo pavyzdžiu.
„Lietuvos partizanų batuose...“ paroda – tai istorija apie neįkalintą, nesušaudytą ir nesunaikintą laisvę; apie aukas, kurios nebuvo beprasmės; apie amžinybę.
Parodos iniciatorė ir idėjos autorė – Rūta Rimšelienė.
Turiniu ir eksponatais rūpinosi Kauno IX forto muziejaus komanda: kuratorė Eglė Pietarytė ir dizainerė Renata Vinckevičiūtė-Kazlauskienė.
Parodą Tremties ir rezistencijos muziejuje galite aplankyti iki birželio mėnesio.
Autorius: Aušra Norvilienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
