Kaip Bažnyčia mokosi klausytis: sinodo procesai Kauno arkivyskupijoje
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Romoje vykęs Sinodo grupių jubiliejus parodė, kaip popiežius gali tapti įsiklausančiu ganytoju ir kaip sinodinėje Bažnyčioje „daugel pirmų bus paskutiniai, ir daugel paskutinių – pirmi“ (Mt 19, 30).
Jubiliejus priminė, kad sinodiškumas nėra tik Vatikano iniciatyva – jis gimsta vietinėse bendruomenėse. Todėl šiandien sinodiniai Bažnyčios procesai vyksta būtent vyskupijų lygmeniu. Tai laikotarpis, kai dėmesio centras persikelia į vietinės Bažnyčios gyvenimą, o atsakomybė už sinodinį procesą tenka parapijoms, pastoracijos grupėms ir vyskupijoms.
Kauno arkivyskupijos kurija. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Kauno arkivyskupijos Sielovados skyriaus vadovė, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Pašnekovės tikinimu, siekiama, kad Pastoracinėje taryboje vyrautų požiūris, jog žmogus ateina drauge su bendruomene ieškoti geriausių sprendimų, o ne numesti atsakomybę nurodydamas, ką kiti turėtų daryti. V. Spangelevičiūtė-Kneižienė įvardija, kad Pastoracinė taryba sieks žvelgti į ateitį, kurdama Kauno arkivyskupijos strateginį sielovados pastoracijos planą septyneriems metams į priekį. Norima atsakyti į klausimus – kokį savo kelią taryba mato ir kokią Bažnyčią nori kurti?
Į Sinodo grupių jubiliejų atvykę kunigai Artūras Kazlauskas (kairėje) ir Gediminas Jankūnas. Kun. G. Jankūno nuotrauka
Susitikimo Romoje metu sinodinės Bažnyčios veidas buvo tikrai gerai regimas. Nepaisant hierarchijos, visi žmonės jautėsi svarbūs ir išklausyti. Sinodo specialistams iš skirtingų žemynų besidalijant įžvalgomis, susitikimui įpusėjus atvyko popiežius Leonas XIV.
„Šventasis Tėvas pasisveikino su dalyviais, atsisėdo greta ir toliau klausėsi. Nenutraukė jau vykstančio pokalbio, nepasinaudojo pirmojo žodžio teise, tiesiog atsisėdo kaip dalyvis. Pirmieji popiežiaus garsiai ištarti žodžiai buvo atliepas į tai, ką jis išgirdo iš Sinodo specialistų. Viso susitikimo metu popiežius išliko pirma klausytojas, po to atliepėjas“, – Leono XIV sinodiškumo parodymą apibūdina kunigas G. Jankūnas.
Popiežius Leonas XIV Sinodo grupių jubiliejaus metu Pauliaus VI audiencijų salėje. Kun. Gedimino Jankūno nuotrauka
Pasak Sinodo grupių jubiliejuje taip pat dalyvavusios V. Spangelevičiūtės-Kneižienės, susitikimo metu atrodė, kad popiežius žino, kuo gyvena žmonės skirtinguose kontinentuose, ir jo atsakymai į įvairių žemynų iškeltus klausimus buvo pateikti su ganytojišku rūpesčiu. Pašnekovei taip pat įstrigo kitas momentas – kai Sinodo grupių susitikimo vakarą pradėjęs kardinolas pasakė: „Jūs esate mūsų bendradarbiai, ačiū jums už tai.“ Anot V. Spangelevičiūtės-Kneižienės, mes retai taip įvertiname savo parapijos žmones ir jiems padėkojame.
Kunigas G. Jankūnas pasakoja, kad visi šv. Mišiose dalyvavę kunigai zakristijoje dovanų gavo žalios spalvos arnotus su stulomis. Visi – kunigai ir vyskupai – apsivilko šiuos liturginius drabužius, ir tai simbolizavo tam tikrą lygybę.
„Per atnašavimo liturgiją kunigai, kurie stovėjo pačiame gale, toli nuo altoriaus, gavo progą atnešti Komunijai dalinti skirtus komunikantus. Jie su atnašomis žengė prie altoriaus, išbuvo ten per visą konsekracijos laiką, paskui pasiskirstė po baziliką ir dalino Komuniją“, – pasakoja kunigas G. Jankūnas ir primena, kad paskutiniai tapo pirmaisiais kaip Evangelijoje pagal Matą.
Visi šie nutikimai nėra atsitiktinės detalės – viskas buvo apgalvota ir suderinta su Šventuoju Tėvu, jo laikysena ir samprata, kaip Sinodas turi vykti.
Pokalbiai grupelėse yra vienas iš sinodinio dialogo elementų, praktikuotas ir Sinodinių grupių jubiliejaus metu. Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės nuotrauka
Anot jos, Bažnyčioje Lietuvoje vis dar trūksta pokalbio tradicijos. Pašnekovė ypač pasigenda lygiaverčio požiūrio į žmones, pavyzdžiui, kad jaunuolis gali pasakyti ne mažiau svarbią įžvalgą nei 50 metų Bažnyčioje dirbantis žmogus.
Einant sinodiniu keliu Bažnyčiai turi rūpėti ne tik tikintieji, bet ir pametusieji tikėjimą. Pasak V. Spangelevičiūtės-Kneižienės, parapija nėra tik tie žmonės, kurie ateina į bažnyčią sekmadieniais, tai visi, kurie gyvena toje teritorijoje. Už parapiją atsako ne tik klebonas – mes visi kartu už ją esame atsakingi ir turėtume dalintis atsakomybe.
Sinodiškumo pokytis turi prasidėti nuo bandymo įsiklausyti į Šventąją Dvasią – ką Ji mums norėtų pasakyti? „Ne klebonas turi man aiškinti, kaip Bažnyčia gyvens toliau, mes visi kartu turime klausytis Šventosios Dvasios ir statyti tokią Bažnyčią, kokią Ji nori matyti. Kai Šventosios Dvasios klausausi drauge su bendruomene, kitų žmonių įžvalgos gali padėti išgryninti mintį“, – sako V. Spangelevičiūtė-Kneižienė.
Sinodinio proceso lietuvių specialistų susitikimas su Vilniaus arkivyskupu metropolitu Gintaru Grušu. Kun. Gedimino Jankūno nuotrauka
Kartais tikintieji ir kai kurie kunigai nuleidžia rankas sakydami, kad žmonėms nereikia Dievo ir Bažnyčios. Dievo reikia kiekvienam, kalba pašnekovė, tačiau kyla klausimas, kiek pati Bažnyčia yra atvira priimti žmones, juos išgirsti ir būti su jais.
„Mums reikia drąsos eiti į lygiavertį santykį ir pakalbinti žmones, kurie yra nutolę nuo Bažnyčios – kodėl jie neateina? Aš netikiu, kad Dievo jiems nereikia. Yra tokių, kurie galvoja, kad Viešpaties nereikia, bet taip yra, nes žmonės nesupranta, kas yra Dievas, arba turi klaidingą Jo įvaizdį. Per parapijų misijas mes važiuojame į mokyklas, ir esu girdėjusi paauglių pasisakymų: „Apie tokį Dievą, apie kokį jūs kalbate, mes niekada nesame girdėję.“
Tai verčia susimąstyti – ką jaunimas girdi bažnyčioje? Kokį Dievą žmonėms mes pristatome? Kokią Bažnyčią jie mato, kai surinkęs reikalingus parašus gauni Pirmąją Komuniją? Manau, tai yra galimybė Bažnyčiai tapti labiau įsiklausančiai“, – terpę plėsti sinodiškumą įvardija V. Spangelevičiūtė-Kneižienė.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Kauno arkivyskupijos kurija. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Ne tik dvasininkai, bet ir mes visi esame Bažnyčia
Siekdama įgyvendinti šį sinodinės Bažnyčios etapą, Kauno arkivyskupija kuria Pastoracinę tarybą. „Pastoracinė taryba tarsi atspindi skirtingų žmonių balsą. Jos nariai yra įvairias pareigas einantys asmenys. Pavyzdžiui, arkivyskupas, vyskupas, vikaras, pagrindinių institucijų vadovai – Jaunimo, Katechetikos, Šeimos centrų, „Carito“, Ekonomo tarnybos, Šiluvos piligrimų centro. Taip pat čia dalyvauja plačiosios visuomenės išrinkti žmonės ir kiti skirtingoms sritims atstovaujantys asmenys: žurnalistai, verslininkai, mažesnių parapijų atstovai, tikybos mokytojai, katechetai. Šie žmonės padeda suprasti, kuo gyvena Bažnyčia“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalba Kauno arkivyskupijos kurijos Sielovados skyriaus vadovė VAIDA SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ. Pastoracinė taryba yra patariamasis balsas vyskupui, kuris turi pasitarti su taryba, bet neprivalo priimti jos siūlomo sprendimo. Pastoracinė taryba kartu bus ir pagrindinė Kauno arkivyskupijos Sinodo grupė. Pasak V. Spangelevičiūtės-Kneižienės, vyrauja požiūris, kad patariamieji balsai neretai tik nurodo, ką reikėtų daryti, bet patys žmonės neprisiima atsakomybės. „Mes norime grąžinti požiūrį, kad ne tik dvasininkai yra Bažnyčia. Turėtume pasidalinti darbais su dvasininkais, nes Bažnyčia yra visų mūsų. Buvo laikas, kai man pačiai atrodė, kad Bažnyčioje dirbantys žmonės ir dvasininkai galėtų elgtis kitaip. Tačiau vėliau suvokiau – kodėl aš sakau „jie“? Juk ne tik dvasininkai, bet ir mes visi esame Bažnyčia, ir visi kartu galime koreguoti netobulumus“, – teigia ji. Kauno arkivyskupijos Sielovados skyriaus vadovė, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Pašnekovės tikinimu, siekiama, kad Pastoracinėje taryboje vyrautų požiūris, jog žmogus ateina drauge su bendruomene ieškoti geriausių sprendimų, o ne numesti atsakomybę nurodydamas, ką kiti turėtų daryti. V. Spangelevičiūtė-Kneižienė įvardija, kad Pastoracinė taryba sieks žvelgti į ateitį, kurdama Kauno arkivyskupijos strateginį sielovados pastoracijos planą septyneriems metams į priekį. Norima atsakyti į klausimus – kokį savo kelią taryba mato ir kokią Bažnyčią nori kurti?
Popiežius kaip ramus klausytojas
Sinodo grupių jubiliejus Romoje parodė puikų pavyzdį, kaip turi atrodyti sinodinė Bažnyčia. Šis susitikimas buvo suplanuotas dar popiežiaus Pranciškaus, todėl Leonui XIV perėmus Bažnyčios vairą jo nuostata dėl sinodinio kelio proceso nebuvo iki galo aiški. Nuvykę į Romą Sinodo grupių atstovai nekantravo sužinoti, kokia bus naujojo popiežiaus pozicija. „Sinodas nebėra šūkis, tai Bažnyčios gyvenimo kultūra ir veikimo stilius, į kurį tiek popiežius Pranciškus, tiek Leonas XIV mus kviečia. Tai vadinamasis raugo procesas, kuris turi perkeisti Bažnyčios gyvenimą iš vidaus, vadovaujantis Evangelija, sakramentais ir liturgija. Romoje pajutome Bažnyčios kuklumo įvaizdį, kai nesiremiama tradicinėmis skanduotėmis ar išoriškai puošniais atributais, kai einama žmogiško santykio keliu, kurį rodė ir pats popiežius“, – apie vizitą Sinodo grupių jubiliejuje dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja Panevėžio vyskupijos Sinodo komandos sinodinio proceso koordinatorius, sinodinio kelio referentas kunigas dr. GEDIMINAS JANKŪNAS. Į Sinodo grupių jubiliejų atvykę kunigai Artūras Kazlauskas (kairėje) ir Gediminas Jankūnas. Kun. G. Jankūno nuotrauka
Susitikimo Romoje metu sinodinės Bažnyčios veidas buvo tikrai gerai regimas. Nepaisant hierarchijos, visi žmonės jautėsi svarbūs ir išklausyti. Sinodo specialistams iš skirtingų žemynų besidalijant įžvalgomis, susitikimui įpusėjus atvyko popiežius Leonas XIV.
„Šventasis Tėvas pasisveikino su dalyviais, atsisėdo greta ir toliau klausėsi. Nenutraukė jau vykstančio pokalbio, nepasinaudojo pirmojo žodžio teise, tiesiog atsisėdo kaip dalyvis. Pirmieji popiežiaus garsiai ištarti žodžiai buvo atliepas į tai, ką jis išgirdo iš Sinodo specialistų. Viso susitikimo metu popiežius išliko pirma klausytojas, po to atliepėjas“, – Leono XIV sinodiškumo parodymą apibūdina kunigas G. Jankūnas.
Popiežius Leonas XIV Sinodo grupių jubiliejaus metu Pauliaus VI audiencijų salėje. Kun. Gedimino Jankūno nuotrauka
Pasak Sinodo grupių jubiliejuje taip pat dalyvavusios V. Spangelevičiūtės-Kneižienės, susitikimo metu atrodė, kad popiežius žino, kuo gyvena žmonės skirtinguose kontinentuose, ir jo atsakymai į įvairių žemynų iškeltus klausimus buvo pateikti su ganytojišku rūpesčiu. Pašnekovei taip pat įstrigo kitas momentas – kai Sinodo grupių susitikimo vakarą pradėjęs kardinolas pasakė: „Jūs esate mūsų bendradarbiai, ačiū jums už tai.“ Anot V. Spangelevičiūtės-Kneižienės, mes retai taip įvertiname savo parapijos žmones ir jiems padėkojame.
Kunigas G. Jankūnas pasakoja, kad visi šv. Mišiose dalyvavę kunigai zakristijoje dovanų gavo žalios spalvos arnotus su stulomis. Visi – kunigai ir vyskupai – apsivilko šiuos liturginius drabužius, ir tai simbolizavo tam tikrą lygybę.
„Per atnašavimo liturgiją kunigai, kurie stovėjo pačiame gale, toli nuo altoriaus, gavo progą atnešti Komunijai dalinti skirtus komunikantus. Jie su atnašomis žengė prie altoriaus, išbuvo ten per visą konsekracijos laiką, paskui pasiskirstė po baziliką ir dalino Komuniją“, – pasakoja kunigas G. Jankūnas ir primena, kad paskutiniai tapo pirmaisiais kaip Evangelijoje pagal Matą.
Visi šie nutikimai nėra atsitiktinės detalės – viskas buvo apgalvota ir suderinta su Šventuoju Tėvu, jo laikysena ir samprata, kaip Sinodas turi vykti.
Ar Bažnyčia pasiryžusi pakalbinti atitolusius žmones?
„Iš tikrųjų Bažnyčia nuo pat Jėzaus laikų turėjo būti sinodinė. Sinodas nėra didžiulis pokytis, po kurio mes iškart gyvensime kitaip. Sinodo etapai yra priminimas ir padrąsinimas, kad turime grįžti prie Bažnyčios ištakų. Nereikia reformų, reikia atsivertimo – tiek asmeninio, tiek susijusio su misija“, – savo įžvalgomis su dienraščiu „Bernardinai.lt“ dalijasi V. Spangelevičiūtė-Kneižienė. Pokalbiai grupelėse yra vienas iš sinodinio dialogo elementų, praktikuotas ir Sinodinių grupių jubiliejaus metu. Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės nuotrauka
Anot jos, Bažnyčioje Lietuvoje vis dar trūksta pokalbio tradicijos. Pašnekovė ypač pasigenda lygiaverčio požiūrio į žmones, pavyzdžiui, kad jaunuolis gali pasakyti ne mažiau svarbią įžvalgą nei 50 metų Bažnyčioje dirbantis žmogus.
Einant sinodiniu keliu Bažnyčiai turi rūpėti ne tik tikintieji, bet ir pametusieji tikėjimą. Pasak V. Spangelevičiūtės-Kneižienės, parapija nėra tik tie žmonės, kurie ateina į bažnyčią sekmadieniais, tai visi, kurie gyvena toje teritorijoje. Už parapiją atsako ne tik klebonas – mes visi kartu už ją esame atsakingi ir turėtume dalintis atsakomybe.
Sinodiškumo pokytis turi prasidėti nuo bandymo įsiklausyti į Šventąją Dvasią – ką Ji mums norėtų pasakyti? „Ne klebonas turi man aiškinti, kaip Bažnyčia gyvens toliau, mes visi kartu turime klausytis Šventosios Dvasios ir statyti tokią Bažnyčią, kokią Ji nori matyti. Kai Šventosios Dvasios klausausi drauge su bendruomene, kitų žmonių įžvalgos gali padėti išgryninti mintį“, – sako V. Spangelevičiūtė-Kneižienė.
Sinodinio proceso lietuvių specialistų susitikimas su Vilniaus arkivyskupu metropolitu Gintaru Grušu. Kun. Gedimino Jankūno nuotrauka
Kartais tikintieji ir kai kurie kunigai nuleidžia rankas sakydami, kad žmonėms nereikia Dievo ir Bažnyčios. Dievo reikia kiekvienam, kalba pašnekovė, tačiau kyla klausimas, kiek pati Bažnyčia yra atvira priimti žmones, juos išgirsti ir būti su jais.
„Mums reikia drąsos eiti į lygiavertį santykį ir pakalbinti žmones, kurie yra nutolę nuo Bažnyčios – kodėl jie neateina? Aš netikiu, kad Dievo jiems nereikia. Yra tokių, kurie galvoja, kad Viešpaties nereikia, bet taip yra, nes žmonės nesupranta, kas yra Dievas, arba turi klaidingą Jo įvaizdį. Per parapijų misijas mes važiuojame į mokyklas, ir esu girdėjusi paauglių pasisakymų: „Apie tokį Dievą, apie kokį jūs kalbate, mes niekada nesame girdėję.“
Tai verčia susimąstyti – ką jaunimas girdi bažnyčioje? Kokį Dievą žmonėms mes pristatome? Kokią Bažnyčią jie mato, kai surinkęs reikalingus parašus gauni Pirmąją Komuniją? Manau, tai yra galimybė Bažnyčiai tapti labiau įsiklausančiai“, – terpę plėsti sinodiškumą įvardija V. Spangelevičiūtė-Kneižienė.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Aurelija Plokštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
