Teisininkas R. Aušrotas: Stambulo konvencija vadovaujasi dualistiniu požiūriu į asmens lytiškumą ir jį redukuoja

Apie Latvijos atvejį, struktūrines Stambulo konvencijos problemas, moterų apsaugą ir konvencijos ateitį Europos Sąjungos šalyse dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su teisininku RAMŪNU AUŠROTU. Spalio 30 dieną po balsavimo parlamente Latvija pasitraukė iš Stambulo konvencijos. Kokia buvo pirmoji reakcija sužinojus naujieną? Kontekstas nėra natūraliai toks, kokio būtų galima tikėtis. Tokio sprendimo labiau būtų buvę galima laukti iš Lenkijos ar Vengrijos. Kiekvienoje Europos valstybėje yra didesnė ar mažesnė opozicija dalykams, kurie prieštarauja prigimtinei teisei, tik ši informacija mūsų nepasiekia. Pavyzdžiui, nieko negirdėjome apie pernykščius protestus Prancūzijoje, nukreiptus prieš iniciatyvą įtvirtinti vadinamąją teisę į abortą Konstitucijoje (o jų buvo). Skirtį reikėtų daryti ne tarp Vengrijos ar Lenkijos ir Baltijos šalių, bet tarp Vakarų ir Rytų Europos. Dėl istorinių priežasčių Rytų Europoje visuomenė pasižymi tradiciškesnėmis pažiūromis, nes čia vėliau prasidėjo sekuliarizacijos procesai. Be to, dauguma vyresnių Rytų Europos gyventojų gerai prisimena sovietinius laikus, turi natūralią aversiją bet kokios formos ideologijai ir, sakyčiau, geresnį instinktą ją atpažinti. Todėl šioje erdvėje ir turime didesnį pasipriešinimą Stambulo konvencijai. Pavyzdys būtų Čekija, kurios negalima lyginti su Vengrija. Čekijos Senatas dar pernai atsisakė ratifikuoti Stambulo konvenciją, taigi dar iki populisto Andrejaus Babišo atėjimo į valdžią. Konkrečius sprendimus lemia konkrečios valstybės konstitucinė santvarka ir joje susiklostanti politinė konjunktūra. Štai Lenkijoje tarptautinių sutarčių ratifikavimas yra ne Seimo, o prezidento prerogatyva. Čia Stambulo konvencija buvo ratifikuota 2015 metų pavasarį liberalių pažiūrų prezidento Bronisławo Komorowskio, likus vienai savaitei iki valstybės vadovo rinkimų, kai jau buvo aišku, kad valdžia keisis. Teisininkas Ramūnas Aušrotas. Asmeninio archyvo nuotrauka Latvijoje susiklostė palanki politinė situacija tai padaryti: pirma, po pralaimėtų rinkimų 2023 metais į opoziciją pateko konservatoriai (rinkėjai juos nubaudė už partnerystės įteisinimą). Kairiųjų valdžia praėjusių metų pabaigoje ratifikavo Stambulo konvenciją – tai sukėlė rinkėjų nepasitenkinimą (beje, panašus nepasitenkinimas dabar matomas ir Lietuvoje dėl socialdemokratų iniciatyvų – dėl Reprodukcinės sveikatos įstatymo, partnerystės įteisinimo). Latvijos parlamente yra net kelios tradicinėms pažiūroms atstovaujančios partijos (be „valstiečių“, esančių valdančiojoje koalicijoje, Seime turime ir nacionalistus, ir rusakalbei gyventojų daliai atstovaujančią partiją „Stabilumas“). Kitais metais Latvijoje įvyks parlamento rinkimai – partijos jau pradėjo jiems ruoštis, o Stambulo konvencijos klausimas yra iš tų, kuris svarbus Latvijos rinkėjams. Visa tai ir pagimdė inciatyvą pas mūsų kaimynus. Ar teko domėtis teisine kova prieš smurtą Latvijoje? Kokia specifinė situacija ar net įvykių derinys darytų šią šalį išskirtinę? Latvija, skirtingai negu Lietuva, neturi specialaus įstatymo, skirto moterų apsaugai nuo smurto. Ten smurtas užkardomas bendraisiais įstatymais (Baudžiamuoju kodeksu ir kt.). Lietuvos padėtis šiuo aspektu geresnė, nes mes jau nuo 2011 metų turime Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, į kurį dabar perkeltos beveik visos konvencijos normos. Tačiau kai suintensyvėjo spaudimas ratifikuoti Stambulo konvenciją, Latvija irgi ėmė perkelti jos nuostatus į vietinę teisę: kriminalizuotas grasinimas, persekiojimas, įvestas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis. Taigi Latvija iki konvencijos ratifikavimo ėjo Lietuvos jau pramintu keliu. Šiame kontekste Latvija, neturinti analogiško įstatymo, vakuumą, kurį tariamai sukurs konvencijos denonsavimas, ketina kompensuoti pernai priimta Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyva (ES) 2024 / 1385 dėl kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje. Ši direktyva numato konvencijai analogišką apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje mechanizmą, tačiau turi mažesnį ideologinį krūvį, yra labiau techninio pobūdžio. Joje nėra prieštaringos gender sąvokos, nėra reikalavimo nediskriminuoti dėl lyties tapatybės (angl. gender identity), smurto prieš moterį reiškinys nesiejamas išskirtinai su smurtu dėl lyties, nėra įpareigojimo keisti visuomenės lyčių stereotipus. Unsplash.com nuotrauka Ir nors Latvijai, kaip ir kiekvienai ES narei, bus privaloma įgyvendinti dokumento nuostatus, skirtingai negu konvencija, ES direktyva suteikia šalims didesnį manevringumą. Direktyvų specifika yra ta, kad jos nustato tam tikrus minimalius apsaugos standartus, o ES šalys gali pasirinkti didesnį (šiuo atveju labiau ideologizuotą) jos įgyvendinimo laipsnį. Tad direktyva yra demokratiškesnis instrumentas, leidžiantis toms šalims, kurios to nori, į tikrovę žvelgti labiau ideologizuotai, o toms, kurioms tai svetima, ją matyti blaiviau, koncentruojantis į realią kovą su smurtu. Aptarkime pačią konvenciją. Kokia jos istorija, esmė? Kaip ir kada ji buvo suformuluota? Svarbiausias konvencijos šalininkų argumentas – išskirtinė svarba kovojant su smurtu prieš moteris. Šią tarptautinę sutartį inicijavo Europos Taryba. Svarstant projektą, išsiskyrė nuomonės tarp nuosaikesnės ir kietesnės linijos šalininkų dėl to, kaip reikėtų vertinti smurto prieš moterį priežastis ir kokių būdų imtis kovojant su smurtu (t. y. ar labiau per švietimą, ar per baudimą). Stambule, kuriame vyko balsavimas dėl konvencijos, kietosios linijos šalininkai sudarė vadinamuosius trade-off (angl. „mainus“) su LGBTQ+ šalininkais, ir dėl šio aljanso gimė dabartinis Stambulo konvencijos variantas, apimantis baudžiamąja justicija grįstą požiūrį į smurto problemos valdymą, ideologizuotą šio reiškinio vertinimą ir LGBTQ+ ideologijai būdingas sąvokas gender, gender identity (angl. „socialinė lytis, socialinės lyties tapatybė“).

Be Europos Tarybos šalių narių atstovų, kuriant konvenciją dalyvavo ir keletas nevyriausybinių organizacijų, tarp kurių po penkto susitikimo atsirado ir atstovų iš Tarptautinės lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ir interseksualų asociacijos Europos padalinio.

Vargu ar daug žmonių Lietuvoje žino, kad konvencijos tekstas parengtas oficialiai dalyvaujant LGBTQ+ organizacijos atstovams. Dokumentui parengti 2008 metų pabaigoje iš Europos Tarybos valstybių narių atstovų sudarytas CAHVIO komitetas. Jo nariai iš viso susitiko devynis kartus. Be Europos Tarybos šalių narių atstovų, kuriant konvenciją dalyvavo ir keletas nevyriausybinių organizacijų, tarp kurių po penkto susitikimo atsirado ir atstovų iš Tarptautinės lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ir interseksualų asociacijos Europos padalinio (ILGA-Europe). Europos Tarybos puslapyje oficialiai pateikiami ir keturi šaltiniai (angl. contributions), kurie prisidėjo prie Stambulo konvencijos turinio. Vienas iš jų – asociacijos ILGA dokumentas, pabrėžiantis poreikį, kad „Konvencija efektyviai adresuotų šalims narėms įsipareigojimus, skirtus prevencijai ir kovai su smurtu prieš lesbietes, biseksualias ir transseksualias moteris“. Dokumente aiškiai atskiriamos biologinė ir socialinė lytys bei pabrėžiamas valstybinių plataus masto ugdymo kampanijų poreikis siekiant eliminuoti minėtų mažumų diskriminaciją. Skyriuje, skirtame švietimui, ILGA rekomenduoja užtikrinti, kad berniukams ir mergaitėms būtų teikiamas švietimas be išankstinių nuostatų dėl stereotipinių biologinių lyčių vaidmenų ir ugdomas teigiamas jų požiūris į asmenis, kurių lytis, lyties tapatybė ir seksualinė orientacija yra kitokios. Taip pat skatinama išplėsti ugdymo priemones ir kursus potencialių smurtininkų grupėms, pavyzdžiui, jauniems vyrams, nes šie dažniausiai „pasižymi homofobija ir transfobija“. Kursus, kurie skatintų toleranciją ir kalbėtų apie LGBTQ+ vertybes, siūloma rengti ir įvairių profesijų atstovams: medikams, policininkams, socialiniams darbuotojams ir pan. Jau seniai aišku, kad, prisidengiant paplitusiomis patyčiomis ir smurtu prieš LGBTQ+, yra formuluojamas siekis perauklėti visuomenę – nuo vaikų iki specialistų. Apibendrinus galima sakyti, kad LGBTQ+ atstovaujančių organizacijų akyse Stambulo konvencija yra įrankis, skirtas visuomenei, kurioje dėl skirtingos pasaulėžiūros homoseksualumas, biseksualumas ir transseksualumas ne visiems priimtinas, perauklėti. Tad asmenims, siekiantiems smurto prieš moterį kaip reiškinio įveikos, bet nepritariantiems lyčių tapatybių ideologijai, reikėtų nepilti vandens ant jos malūno – yra ir kitų efektyvių būdų apsaugoti moteris. Pagrindinis konvencijos kritikų argumentas siejasi su socialinės lyties samprata. Numanomai ginant tokį požiūrį, ar nėra tiesa, kad žmogus kaip biologinė, lytiška būtybė taip pat yra socialus subjektas ir socialumas neredukuotinas į biologiją? Sociologijoje ir kultūros studijose sąvokos gali būti interpretuojamos laisviau, tačiau teisėje būtina turėti aiškias, nedviprasmiškas apibrėžtis. Problema iškyla, kai teisiniuose dokumentuose vartojama ne visuminė lyties sąvoka, apimanti ir biologinę, ir socialinę žmogaus tikrovę, bet dalinė jos versija. O Stambulo konvencijoje ir vartojama dalinė lyties sąvoka. Sąvokos suskaidymas, atskiriant biologinę ir socialinę žmogaus tikrovę, yra neatsitiktinis, jis sudaro galimybes neteisingai interpretuoti, kas yra žmogaus asmuo. Priminsiu, kad sex ir gender (angl. „biologinė ir socialinė lytis“) skirtį sugalvojo psichologijos ir seksologijos profesorius Johnas Money iš Johnso Hopkinso universiteto. XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje jis nukalė terminą „lyties vaidmuo“ (angl. gender role). Money pasiūlė idėją – jei vaikas nepriima savo lytinės tapatybės, jo tėvai turi elgtis su juo taip, tarsi jis būtų kitos lyties. Taip gender pradėjo reikšti „socialinį performatyvumą, kuris nurodo vidinę seksualinę tapatybę“. Money sukonstravo sąvoką siekdamas pagrįsti chirurginio lyties keitimo gydant transseksualumą poreikį, kuriam sex terminas netiko, nes siejosi su biologine lytimi. Taip gender tapo ideologine sąvoka. Unsplash.com nuotrauka Anglų kalbos specifika pasitarnavo klaidindama visuomenę dėl tikrosios gender reikšmės. Daugelyje Europos kalbų, tarp jų vokiečių (Geschlecht) ir lietuvių („lytis“), egzistuoja vienas bendras terminas, apimantis tiek biologinės, tiek socialinės lyties aspektus, o štai anglų kalboje yra dvi sąvokos, nusakančios lytį. Anglų kalboje žodis gender ilgai reiškė gramatinę giminę ir buvo vartojamas tik lingvistiniame kontekste. Anglakalbiuose kraštuose jis paplito kanceliarinėje kalboje, pavyzdžiui, medicininėse formose, apklausose, CV, kaip kultūringesnė gramatinė forma, tačiau visada buvo suprantamas kaip žodžio sex sinonimas, nurodantis arba vyriškąją, ar moteriškąją lytį. Taigi sąvoka gender teisės dokumentuose gali būti vartojama arba analogine prasme kaip sąvokos sex pakaitalas, arba kaip socialinė lytis. Tarptautinėje teisėje sąvoka gender pasirodo 1993 metais Vienoje per pasaulinę konferenciją žmogaus teisių klausimais. Ją randame baigiamajame konferencijos dokumente – Vienos deklaracijoje ir veiksmų programoje, kurioje pavartota „su lytimi susijusio smurto“ sąvoka. Veiksmų programoje rašoma, kad „[T]uri būti pašalintas visas su lytimi susijęs smurtas (angl. gender-based violence) ir visos seksualinio priekabiavimo ir išnaudojimo formos, įskaitant ir tas, kurios kyla dėl kultūrinių prietarų ir tarptautinės prekybos žmonėmis, jos yra nesuderinamos su žmogiško asmens orumu ir verte“ (18 p.). Tai smurto dėl lyties sąvokos genezė. Tiesa, pati sąvoka dar suprantama siaurai – dokumente yra kalbama apie smurtą, kylantį išimtinai iš kultūrinių prietarų (pavyzdžiui, moterų apipjaustymo praktikos), bet ne kaip susijusį su tradiciniais lyčių vaidmenimis ar vadinamaisiais lyčių stereotipais. Klausimas dėl gender sąvokos turinio iškilo 1995 metais organizuojant JT IV pasaulinę konferenciją moterų klausimais Pekine. Parengti konferenciją ir paruošti darbinį dokumentą buvo patikėta Moterų padėties komisijai prie Jungtinių Tautų. Per 19-ojo komiteto susitikimą svarstant konferencijos veiksmų platformos metmenis iškilo poreikis apibrėžti, kaip jo kontekste turi būti suprastas terminas gender. Buvo suburta grupė Niujorke, jai komisija patikėjo susitarti dėl įprastinės termino gender reikšmės būsimoje Pekino konferencijos Veiksmų platformoje ir apie tai pranešti pačiai Pekino konferencijai. Darbo grupei vadovavusi Jungtinių Tautų Moterų reikalų komiteto specialioji pranešėja Pekino konferencijoje padarė pareiškimą dėl įprastinės sąvokos gender reikšmės, pažymėdama, kad, pirma, žodis „lytis“ buvo paprastai vartojamas ir suprantamas jam įprasta, visuotinai pripažinta vartojimo forma daugelyje kitų Jungtinių Tautų forumų ir konferencijų; antra, nebuvo jokių požymių, kad Veiksmų platformoje būtų numatyta kokia nors nauja, kitokia termino reikšmė ar konotacija, nei priimta anksčiau.

Stambulo konvencija, pateikdama dalinę lyties sąvoką, kurioje pabrėžiami tik socialiniai, kultūriniai lytiškumo turinio aspektai (gender), atsiejant juos nuo biologinės lyties, ir tvirtindama, kad jie yra socialiai susiformavę, bet ne kylantys iš vyriškos ir moteriškos tapatybės, vadovaujasi dualistiniu požiūriu į asmens lytiškumą ir jį redukuoja.

Todėl Pekino deklaracijoje ir Pekino veiksmų platformoje buvo įtvirtinta įprastinė gender reikšmė, pabrėžiant, kad „[D]augybėje šalių vyro ir moters pasiekimų ir veiklos skirtumai yra suprantami kaip nulemti biologinių skirtumų, o ne socialiai konstruojamų lyčių vaidmenų“ (Pekino platforma II, 27). Pekino konferencijos Veiksmų platformoje žodis gender yra paminėtas daugiau kaip du šimtus kartų ir konferencijos dalyvių sprendimu visur yra suprastinas analogine prasme. Tas pats klausimas keltas ir priimant Romos tarptautinio baudžiamojo teismo statutą. Dokumente expressis verbis buvo nurodyta, kad „[Š]iame Statute sąvoka „lytis“ vartojama kalbant apie abi visuomenės lytis, vyrus ir moteris. Sąvoka „lytis“ jokios kitos reikšmės, išskyrus minėtąją, neturi“ (7 str. 3 d.). Romos statutas buvo pirmasis privalomas tarptautinės teisės instrumentas, panaudojęs ir apibrėžęs gender sąvoką mano minėta analogine prasme kaip vyriškąją ir moteriškąją lytis. Beje, šį statutą yra ratifikavusi ir Lietuva. Stambulo konvencija – antrasis tarptautinės teisės instrumentas, apibrėžiantis gender sąvoką, tačiau kitaip. Stambulo konvencija, pateikdama dalinę lyties sąvoką, kurioje pabrėžiami tik socialiniai, kultūriniai lytiškumo turinio aspektai (gender), atsiejant juos nuo biologinės lyties, ir tvirtindama, kad jie yra socialiai susiformavę, bet ne kylantys iš vyriškos ir moteriškos tapatybės, vadovaujasi dualistiniu požiūriu į asmens lytiškumą ir jį redukuoja. Skirtingai nuo Romos statuto, Stambulo konvencija žodį gender ne vartoja analogine prasme kaip žodžio sex pakaitalą, bet kalba apie socialinę lytį. Taigi, ratifikavus ją, iškiltų ir teisės aktų – šiuo atveju dviejų tarptautinės teisės sutarčių – dermės klausimas. Jei Stambulo konvencijoje sąvoka gender vartojama ne analogine prasme (o tai akivaizdu iš apibrėžties) ir jei ji, skirtingai nuo Romos statuto, nepasako, kada ir kur tekste žodis gender vartojamas analogine, o kada ir kur – specialiąja prasme, reikia traktuoti, kad terminas vartojamas ne bet kuria, o būtent specialiąja konvencijoje nurodyta prasme. Taigi visur, kur Stambulo konvencija kalba apie smurtą dėl lyties (angl. gender-based violence), turimas omenyje ne tik smurtas prieš moterį, bet ir smurtas dėl socialinės lyties. Pexels.com nuotrauka Ar galima kalbėti apie neišnaudotus nacionalinės teisės išteklius kovojant su smurtu prieš moteris? Mano galva, Lietuvoje labiausiai trūksta veikiančių smurtautojų resocializacijos programų. Kad už smurtą artimoje aplinkoje teisti asmenys iš tikrųjų keistų savo elgesį ir daugiau nebesmurtautų. Vien kriminalinė bausmė to neužtikrina. Resocializacijos programų Lietuvoje beveik nėra, o egzistuojančios nėra efektyvios. Tą liudija ir didėjantis smurto recidyvo skaičius. Kad resocializacijos programos neefektyvios, skundžiamasi ir Vakaruose. Ir čia iškyla klausimas: ar vien tik smurtautojų baudimu grįsta sistema yra efektyvi? Ar įmanomas ir kitų Europos Sąjungos narių pasitraukimas iš Stambulo konvencijos? Viskas įmanoma. Stebiu Italiją, kuri rodo sveiko proto ženklus teisėkūroje. Pernai Italijos konstitucinis teismas atsisakė teisiškai pripažinti nebinarią seksualinę tapatybę motyvuodamas tuo, kad tai sutrikdytų visą Italijos socialinę ir teisinę sistemą. Italijos vyriausybė svarsto švietimo reformą, kuria ketinama uždrausti lytinį švietimą darželiuose ir pradinėse mokyklose, o vidurinėse mokyklose jis bus vykdomas tik tėvams sutikus. Lenkijoje Stambulo konvencijos procedūra taip pat buvo pradėta, bet nebaigta. Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Gediminas Zelvaras

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama