Atsargos karys A. Konstantinavičius: „Tie, kas sako, kad kare nieko nejaučia, nebijo – žinokite, meluoja“

Kariuomenės dienos proga atsargos karys A. Konstantinavičius dienraščiui „Bernardinai.lt“ atvirai pasakoja savo istoriją – dalinasi svajone tapti kariu, nelengva tarnybos pradžia, prisiminimais iš misijų Afganistane, patirtimi ir įžvalgomis.

Kariuomenėje tarnavote 24 metus. Kas paskatino į ją stoti?

Vaikystėje, prisimenu, įsivaizdavau, kad būsiu kareivis. Visi žaidimai sukosi tik apie karą, o dainelės, kurias mokėjau, buvo apie tai, kad „kai užaugsiu, būsiu vadas, marš, kareiviai, į paradą“. Galbūt netgi mano gimimo diena – Vasario 16-oji – nulėmė profesijos pasirinkimą. Tad ryžtingai ir noriai stojau į Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų Vytauto Didžiojo jėgerių batalioną.

Iš pradžių net nežinojau, kas tie jėgeriai. Tik vėliau išgirdau, kad tai elitinis dalinys. Tarnyba buvo sunki, bet labai įdomi, nesigailiu nė vienos dienos.

O kokia buvo pati pradžia kariuomenėje?

Pradžia tokia, kad mus atvežė į senas carines kareivines. Netgi buvo likę pavadinimų, užrašytų carinių laikų kirilica, fragmentų. Kareivinės turėjo savo dvasią, dvelkė istorija, bet atrodė labai apleistos.

Dėl sveikatos būklės galėjau išvengti tarnybos, bet noras buvo toks didelis, kad nuslėpiau vaikystės ligas ir atėjau tarnauti.

Būdamas jaunuolis per televizorių matydavau, kokios gražios, tvarkingos kareivinės, pavyzdžiui, Ruklos dalinyje, o mus atvedė ten, kur nuo sienų krenta tinkas, nuo lubų byra kreida, grindyse – didžiuliai plyšiai. Maniau, kad tose patalpose lieps palikti kuprines ir eisime kitur, bet pasakė: „Klokitės lovas, čia gyvensite.“ Taigi teko šaltuoju metų laiku ant langų kalti polietileno plėvelę, kad būtų šilčiau.

Atsargos karys, asociacijos 1SHOT įkūrėjas Andrius Konstantinavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nebuvo momento, kad pagalvotumėte: „Nebenoriu, traukiuosi“?

Ne, tikrai nebuvo, nes į kariuomenę atėjau savo noru. Dėl sveikatos būklės galėjau išvengti tarnybos, bet noras buvo toks didelis, kad nuslėpiau vaikystės ligas ir atėjau tarnauti.

O kaip šeima priėmė jūsų sprendimą?

Augau tik su mama. Nors ji labai jautri, apie mano pasirinkimą žinojo dar nuo vaikystės, todėl problemų nebuvo.

Lietuvos kariuomenė yra saugi vieta jaunuoliams. Daug domiuosi istorija, ypač mūsų tėvų karta, kuri dar tarnavo sovietinėje armijoje. Žmonės buvo išsiunčiami į kitus kraštus, bet esmė ne vieta, o pati santvarka – sovietinėje armijoje buvo daug žeminimo, griežta hierarchija tarp senų ir jaunų karių. Kad ir koks stiprus būtum, prieš sistemą nepakovosi. Tuo metu būta daug savižudybių. Vienas gerai žinomas atvejis, kai lietuvis karys, neiškentęs patyčių ir seksualinio smurto, sušaudė tarnybos kolegas, kurie jį mušė ir prievartavo. Tai parodo, kiek likimų sudaužyta. Dabar taip nėra.

Kariuomenė yra ta vieta, kur berniukas sutvirtėja, suvyriškėja. Kariuomenė – vieta, kur karys užgrūdinamas ir tampa savarankiškas.

Pavyzdžiui, pradedu vyriškumo mokyklą „Karžygio kelias“. Ši mokykla ugdys brandų, solidų vyrą. Anksčiau visos tautos turėjo vyriškumo mokyklas. Pavyzdžiui, Amerikos autochtonų ar Afrikos gentyse vyrai 8–14 metų berniuką atitraukdavo nuo mamos ir palikdavo savanoje, ten jis turėdavo išgyventi, ką nors sumedžioti ar atlikti pavojingą užduotį. Tik tada jis būdavo priimamas į vyrų bendruomenę ir pas mamą nebegrįždavo – tapdavo genties vyru, medžiotoju.

Civilizuotame pasaulyje to nebėra. Berniukas auga šalia mamos, eina į darželį, o ten auklėtoja – moteris, bendrojo lavinimo įstaigose, aukštosiose mokyklose dauguma mokytojų ir dėstytojų – taip pat moterys. Ir net sukūręs šeimą vyras dažnai lieka moters globojamas. Kariuomenė yra ta vieta, kur berniukas sutvirtėja, suvyriškėja. Kariuomenė – vieta, kur karys užgrūdinamas ir tampa savarankiškas.

Dabar yra gerų projektų, pavyzdžiui, „Vyrų kalvė“, kur ruošiami paaugliai, tėvai mokomi, kaip auginti sūnus. Gaila, nėra mokyklos tėvams, kaip auginti dukras – o aš vienas auginau jas dvi – man tai irgi iššūkis.

Dešimt metų tarnavote jėgerių batalione. Kokios patirties ten įgijote?

Taip, įskaitant ir privalomąją tarnybą, jėgerių batalione tarnavau dešimt metų. Paskui dar porą metų savanorių pajėgose, nes tuo metu buvo sustabdytas priėmimas į profesinę tarnybą. Kai prasidėjo priėmimas, profesionalių karių poreikis buvo mažas, todėl atranka buvo labai griežta. Ji truko mėnesį ir buvo viena sunkiausių mano gyvenime.

Atranka organizuota pagal danų pavyzdį. Įprastai toks elitinių pajėgų kursas trunka devynias savaites, tačiau mes jį turėjome išeiti per keturias. Nieko neatsisakyta, tik atimtas miego laikas. Naktį būdavo teorinės paskaitos arba žygiai, dažnai abu dalykai. Ilsėtis leista minimaliai, todėl miegodavau bet kur – greičiau pavalgydavau ir ant bortelio galvą pasidėjęs prisnūsdavau, važiuodami į mišką mašinoje miegodavo visi. Žygiuose žmonės atsijungdavo bet kur. Pavyzdžiui, žygiuoji žygiuoji ir staiga atsibundi griovy. Tada galvoji, kad gal geriau bėgti, bet vis tiek atsibundi griovy. Pervargusios smegenys tiesiog išsijungdavo. Bet atranką įveikiau sėkmingai ir pradėjau tarnybą jėgerių batalione.

Tarnaudamas jėgerių batalione vykote ir į misijas?

Jėgerių batalionas priklauso Specialiųjų operacijų pajėgų šeimai, kurią sudaro trys koviniai vienetai: Ypatingosios paskirties tarnyba Vilniuje, Specialiosios žvalgybos jėgerių batalionas Kaune ir Kovinių narų tarnyba Klaipėdoje. Dar yra štabas, mokymo padalinys, bet jie – ne koviniai vienetai.

Pirmą kartą į misiją išvykome dar tada, kai egzistavo tik specialiųjų operacijų junginys, o pajėgos dar oficialiai nebuvo įkurtos. Misijos po 2003 metų buvo sustabdytos, nuo 2007-ųjų atnaujintos, taip su pirmąja misija ir aš patekau į Afganistaną.

Atsargos karys, asociacijos 1SHOT įkūrėjas Andrius Konstantinavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Koks buvo misijos tikslas?

Visų pirma atlikti pareigą NATO partneriams. Lietuva 2007 metais buvo dar jauna valstybė, nauja NATO narė. Turėjome įrodyti savo tvirtumą ir galią. Mūsų vadai buvo labai iniciatyvūs, netgi bebaimiai, nes imdavosi netgi pačių rizikingiausių užduočių. Mums iš pradžių nieko rimto nedavė. Paskyrė regioną, iš kurio negauta jokios žvalgybinės informacijos, – Kalato provinciją.

Vietiniai kovotojai su rusiškais ir pakistanietiškais automatais, improvizuotais sprogmenimis parodė, kad svarbus ne tik technologinis pranašumas, bet ir išradingumas, sumanumas, drąsa.

Atvykus į Afganistaną, dvi savaites truko adaptacija. Reikėjo priprasti prie karščio, prasišaudyti ginklus, susirinkti informaciją. Per šias savaites nemažai sužinojome, išgirdome daug istorijų, pavyzdžiui, kad prancūzai pakliuvo į pasalą – septyni žuvo, vėliau lenkai – trys žuvo, kad sprogo kanadiečių technika.

Šalia mūsų veikė kanadiečių batalionas. Tada pirmą kartą pamačiau naujus tankus „Leopard“ – pagalvojau, kad jie nenugalima jėga. Bet po kelių dienų vienas iš trijų tankų jau buvo pamuštas. Po savaitės visi trys atvilkti sudaužyti.

Vietiniai kovotojai su rusiškais ir pakistanietiškais automatais, improvizuotais sprogmenimis parodė, kad svarbus ne tik technologinis pranašumas, bet ir išradingumas, sumanumas, drąsa.

Kiek laiko praleidote Afganistane?

Per šešerių metų laikotarpį vykau kasmet, ten praleisdavau keturis mėnesius. Kartais misija užtrukdavo ir iki penkių mėnesių. Bet kiekvieną kartą jai rengdavomės Norvegijoje arba Vokietijoje.

Itin gerai prisimenu pirmąjį pasirengimą. Turėjome išvykti birželio pabaigoje ar liepos pradžioje. Pasirengimas vyko vasarį Norvegijoje. Mums reikėjo kalnuotos vietovės, tad atsidūrėme šiaurėje, bet treniruotės su slidėmis, sniegaeigiais nepriminė Afganistano. Ten tikrai graži gamta, labai gera patirtis, bet skyrėsi nuo realių sąlygų.

O viskas turi būti kuo tikroviškiau. Tarkime, jei vykdant užduotį reikia leistis iš pastato pro langą, tai ir per treniruotę turite rasti tokį pat pastatą, tokiame pat aukštyje tokį pat langą ir leistis su tuo pačiu įrangos komplektu, kuriuo naudositės vykdydami užduotį.

Atsargos karys, asociacijos 1SHOT įkūrėjas Andrius Konstantinavičius Afganistane. Asmeninio archyvo nuotrauka Atsargos karys, asociacijos 1SHOT įkūrėjas Andrius Konstantinavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokios būdavo jūsų užduotys per tą keturių mėnesių laikotarpį Afganistane?

Po dviejų adaptacijos savaičių reikėdavo susirasti veiklos, todėl pirmosiose misijose mes, lietuviai, daugiausia patruliuodavome.

Atsižvelgę į senųjų jėgerių patirtį, ruošdamiesi savo pirmajai užduočiai džipus apkrovėme didžiuliu atsargų kiekiu. Išvažiavus perkrautam džipui nutrūko pusašis – ratą sukantis velenas. Teko vilkti į artimiausią bazę. Kiti du džipai, tarp kurių buvo maniškis, jį lydėjo. Važiuodami pro vietinį kaimą jautėme įtartinus žvilgsnius.

Privažiavus bazę, per radiją mūsų viršininkas pranešė: „Prie kalnų apšaudyti mūsiškiai.“ Tačiau jie išsikvietė aviacijos paramą, ir viskas baigėsi gerai. Tuomet supratome, kad mums skirtas regionas labai neramus. Ten telkėsi daug Talibano kovotojų, bet niekas to nežinojo, nebuvo jokios žvalgybinės informacijos.

Taigi mūsų misijos ir prasidėjo Kalato regione, kalnuotose vietovėse. Ten patekti buvo galima tik vienu būdu – tarp kalnų tekančia upe, kuri atstojo kelią. Ją dažnai užminuodavo. Kiekvieną kartą mes – aš ir mano draugas – tris ar keturis kilometrus brisdavome su minų ieškikliu, tikrindami vandenį. Tai buvo nuolatinė procedūra atvykstant į regioną ar išvykstant iš jo.

O atvykus beveik visada įvykdavo kontaktas su priešu – kiekvieną kartą, kai įvažiuodavome, mus apšaudydavo. Visados pasitikdavo „svetingai“.

Koks santykis buvo su vietiniais civiliais?

Patruliuodavome gana dažnai – tai trukdavo maždaug penkias dienas arba savaitę. Vykdami patruliuoti visada lankydavome kaimus. Mūsų darbas buvo parodyti vietiniams, kad mes čia valdžia ir esame draugiškai nusiteikę. Visada dalindavome labdarą – atvykdavome su antklodėmis, kuprinėmis vaikams, pieštukais, skaromis, ryžiais. Dovanodavome daiktus, kad vietinius nuteiktume palankiai. Tokia standartinė praktika. Bet žinojome, kad talibai vėliau ateis ir viską tuoj pat surinks. Jei vietiniai ką nors sau pasiliktų, gali būti palaikyti išdavikais.

Atsargos karys, asociacijos 1SHOT įkūrėjas Andrius Konstantinavičius Afganistane. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ką jums davė patirtis Afganistane?

Labai daug. Norėjau vykti į misiją, nes visą gyvenimą treniravausi būti kariu. Norėjau patirties karo lauke – patikrinti savo įgūdžius realiose situacijose. Dabar šią patirtį perduodu kitiems: įkūriau organizaciją, asociaciją „1 šūvis“ (1SHOT) ir treniruoju žmones. Mokau snaiperių amato, valdyti pėstininkų ginklus – šaudyti automatais, pistoletais. Vedu taktinės medicinos kursus ir kitus mokymus.

Karo lauke mačiau, kas veikia ir kas ne. Dėl to kariškiai į mane kartais žiūri kaip į anarchistą, nes abejoju jų doktrina, kuri iš tikrųjų pasenusi. Būtina orientuotis į praktinius dalykus, tuos, kurie funkcionuoja. Šiandien kuo daugiau patirties turime semtis iš Ukrainos. Deja, mūsų vadovybė dažnai nenori mokytis ir keistis – ji pripratusi prie senų doktrinų, nelanksti, todėl permainos vyksta lėtai.

Iš jėgerių bataliono perėjote į Ypatingos paskirties tarnybą ir tapote „breacheriu“. Kas tai ir kokias užduotis vykdėte?

Jėgeriuose buvau sprogdintojas inžinierius – išminuotojas. Tapus „breacheriu“, kitaip tariant, laužytoju, mano darbas buvo užtikrinti įėjimą į bet kokias patalpas: atlikti žvalgybą, nuspręsti, pro kur geriausia įsilaužti ir kokios priemonės tam reikalingos. Visada nešiodavausi visą inventorių: kūjus, laužtuvus, reples, pjūklus. Šoninėse kišenėse visuomet turėdavau paruoštų sprogstamųjų užtaisų: lipnia juosta pritvirtini užtaisą prie durų, atsitrauki, ir sprogimas atveria įėjimą. Afganistane negalėjau žinoti, kokios įrangos ir priemonių prireiks, todėl viską turėdavau su savimi.

Šios pareigos labai atsakingos – turėdavau tiksliai apskaičiuoti užtaisų kiekį, kad mano veiksmai nesukeltų papildomos žalos. Pavyzdžiui, jeigu reikia išsprogdinti duris, sprogmenų kiekis turi būti toks, kad nesužeistų viduje esančių žmonių. Afganistane šis darbas buvo tikrai sudėtingas, reikalaudavo daug ištvermės, sąmoningumo, šalto proto.

Vėliau pakeičiau specializaciją ir į paskutinę misiją vykau kaip snaiperis. Viena iš paskatų – perskaityta knyga „Jėgerio taikiklyje“ apie Antrojo pasaulinio karo vokietį veteraną. Ši knyga tapo mano įkvėpimu siekti efektyvumo. Nors visada į užduotis eidavau pirmas, tačiau aš tik įsilauždavau, o didžiausią darbą – tikrinti patalpas – palikdavau šturmo grupei. Pakeičiau specializaciją, nes norėjau daugiau veiksmo.

Baigęs snaiperio kursą, savarankiškai domėdamasis ir dirbdamas, radau daug trūkumų Lietuvos kariuomenės mokymuose ir pradėjau tobulinti programas. Tačiau šie pokyčiai sunkiai įgauna pagreitį – sistema nelanksti: kad įvestum ką nors nauja, dažnai reikia perrašyti modelius ir programas, o kam daryti daugiau už tą patį atlyginimą? Todėl įkūriau savo organizaciją, kurios tikslas – mokyti. Sukaupta patirtis Afganistane ir dirbant su NATO partneriais, kalnų šaudymo ir miestų kovos taktikos kursai leido sukurti efektyvią mokymo programą, kuri veikia iki šiol.

Atsargos karys, asociacijos 1SHOT įkūrėjas Andrius Konstantinavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Priklausote Sužeistų karių asociacijai. Koks buvo jūsų sužeidimas ir ar jis lėmė, kad nebepriklausote aktyviajam rezervui?

Buvau sužeistas ne kovos lauke, o čia, Lietuvoje. Vyko metinės Specialiųjų operacijų pajėgų pratybos, atvyko filmavimo grupė. Mums reikėjo pademonstruoti, kaip vairuojame motociklus ir atliekame šuolius su keturračiais, bagiais. Po filmavimo turėjau skubėti į kitas pratybas. Įprastai važinėdami motociklais visuomet vilkėdavome specialias kojų, rankų, nugaros, kaklo apsaugas ir motociklininkų šalmus. Tačiau tai buvo tik 30 minučių filmavimas, regis, jokios didelės rizikos, tad nusprendėme vilkėti tik atakos ekipuotę, kad būtų lengviau judėti ir viskas gražiau atrodytų.

Kai mane jau kėlė į greitosios automobilį, klausiau: „Kur mane vežat? Man dar reikia į pratybas.“ Atsakė: „Pratybos tau jau baigėsi.“ Paskui dviem savaitėms panirau į komą.

Miško keliuku skubėdamas iš filmavimo aikštelės į garažą, posūkyje kaktomuša trenkiausi į atvažiuojantį bagį. Sąmonės nepraradau, bet nesupratau, kas įvyko: gulėjau ant žemės, mačiau medžių šakas ir tik jutau, kad trūksta priekinių dantų. Visiškai nejaučiau, kas nutiko mano kūnui. Vėliau paaiškėjo, kad patyriau dešimt lūžių: atviri blauzdos šlaunies, rankos lūžiai, taip pat lūžo raktikaulis, mentė, stuburas, buvo keletas kaukolės pamato ir veido lūžių. Kai mane jau kėlė į greitosios automobilį, klausiau: „Kur mane vežat? Man dar reikia į pratybas.“ Atsakė: „Pratybos tau jau baigėsi.“ Paskui dviem savaitėms panirau į komą.

Sveikimo procesas buvo labai ilgas ir sunkus. Vien po traumos man atliko 18 įvairių operacijų: veido plastinės operacijos, kaulų fiksavimas, metalų įdėjimas ir vėliau šalinimas. Ilgai mokiausi vėl vaikščioti, daug laiko praleidau neįgaliojo vežimėlyje.

Baigęs reabilitaciją pradėjau treniruotis, dalyvauti varžybose, netgi šaudymo turnyruose. Praėjus aštuoniems mėnesiams grįžau į tarnybą, netgi užsirašiau laikyti fizinio parengimo normatyvus. Pamenu, bėgu, o koją taip skauda, kad sustoju, pailsiu ir vėl bėgu. Normatyvus išlaikiau.

Man svarbi tikėjimo galia. Tikėjau, kad pasveiksiu, ir taip įvyko. Žinoma, kelias buvo ilgas, tačiau tai tapo viena didžiausių gyvenimo pamokų, užauginusių mane.

Po tokios traumos vis tiek norėjote grįžti į tarnybą?

Taip. Kai po visų ligoninių ir operacijų grįžau namo, šeimos gydytojas siūlė tvarkyti dokumentus neįgalumui gauti ir eiti į atsargą. Atsisakiau, nesitaikiau su mintimi pasiduoti.

Man svarbi tikėjimo galia. Tikėjau, kad pasveiksiu, ir taip įvyko. Žinoma, kelias buvo ilgas, tačiau tai tapo viena didžiausių gyvenimo pamokų, užauginusių mane.

Grįžote dirbti į specialiąsias pajėgas?

Grįžau į tarnybą, bet nebe į kovines operacijas. Porą metų iki traumos šeimoje įvyko nelaimė – mano žmona pasitraukė iš gyvenimo. Kadangi likau vienintelis vaikų globėjas, supratau, kad misijos baigėsi – nebegaliu rizikuoti. Ką tai reiškė praktiškai? Kovinis parengimas nenutrūko – buvau parašiutininkas ir dar šokinėjau, vykdydavau kitas pavojingas užduotis, tik buvo apribotos misijos, nes jose didelė rizika žūti. Tačiau dėl šeimos įvykių ir traumos mane pamažu apribojo: praėjus dvejiems metams nuo žmonos laidotuvių sužinojau, kad bet koks pavojingas darbas baigėsi – parašiutizmas, pavojingų užduočių vykdymas. Mane perkėlė į štabą planuoti – tokia rutina labai nuobodi žmogui, pripratusiam prie aktyvios tarnybos.

Būtent tuo metu pradėjau neformaliai ugdyti civilius – poreikis buvo didžiulis, o tokio rengimo labai trūksta. Lietuvoje daug patriotiškai nusiteikusių žmonių, mylinčių savo šalį, leidžiančių sau įsigyti brangią ginkluotę ir norinčių mokytis, bet nėra kur ruoštis. Pradėjau dalintis žiniomis, kurių negauna žmonės nei Lietuvos kariuomenėje, nei Šaulių sąjungoje, nes šie dariniai turi savo doktrinas ir ribojimus. Mano programa yra laisva: jeigu atsiranda naujovių, greitai įvertinu ir pritaikau mokymuose.

Anksčiau buvau sudaręs sutartį su Lietuvos kariuomene dėl poligonų naudojimo. Tačiau mane apkaltino komercija, kadangi imdavau mokestį už mokymus, nors kainuoja viskas: poligono nuoma, taikiniai, paruošimas, laikas. Mokestis būdavo surenkamas per asociaciją, oficialiai, bet tai netiko – argumentuota, kad kariuomenėje negali būti komercijos, todėl sutartis buvo nutraukta ir nutarta su manimi daugiau nedirbti. Vakaruose poligonai civiliams dažnai prieinami – galima išsinuomoti šaudymo aikšteles, o Lietuvoje viskas suvaržyta.

Atsargos karys, asociacijos 1SHOT įkūrėjas Andrius Konstantinavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Misijose matėte labai daug, dalyvavote kare. Kaip jums pavyko atsigauti?

Žinote, žmogus bet kokioje situacijoje prisitaiko. Vienas iš mano darbų Afganistane buvo registruoti žmones ir rinkti duomenis. Atvyksti į kaimą, turi į fotoaparatą panašų įrenginį, tokį minikompiuterį, juo nufotografuoji žmogaus veidą, surenki piršto atspaudus, paimi DNR mėginį, užrašai vardą ir pavardę.

Registruodavome ir gyvus, ir žuvusiuosius. Po susišaudymo turėdavome surinkti ir tuos pačius nukautųjų duomenis: nufotografuoti veidą, užfiksuoti akies rainelę, surinkti pirštų atspaudus, paimti kraujo mėginį. Iš pradžių buvo sunku, vėliau tapo rutina – darbu, kurį turi atlikti.

Labiausiai pastebėjau, kad viskas sugrįžta per sapnus. Vis sapnuodavau susišaudymus, karą, netektis.

Ar grįžusiam po misijų jums pasireiškė potrauminis stresas? Jautėte kokių nors padarinių?

Žinoma, lieka tam tikrų padarinių. Tie, kas sako, kad kare nieko nejaučia, nebijo – žinokite, meluoja.

Labiausiai pastebėjau, kad viskas sugrįžta per sapnus. Vis sapnuodavau susišaudymus, karą, netektis. Kartodavosi vis tas pats sapnas: vyksta susišaudymas, bet baigiasi šoviniai ir netinka nė viena dėtuvė, kurioje sudėti šoviniai, tuomet kyla panika, reikia šaudyti, o šovinių nėra. Kai gulėjau reanimacijoje po komos, mano draugė nunešė seselėms šokolado ir pasakė, kad nuo Andriaus. Viena jų nusišypsojo: „Čia tas, kuris kiekvieną naktį kariaudavo.“ Pasirodo, miegodamas ne tik sapnuodavau, bet ir kalbėdavau.

Atsargos karys, asociacijos 1SHOT įkūrėjas Andrius Konstantinavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar sulaukėte tinkamos pagalbos tiek grįžęs iš misijų, tiek po traumos?

Taip. Po misijų visada būdavo skiriama reabilitacija, buvo galima kreiptis į psichologą, bet kariuomenėje psichologas kartais suvokiamas neigiamai: jeigu kreipiesi į specialistą, tau priklijuojama etiketė, kad esi silpnas, todėl žmonės dažnai viską laiko viduje.

Po traumos mane labai gerai prižiūrėjo: kariuomenė neapleidžia sužeistųjų – pritaiko geriausius gydymo būdus ir kuruoja gydymą. Draugai ir kolegos bendravo su gydytojais, rūpinosi visa eiga. Lietuva nepalieka likimo valiai savo sužeistų karių, yra suburta bendruomenė, kuri skatina nebijoti aukotis dėl šalies ir leidžia žinoti: „Jei būsi sužeistas, tavimi pasirūpinsime, taip pat pasirūpinsime ir žuvusio kario šeima.“

Kur šiandien randate džiaugsmą, ramybę, laimę?

Džiaugsmą randu savo veikloje. Kai žmogus turi tikslą, kryptį, tuomet kelias tikslo link teikia malonumą. Daugelis mano, kad laimė ateis tik pasiekus tikslą, bet pasiekęs tą tikslą dažnai nejauti euforijos, tik trumpą pasitenkinimą, po kurio vėl reikia naujo tikslo. Todėl svarbiausia mėgautis keliu. Tikras džiaugsmas kyla iš veiklos, kai darai tai, kas tau prasminga.

Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama