Knygą apie mokyklos realybę pristatantys Bitautai: „Norime kalbėtis apie problemas, kurios liečia mus visus“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Garsus istorijos mokytojas dr. A. Bitautas jau ilgą laiką nevengia kritiškų žodžių apie Lietuvos švietimo sistemą. Kartu su knygas itin mėgstančia žmona spalį jiems pavyko išleisti knygą, ne tik pašiepiančią garsųjį siekį paversti mokytojo profesiją prestižine, tačiau ir garsiai prabilti apie problemas, su kuriomis kasdien susiduria pedagogai.
Knygoje pasakojama apie alfa kartos mokytoją Alfonsą, kuris kenčia nuovargį mokykloje, o vakarais lieja širdį supratingajai žmonai Birutei. Knyga paremta tikrais įvykiais, tačiau herojai išgalvoti. „Norėjau prabilti visų mokytojų vardu, kad kolegos dirba, stengiasi ir tikrai nori, kad būtų geriau, tačiau niekas jų negirdi“, – teigia A. Bitautas.
G. Bitautienė akcentuoja ir mokytojų šeimų svarbą. Pasak jos, labai svarbu, kad mokyklos problemos nebūtų parsinešamos į namus. „Norėjome parodyti namų virtuvę, kas būna, kai mokyklos gyvenimas veržiasi į asmeninę erdvę“, – pabrėžia ji.
A. Bitautas turi ilgametę pedagoginę patirtį, tačiau kartais ir jam rankos nusvyra: „Visko savo praktikoje esu matęs, bet kartais tikrai nusvyra rankos, nes vyksta protu nesuvokiami dalykai.“
Knyga „Mokytojo išpažintis“. Vakario Vingilio / Bernardinai.lt nuotrauka
Knyga savo gyvenimą jau pradėjo ir sulaukėte pirmųjų atsiliepimų. Ar mokytojai atpažįsta save?
A. Bitautas: Mano mokykloje kolegos puolė skaityti, viena mokytoja pieštuku rašosi pavardes ir bando identifikuoti aprašytus asmenis. Žinoma, mokytojai tam tikrus veikėjus atpažino. Tačiau mūsų tikslas buvo ne aprašyti konkrečius asmenis, norėjome per veikėjus išryškinti tam tikras švietimo problemas.
Bandėme sukurti ne vieno žmogaus paveikslą, nes vienas žmogus nėra toks charakteringas. Iš trijų skirtingų pavaduotojų lipdėme vieną pavaduotoją, iš kelių direktorių kūrėme vieną. Mano mokykloje kolegos stengiasi atpažinti veikėjus, tačiau aš jiems sakau: nebūkite tokie susireikšminę, knyga – ne apie mūsų mokyklą. Dirbau skirtingose mokyklose, tad paveikslai lipdyti iš skirtingų vietų.
Galbūt kai kuriuos veikėjus konstravote prisimindami ir savo mokytojus?
G. Bitautienė: Man labai pasisekė, baigiau gimnaziją ir paskutiniai metai buvo puikūs. Labai džiaugiuosi, kad turėjau nuostabius mokytojus, tačiau jie figūruoja tik pabaigos žodyje, kuriame norėjome išskirti keletą ypatingų mokytojų.
Knygoje dėmesio skyrėte ir bibliotekai, ar todėl, kad pati esate dirbusi bibliotekoje?
G. B.: Kaip kultūros sektoriaus atstovė norėjau atiduoti duoklę kultūrai. Daug metų bibliotekoje užsiėmiau edukacijomis vaikams, mano veikla buvo šiek tiek panaši į mokyklos. Ne viena moteris, atėjusi su savo klase į užsiėmimus, dalijosi įspūdžiais, pasakojo, kad už savo pinigus edukacijoms perka reikmenis. Norėjau į Algio istoriją įpinti ir šį elementą, kad nebūtų vien sausa mokytojo realybė. Taip pat kaip Algio žmona norėjau šiek tiek parodyti namų virtuvę, kas būna, kai mokyklos gyvenimas veržiasi į asmeninę erdvę.
Istorijos ir etikos mokytojas dr. Algis Bitautas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Algi, žinau, kad jūsų darbų krūvis – nemenkas. Ar savo karjeros metais buvote perdegęs?
A. B.: Pagrindinis knygos veikėjas Alfa tai išgyveno, tačiau jo paveikslą lipdėme iš mano kolegų savybių. Įdomi dailininko iliustracija: kai mokytojas pamokoje pasijunta labai blogai, jis iškviečia „Bolt“, nuvažiuoja į klinikas ir ten gulėdamas prie lašelinės atrašo į mokyklos pavaduotojos žinutes. Man to patirti dar neteko. Žinoma, jaučiu savo organizmą, jis nusėda pavasarį, nes tada būnu įveikęs didesnę dalį mokslo metų. Juokauju, kad mes, mokytojai, esame kaip profesionalūs krepšininkai – sezonas prasideda rugsėjį ir baigiasi birželį.
G. B.: Algiui būna ir širdies permušimai, ir spaudimo aparatą dažnai reikia traukti bei širdį pastiprinti vaistais.
A. B.: Visko būna, kartais nutinka stresinės situacijos, darbo krūvis yra didelis – vienu metu tenka atlikti kelis skirtingus darbus. Juk mokytojo darbe nieko negali nukelti, vėluoti. Jeigu pamokos prasideda aštuntą valandą, gyvas ar miręs privalai jose būti.
Interviu LRT radijui minėjote, kad į viešąją erdvę norėjote sugrąžinti diskusiją apie tą skambųjį tikslą, kuris nugulė ir knygoje – kad mokytojo profesija taptų prestižinė iki 2025-ųjų. Kodėl jums tai buvo svarbu?
A. B.: Šia idėja tikėjau, vyliausi, kad bus imtasi rimtų pokyčių, o ne tik kosmetinių pataisymų. Kalbu ne tik apie finansinį aspektą, praktikoje trūksta įvairių dalykų, kad ir skaitmeninio užduočių banko. Matau, kad per tuos aštuonerius metus padėtis dar prastėja, vienomis reformomis bandoma lopyti ankstesniųjų spragas. Prieiname prie tokių absurdiškų situacijų, kad mokytojams sakoma, jog jie gali dirbti be vadovėlių, egzaminuose papildomai pridedama dešimt balų, jog jie būtų išlaikyti.
Šie negerumai susikaupė, daug bendrauju su kolegomis – mes matome tą patį. Tačiau švietimo politiką formuojantys asmenys į mokytojus neįsiklauso. Norėjau prabilti visų mokytojų vardu, kad kolegos dirba, stengiasi ir tikrai nori, jog būtų geriau, tačiau niekas jų negirdi.
Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka
Turbūt kiekvienas padorus žmogus mokytojo profesiją vertina pagarbiai, tačiau ar viliatės, kad kada nors ši profesija bus prestižinė? Ar apskritai tokia etiketė turėtų būti klijuojama?
G. B.: Tai kertinis klausimas. Pirmiausia mums nereikėjo tokio skambaus šūkio. Žodis „prestižas“ yra nuvalkiotas.
A. B.: Išties, tai iš rinkodaros perimta ir įmesta į viešąjį sektorių sąvoka. Gal tiesiog reikėjo paskelbti, kad mes siekiame naujų Lietuvos švietimo tikslų. Galbūt reikėjo skelbti įgyvendinamus tikslus – tarkime, modernias technologijas pritaikysime mokyklose ir panašiai.
G. B.: Sunku būti nešališkai, bet galiu pasakyti, kad kartais matome labai gerus puikiai dirbančių mokytojų pavyzdžius. Nors iš paraščių pasirodo straipsnių, kad, pavyzdžiui, mokytojas prieš vaiką pakėlė ranką. Tačiau mokytojo balsas negirdimas, kai jis sako, jog yra problemų. Švietime nėra tik juoda ar balta. Mokytojai yra visa ko pamatas, nes augina jaunąją kartą. Bet kai kalbame apie švietimo politikos formavimą ir mokytojai tvirtina, kad kažkas neveikia, jie atsimuša į sieną. Atėjęs žmogus pasako, kad dabar reikės jo klausyti, ir jokių pasiūlymų iš šalies nepriima.
Algi, kalbate tikrai garsiai, bet ar sutiksite, kad didelė dalis mokytojų vengia garsiau kalbėti apie problemas? Ir viena pagrindinių problemų, kuri išryškinama knygoje, yra tikrai ne atlyginimas, bet požiūris į mokytoją, jo kontrolė bei krūvis?
A. B.: Be abejonės, manęs kai kurie kolegos klausia, iš kur turiu drąsos kalbėti ir nesulaukti pasekmių. Viena didžiausių švietimo bėdų – kad mokytojai yra įbauginti ir bijo garsiai reikšti nuomonę, nes jei drąsiau pasakysi, gali būti iškviestas ant kilimėlio ir dėl to nukentėti. Mane pažįstantys tvirtina, kad knyga – labai drąsi, atverianti problemas. Truputėlį skaudu, kad dažnai mes tarpusavyje dejuojame, išsipasakojame, bet viskas tuo ir baigiasi. Mokytojai bijo įvardyti, kas iš tiesų skauda.
Mano tikslas yra parodyti, kad kritikuoju ne šiaip sau, bet noriu atskleisti tam tikras ydas ir teikti pasiūlymus, kaip galima būtų taisyti tam tikrus dalykus. Kalbame apie skausmingus dalykus ir norime, kad tai būtų sprendžiama, o ne tik imituojama. Dažnai vyksta konferencijos, į kurias kviečiami mokytojai, bet apima jausmas, kad jos skirtos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai ar Nacionalinei švietimo agentūrai užsidėti pliusą, o ne išklausyti mokytojus. Pamažu mokytojai ima gęsti, kartais jaučiu, kad kalbėti apie problemas yra tas pat, kaip galvą daužyti į betono sieną, nes švietimo politiką formuojantys asmenys nenori tavęs girdėti. Šia knyga visuomenei norime parodyti, kokia yra mokytojo darbo realybė.
Knyga „Mokytojo išpažintis“. Vakario Vingilio / Bernardinai.lt nuotrauka
Viliatės, kad knygą perskaitys ne tik kolegos, bet ir švietimo politikos formuotojai?
G. B.: Labai to norėčiau, deja, labai daug žmonių, kurie priima sprendimus, neskaito knygų.
Esu girdėjęs nuomonių, kad dabar švietimui labiausiai reikia ramybės. Ar tai gali būti tikslas?
A. B.: Reikia atlikti esamos situacijos analizę ir turėti aiškius strateginius tikslus, kryptį. Pradžioje reikia sutvarkyti tai, kas dega – egzaminus. Kartais susidaro įspūdis, kad daugelis švietimo reformų daroma tik todėl, kad kas nors buvo užsienyje, nusižiūrėjo idėją ir tvirtina, kad taip turi būti. Tačiau pirmiausia turime remtis moksliniais tyrimais, išstudijuoti padėtį. Didelė problema – mobingas mokyklose, matome to pavyzdžių ir spaudoje, kai mokytoja skelbia bado streiką. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė, nes nematome, kas slypi po vandeniu, o negeri dalykai vyksta daugelyje mokyklų.
Dar viena problema, kurią bandėte išryškinti – tėvų bendravimas su mokytoju.
G. B.: Man buvo labai svarbu parodyti mūsų šeimos virtuvę. Vieną kartą per tėvystės atostogas mudu su Algiu lankėmės prekybos centre. Stovėjome prie maisto prekių parduotuvės kasos ir kalbėjome apie šeimos reikalus. Greitai pajutau, kad pasikeitė Algio nuotaika, balso tembras – pasirodo, už mūsų atsistojo Algio mokinys su tėčiu. Ir jiedu pusgarsiu aptarė mūsų pirkinių krepšelį. Tokia žemiška apsipirkimo situacija baigėsi tuo, kad mes su Algiu vos nesusipykome. Sutikęs ką nors iš mokyklos Algis iš karto persijungia į kitą vaidmenį.
Dar vienas atvejis suerzino, kai Algis sekmadienį sulaukė mokinio tėvų skambučio dėl aprašinėto vadovėlio ir gavo priekaištų, kodėl neveža vaikų į išvykas užsienyje. Po tokių skambučių pajutau, kad mokyklos gyvenimas Algį pasiglemžia iš šeimos. Šie keli pavyzdžiai rodo, kad mokytojo darbas nebeturi ribų.
Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka
Apskritai mokytojas negerbiamas, jeigu leidžiama sau aptarti jo pirkinius arba jam skambinti sekmadienį.
A. B.: Tiesiog užsiaugini „skūrą“ ir tokios situacijos nebekelia nuostabos, tačiau iš šono tai atrodo nenormalu. Mokytojai dažnai sulaukia tėvų ultimatumų, kad pedagogai privalo vaiką išmokyti to ar ano, kur nors nuvežti.
Tai irgi didelė problema švietime, tačiau mokytojas paliktas su ja dorotis pats. Mokyklos administracija bendraudama su tėvais nepalaiko mokytojų, neužstoja jų. Dažnai matai, kad vaikas turi bėdų, bet svarstai, ar gadintis nervus ir pranešti tėvams, ar saugoti savo sveikatą. Neretai kolegos mokytojai užsimerkia ir nemato problemų. Vaiko negerumai dažnai atsinešami iš šeimos: pabendravęs su tėvais suprantu, kur slypi visos šaknys.
Bet kartais negali nesikišti ir ignoruoti problemų. Esate pasakojęs, kad sulaukėte klausimo, ar galite įsivaikinti mokinį.
A. B.: Būna tokių situacijų, apie kurias jokiame universitete nesi mokomas. Čia kaip ir mediko darbe supranti, kad yra iššūkių ir su jais turėsi dorotis pats. Kita vertus, aš nesu šeimos krizių sprendėjas ar socialinis darbuotojas. Kartą informavau mamą apie netinkamą vaiko elgesį, o ji man atrašė: „Užtenka rašinėti, kad vaikas laužo radiatorių ar neatsineša vadovėlių. Tai nėra rimtos problemos ir prašau manęs netrukdyti.“ O tai buvo rimta problema, nes berniukai grūdosi klasės gale ir nulaužė termostatą, pakilo temperatūra. Tai ar man atpirkti tą termostatą?
Kitas atvejis – mergaitė per kontrolinį nusirašinėjo, ir mama, užuot sprendusi problemą su manimi, iš karto kreipėsi į pavaduotoją ir dar kitu laišku – į ministeriją. Jeigu aš turiu šimtus mokinių ir dėl kiekvienos smulkmės, tokios kaip išteptas vadovėlis, tėvai iš karto kreipiasi į pavaduotojus, tada kyla daug klausimų. Ir mokytojas visą laiką lieka kaltas, nors rūpinasi vaiku ir stengiasi jam padėti. Visko savo praktikoje esu matęs, bet kartais tikrai nusvyra rankos, nes vyksta protu nesuvokiami dalykai.
Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka
Kokią žinią siunčiate knygos skaitytojams?
G. B.: Nė vienas mūsų kalbintas pašnekovas neminėjo, kad skundžiasi atlyginimu, jis susiduria su kitomis problemomis. Su šia knyga einame į visuomenę ir prašome užmegzti dialogą, norime kalbėtis apie bėdas, kurios yra mūsų visų. Kas bus, jeigu švietimo sistema sugrius kaip kortų namelis? Nepamirškime, kad kiekvienos profesijos yra dvi pusės. Taip, reikia mėgti savo darbą, bet uždarę darbovietės duris mes gyvename su savo šeimomis. Mūsų vaikams taip pat reikia mūsų.
Algi, šiuo metu rengiate kitą knygą apie mūsų istorijos sopulius. Grožinį kūrinį lengviau rašyti?
A. B.: Abi knygos savotiškai sudėtingos. Iš tiesų „Mokytojo išpažintį“ pradėjau rašyti kaip mokslininkas, tačiau leidėjas pasakė, kad rengiu ne disertaciją, tad reikėjo persilaužti. Giedrė padėjo viską pritaikyti grožiniam stiliui. Aš esu pasakotojas, o ji daugiausia išpildė, išmetė didelį knygos gabalą, nors man dėl to labai skaudėjo. Tikiu, kad ir su kitu leidiniu pajudinsiu visuomenei jautrius dalykus, tačiau aš kviečiu į dialogą, kad žmonės diskutuotų, pamatytų skirtingus požiūrius, nes tai yra judėjimas į priekį.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Knyga „Mokytojo išpažintis“. Vakario Vingilio / Bernardinai.lt nuotrauka
Knyga savo gyvenimą jau pradėjo ir sulaukėte pirmųjų atsiliepimų. Ar mokytojai atpažįsta save?
A. Bitautas: Mano mokykloje kolegos puolė skaityti, viena mokytoja pieštuku rašosi pavardes ir bando identifikuoti aprašytus asmenis. Žinoma, mokytojai tam tikrus veikėjus atpažino. Tačiau mūsų tikslas buvo ne aprašyti konkrečius asmenis, norėjome per veikėjus išryškinti tam tikras švietimo problemas.
Bandėme sukurti ne vieno žmogaus paveikslą, nes vienas žmogus nėra toks charakteringas. Iš trijų skirtingų pavaduotojų lipdėme vieną pavaduotoją, iš kelių direktorių kūrėme vieną. Mano mokykloje kolegos stengiasi atpažinti veikėjus, tačiau aš jiems sakau: nebūkite tokie susireikšminę, knyga – ne apie mūsų mokyklą. Dirbau skirtingose mokyklose, tad paveikslai lipdyti iš skirtingų vietų.
Galbūt kai kuriuos veikėjus konstravote prisimindami ir savo mokytojus?
G. Bitautienė: Man labai pasisekė, baigiau gimnaziją ir paskutiniai metai buvo puikūs. Labai džiaugiuosi, kad turėjau nuostabius mokytojus, tačiau jie figūruoja tik pabaigos žodyje, kuriame norėjome išskirti keletą ypatingų mokytojų.
Knygoje dėmesio skyrėte ir bibliotekai, ar todėl, kad pati esate dirbusi bibliotekoje?
G. B.: Kaip kultūros sektoriaus atstovė norėjau atiduoti duoklę kultūrai. Daug metų bibliotekoje užsiėmiau edukacijomis vaikams, mano veikla buvo šiek tiek panaši į mokyklos. Ne viena moteris, atėjusi su savo klase į užsiėmimus, dalijosi įspūdžiais, pasakojo, kad už savo pinigus edukacijoms perka reikmenis. Norėjau į Algio istoriją įpinti ir šį elementą, kad nebūtų vien sausa mokytojo realybė. Taip pat kaip Algio žmona norėjau šiek tiek parodyti namų virtuvę, kas būna, kai mokyklos gyvenimas veržiasi į asmeninę erdvę.
Istorijos ir etikos mokytojas dr. Algis Bitautas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Algi, žinau, kad jūsų darbų krūvis – nemenkas. Ar savo karjeros metais buvote perdegęs?
A. B.: Pagrindinis knygos veikėjas Alfa tai išgyveno, tačiau jo paveikslą lipdėme iš mano kolegų savybių. Įdomi dailininko iliustracija: kai mokytojas pamokoje pasijunta labai blogai, jis iškviečia „Bolt“, nuvažiuoja į klinikas ir ten gulėdamas prie lašelinės atrašo į mokyklos pavaduotojos žinutes. Man to patirti dar neteko. Žinoma, jaučiu savo organizmą, jis nusėda pavasarį, nes tada būnu įveikęs didesnę dalį mokslo metų. Juokauju, kad mes, mokytojai, esame kaip profesionalūs krepšininkai – sezonas prasideda rugsėjį ir baigiasi birželį.
G. B.: Algiui būna ir širdies permušimai, ir spaudimo aparatą dažnai reikia traukti bei širdį pastiprinti vaistais.
A. B.: Visko būna, kartais nutinka stresinės situacijos, darbo krūvis yra didelis – vienu metu tenka atlikti kelis skirtingus darbus. Juk mokytojo darbe nieko negali nukelti, vėluoti. Jeigu pamokos prasideda aštuntą valandą, gyvas ar miręs privalai jose būti.
Interviu LRT radijui minėjote, kad į viešąją erdvę norėjote sugrąžinti diskusiją apie tą skambųjį tikslą, kuris nugulė ir knygoje – kad mokytojo profesija taptų prestižinė iki 2025-ųjų. Kodėl jums tai buvo svarbu?
A. B.: Šia idėja tikėjau, vyliausi, kad bus imtasi rimtų pokyčių, o ne tik kosmetinių pataisymų. Kalbu ne tik apie finansinį aspektą, praktikoje trūksta įvairių dalykų, kad ir skaitmeninio užduočių banko. Matau, kad per tuos aštuonerius metus padėtis dar prastėja, vienomis reformomis bandoma lopyti ankstesniųjų spragas. Prieiname prie tokių absurdiškų situacijų, kad mokytojams sakoma, jog jie gali dirbti be vadovėlių, egzaminuose papildomai pridedama dešimt balų, jog jie būtų išlaikyti.
Šie negerumai susikaupė, daug bendrauju su kolegomis – mes matome tą patį. Tačiau švietimo politiką formuojantys asmenys į mokytojus neįsiklauso. Norėjau prabilti visų mokytojų vardu, kad kolegos dirba, stengiasi ir tikrai nori, jog būtų geriau, tačiau niekas jų negirdi.
Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka
Turbūt kiekvienas padorus žmogus mokytojo profesiją vertina pagarbiai, tačiau ar viliatės, kad kada nors ši profesija bus prestižinė? Ar apskritai tokia etiketė turėtų būti klijuojama?
G. B.: Tai kertinis klausimas. Pirmiausia mums nereikėjo tokio skambaus šūkio. Žodis „prestižas“ yra nuvalkiotas.
A. B.: Išties, tai iš rinkodaros perimta ir įmesta į viešąjį sektorių sąvoka. Gal tiesiog reikėjo paskelbti, kad mes siekiame naujų Lietuvos švietimo tikslų. Galbūt reikėjo skelbti įgyvendinamus tikslus – tarkime, modernias technologijas pritaikysime mokyklose ir panašiai.
G. B.: Sunku būti nešališkai, bet galiu pasakyti, kad kartais matome labai gerus puikiai dirbančių mokytojų pavyzdžius. Nors iš paraščių pasirodo straipsnių, kad, pavyzdžiui, mokytojas prieš vaiką pakėlė ranką. Tačiau mokytojo balsas negirdimas, kai jis sako, jog yra problemų. Švietime nėra tik juoda ar balta. Mokytojai yra visa ko pamatas, nes augina jaunąją kartą. Bet kai kalbame apie švietimo politikos formavimą ir mokytojai tvirtina, kad kažkas neveikia, jie atsimuša į sieną. Atėjęs žmogus pasako, kad dabar reikės jo klausyti, ir jokių pasiūlymų iš šalies nepriima.
Algi, kalbate tikrai garsiai, bet ar sutiksite, kad didelė dalis mokytojų vengia garsiau kalbėti apie problemas? Ir viena pagrindinių problemų, kuri išryškinama knygoje, yra tikrai ne atlyginimas, bet požiūris į mokytoją, jo kontrolė bei krūvis?
A. B.: Be abejonės, manęs kai kurie kolegos klausia, iš kur turiu drąsos kalbėti ir nesulaukti pasekmių. Viena didžiausių švietimo bėdų – kad mokytojai yra įbauginti ir bijo garsiai reikšti nuomonę, nes jei drąsiau pasakysi, gali būti iškviestas ant kilimėlio ir dėl to nukentėti. Mane pažįstantys tvirtina, kad knyga – labai drąsi, atverianti problemas. Truputėlį skaudu, kad dažnai mes tarpusavyje dejuojame, išsipasakojame, bet viskas tuo ir baigiasi. Mokytojai bijo įvardyti, kas iš tiesų skauda.
Mano tikslas yra parodyti, kad kritikuoju ne šiaip sau, bet noriu atskleisti tam tikras ydas ir teikti pasiūlymus, kaip galima būtų taisyti tam tikrus dalykus. Kalbame apie skausmingus dalykus ir norime, kad tai būtų sprendžiama, o ne tik imituojama. Dažnai vyksta konferencijos, į kurias kviečiami mokytojai, bet apima jausmas, kad jos skirtos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai ar Nacionalinei švietimo agentūrai užsidėti pliusą, o ne išklausyti mokytojus. Pamažu mokytojai ima gęsti, kartais jaučiu, kad kalbėti apie problemas yra tas pat, kaip galvą daužyti į betono sieną, nes švietimo politiką formuojantys asmenys nenori tavęs girdėti. Šia knyga visuomenei norime parodyti, kokia yra mokytojo darbo realybė.
Knyga „Mokytojo išpažintis“. Vakario Vingilio / Bernardinai.lt nuotrauka
Viliatės, kad knygą perskaitys ne tik kolegos, bet ir švietimo politikos formuotojai?
G. B.: Labai to norėčiau, deja, labai daug žmonių, kurie priima sprendimus, neskaito knygų.
Esu girdėjęs nuomonių, kad dabar švietimui labiausiai reikia ramybės. Ar tai gali būti tikslas?
A. B.: Reikia atlikti esamos situacijos analizę ir turėti aiškius strateginius tikslus, kryptį. Pradžioje reikia sutvarkyti tai, kas dega – egzaminus. Kartais susidaro įspūdis, kad daugelis švietimo reformų daroma tik todėl, kad kas nors buvo užsienyje, nusižiūrėjo idėją ir tvirtina, kad taip turi būti. Tačiau pirmiausia turime remtis moksliniais tyrimais, išstudijuoti padėtį. Didelė problema – mobingas mokyklose, matome to pavyzdžių ir spaudoje, kai mokytoja skelbia bado streiką. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė, nes nematome, kas slypi po vandeniu, o negeri dalykai vyksta daugelyje mokyklų.
Dar viena problema, kurią bandėte išryškinti – tėvų bendravimas su mokytoju.
G. B.: Man buvo labai svarbu parodyti mūsų šeimos virtuvę. Vieną kartą per tėvystės atostogas mudu su Algiu lankėmės prekybos centre. Stovėjome prie maisto prekių parduotuvės kasos ir kalbėjome apie šeimos reikalus. Greitai pajutau, kad pasikeitė Algio nuotaika, balso tembras – pasirodo, už mūsų atsistojo Algio mokinys su tėčiu. Ir jiedu pusgarsiu aptarė mūsų pirkinių krepšelį. Tokia žemiška apsipirkimo situacija baigėsi tuo, kad mes su Algiu vos nesusipykome. Sutikęs ką nors iš mokyklos Algis iš karto persijungia į kitą vaidmenį.
Dar vienas atvejis suerzino, kai Algis sekmadienį sulaukė mokinio tėvų skambučio dėl aprašinėto vadovėlio ir gavo priekaištų, kodėl neveža vaikų į išvykas užsienyje. Po tokių skambučių pajutau, kad mokyklos gyvenimas Algį pasiglemžia iš šeimos. Šie keli pavyzdžiai rodo, kad mokytojo darbas nebeturi ribų.
Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka
Apskritai mokytojas negerbiamas, jeigu leidžiama sau aptarti jo pirkinius arba jam skambinti sekmadienį.
A. B.: Tiesiog užsiaugini „skūrą“ ir tokios situacijos nebekelia nuostabos, tačiau iš šono tai atrodo nenormalu. Mokytojai dažnai sulaukia tėvų ultimatumų, kad pedagogai privalo vaiką išmokyti to ar ano, kur nors nuvežti.
Tai irgi didelė problema švietime, tačiau mokytojas paliktas su ja dorotis pats. Mokyklos administracija bendraudama su tėvais nepalaiko mokytojų, neužstoja jų. Dažnai matai, kad vaikas turi bėdų, bet svarstai, ar gadintis nervus ir pranešti tėvams, ar saugoti savo sveikatą. Neretai kolegos mokytojai užsimerkia ir nemato problemų. Vaiko negerumai dažnai atsinešami iš šeimos: pabendravęs su tėvais suprantu, kur slypi visos šaknys.
Bet kartais negali nesikišti ir ignoruoti problemų. Esate pasakojęs, kad sulaukėte klausimo, ar galite įsivaikinti mokinį.
A. B.: Būna tokių situacijų, apie kurias jokiame universitete nesi mokomas. Čia kaip ir mediko darbe supranti, kad yra iššūkių ir su jais turėsi dorotis pats. Kita vertus, aš nesu šeimos krizių sprendėjas ar socialinis darbuotojas. Kartą informavau mamą apie netinkamą vaiko elgesį, o ji man atrašė: „Užtenka rašinėti, kad vaikas laužo radiatorių ar neatsineša vadovėlių. Tai nėra rimtos problemos ir prašau manęs netrukdyti.“ O tai buvo rimta problema, nes berniukai grūdosi klasės gale ir nulaužė termostatą, pakilo temperatūra. Tai ar man atpirkti tą termostatą?
Kitas atvejis – mergaitė per kontrolinį nusirašinėjo, ir mama, užuot sprendusi problemą su manimi, iš karto kreipėsi į pavaduotoją ir dar kitu laišku – į ministeriją. Jeigu aš turiu šimtus mokinių ir dėl kiekvienos smulkmės, tokios kaip išteptas vadovėlis, tėvai iš karto kreipiasi į pavaduotojus, tada kyla daug klausimų. Ir mokytojas visą laiką lieka kaltas, nors rūpinasi vaiku ir stengiasi jam padėti. Visko savo praktikoje esu matęs, bet kartais tikrai nusvyra rankos, nes vyksta protu nesuvokiami dalykai.
Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka
Kokią žinią siunčiate knygos skaitytojams?
G. B.: Nė vienas mūsų kalbintas pašnekovas neminėjo, kad skundžiasi atlyginimu, jis susiduria su kitomis problemomis. Su šia knyga einame į visuomenę ir prašome užmegzti dialogą, norime kalbėtis apie bėdas, kurios yra mūsų visų. Kas bus, jeigu švietimo sistema sugrius kaip kortų namelis? Nepamirškime, kad kiekvienos profesijos yra dvi pusės. Taip, reikia mėgti savo darbą, bet uždarę darbovietės duris mes gyvename su savo šeimomis. Mūsų vaikams taip pat reikia mūsų.
Algi, šiuo metu rengiate kitą knygą apie mūsų istorijos sopulius. Grožinį kūrinį lengviau rašyti?
A. B.: Abi knygos savotiškai sudėtingos. Iš tiesų „Mokytojo išpažintį“ pradėjau rašyti kaip mokslininkas, tačiau leidėjas pasakė, kad rengiu ne disertaciją, tad reikėjo persilaužti. Giedrė padėjo viską pritaikyti grožiniam stiliui. Aš esu pasakotojas, o ji daugiausia išpildė, išmetė didelį knygos gabalą, nors man dėl to labai skaudėjo. Tikiu, kad ir su kitu leidiniu pajudinsiu visuomenei jautrius dalykus, tačiau aš kviečiu į dialogą, kad žmonės diskutuotų, pamatytų skirtingus požiūrius, nes tai yra judėjimas į priekį.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
