1945-ieji: Lietuvos žydų gelbėtojų ir jų globotinių patirtys ir likimai (II)
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Šiame rašinyje, remdamasis archyviniais dokumentais ir atsiminimais, aptarsiu ligi šiol nereflektuotas Lietuvos žydų gelbėtojų ir jų globotinių patirtis ir likimus Lietuvos reokupacijos pradžioje, 1944–1945 m. Nuo to laiko praėjo lygiai 80 metų, tai reiškia, kad tų dienų gyvoji atmintis jau beveik visiškai tapo kultūrine atmintimi.
Atlikdamas šį nedidelį tyrimą, rėmiausi beveik 50-imčia Lietuvos žydų gelbėtojų bylų, saugomų Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus archyve, išgelbėtųjų atsiminimais ir tų laikų LSSR spauda – „Tiesa“ ir „Tarybų Lietuva“.
Daugumą bylų atrinkau atsitiktine tvarka. Pažymėtina, kad minėtame muziejuje šiandien saugoma daugiau nei 1700 Lietuvos žydų gelbėtojų bylų, todėl manoji imtis yra nedidelė. Vis dėlto ir ji leidžia įžvelgti tam tikrų dėsningumų, kuriuos bus galima patikslinti tolesniais tyrimais.
Pirmąją teksto dalį skaitykite čia (https://www.bernardinai.lt/1945-ieji-lietuvos-zydu-gelbetoju-ir-ju-globotiniu-patirtys-ir-likimai-i/).
„Tarybinių piliečių žygdarbiai“ – apie žydų gelbėjimą LSSR spaudoje
Žydų gelbėjimo temos potencialą propagandai sovietų valdžia pastebėjo jau 1944 m. Jai reikėjo įsimintinų didvyriškų siužetų, ir tokių rado, tačiau tai, kad buvo gelbėjami žydai, stengtasi nutylėti, siekiant sudaryti įspūdį, jog tarybiniai piliečiai gelbėjo kitus tarybinius piliečius.
Būdingas to laikotarpio rašinys – Kauno geto partizano Mejerio Eglinio-Elino straipsnis apie Mariją Leščinskienę „Moteris didvyrė“, publikuotas 1944 m. gruodžio 14 d. „Tiesos“ laikraštyje. Jame pasakojama apie Kauno geto žydų gelbėjimą, akcentuojami gelbėtojų ryšiai su geto partizanais, kartą net išdrįsta pavartoti žodį „žydai“: „Jaudinanti buvo jos išreiškiama užuojauta žydams – pačioms nelaimingiausioms vokiškosios vergovės aukoms.“ Vis dėlto akcentuojama herojės pagalba geto partizanams ir raudonarmiečiams – hierarchiškai „aukštesnėms“ herojų kategorijoms.
1945 m. kovo 7 d. „Tiesoje“ publikuotame straipsnyje „Išvaduotosios“ aprašomas žydžių grįžimas iš Štuthofo koncentracijos stovyklos į Vilnių. Autorė aptaria kai kurių moterų patirtį, tačiau rašinio pabaigoje jų likimą universalizuoja, teigdama, kad tokių išgyvenimų patyrė ne tik žydai. Tai, be abejonės, tiesa, tačiau susipažinus su daugiau to laikotarpio panašių rašinių matyti, kad jų autoriai visi kaip vienas vengė skirti žydų patirčiai atskirą dėmesį ir stengėsi parodyti, jog naciai persekiojo visus vienodai.
1945 m. kovo 15 d. „Tiesoje“ pasirodė dar vienas M. Eglinio-Elino rašinys apie kauniečio Jono Paulavičiaus veiklą. Pastaroji slapstant žydus apibūdinama kaip „savotiškas pasipriešinimas... rasinės neapykantos ideologijai“. Kaip būdinga sovietiniam naratyvui, ir šiame tekste vengiama rašyti apie žydus, kalbama apie žudomus vaikus, „sušaudytus 534 Kauno intelektualus“, Kaune veikusią „stovyklą“, raudonarmiečius ir panašiai. Ir tik vienoje vietoje užsimenama, kad gelbėti ir žydai.
1945 m. birželio 15 d. laikraštis „Tarybų Lietuva“ išspausdino trečią M. Eglinio-Elino rašinį „Kūdikio gelbėjimas“, kuriame pateikiama Julijos ir Juozo Dautartų, išgelbėjusių mergaitę Arielą (Ariela Abromavičiūtė), istorija, tačiau detalių pateikiama nedaug. Neminimas netgi esminės figūros – žydų kūdikius gelbėjusio gydytojo Petro Baublio – vardas: rašoma „daktaras B.“. Tiesa, pateikiama, kad mergaitė gelbėta „dėl žydiškos kilmės“.
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
„Jie nusipelno tarybinių organų paskatinimo“ – sovietų valdžios požiūris į žydų gelbėtojus
Koks buvo sugrįžusios sovietų valdžios požiūris į gelbėtojus? Greitas atsakymas – neutralus arba pozityvus. Kartais jų patirtimi buvo itin domimasi. Keliolika žydų išgelbėjusių Juozo ir Adolfinos Kerpauskų sūnus Aleksandras Kerpauskas prisiminė, kad netoliese įsikūrusio NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariato) dalinio vadai, sužinoję, kad šeima gelbėjo žmones, į jos namus atvežė karo korespondentą ir fotoreporterį, kalbino, klausinėjo. Ypač teiravosi apie slėptuves – kaip jos įrengtos, paslėptos, kaip sumontuota ventiliacija.
Vienoje Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus saugomoje byloje yra 1945 m. lapkričio mėnesį datuotas išgelbėtosios Etos Kolodnienės laiškas LSSR Centro komitetui ir asmeniškai Justui Paleckiui su prašymu pagarsinti jos gelbėtojų bylas šalyje. Prie dokumento pridėtas palankus Antano Sniečkaus prierašas: „Šio laiško autorė nieko neprašo. Tik nori per mus išreikšti savo geto gyventojos padėką kelioms lietuvių šeimoms. Prašau įtraukti į apdovanojamųjų sąrašus.“
Įdomus Kerpauskų byloje minimas dokumentas, datuotas 1944 m. spalio 18 d. Tai NKVD papulkininkio Michailo Romanovo raštas LSSR vidaus reikalų liaudies komisarui Juozui Bartašiūnui apie ūkininkų Straupių, Kerpauskų ir kitų veiklą gelbstint žydus.
Pranešime rašoma, kad spalio viduryje į Žemaičių Kalvarijoje stovintį dalinį atvykę du žydų tautybės piliečiai pranešė, jog buvo uždaryti gete ir juos išgelbėjo Šarnelės kaimo gyventojai. M. Romanovas pažymėjo, kad „visi jie nusipelno atitinkamo tarybinių organų paskatinimo“, ir išvardijo 20 gelbėtojų, tarp jų – tris kunigus ir vietos policijos viršininką, prieš gaudynes įspėdavusį žydus slapstančius asmenis.
Nežinia, kaip buvo su tuo „paskatinimu“, tačiau fronto sąlygomis pirmomis reokupacijos dienomis vertinant situacijas pasitaikydavo ir tokių, sakytume, laisvesnių vertinimų. Bet vėliau, valdžiai įsitvirtinus, viskas stodavo į vietas: stambūs ūkininkai Kerpauskai buvo ištremti į Sibirą, du iš trijų rašte minėtų kunigų nuteisti ir išvežti į lagerius. Jų kaimynai Straupiai – taip pat turėję nemažai žemės – liko. 1964 m. J. Straupiui netgi buvo įteiktas garbės raštas „Už drąsą, pasiaukojimą ir humaniškumą, gelbėjant žmones nuo mirties, hitlerinės okupacijos metais“.
Taigi galėjo būti įvairiai, tačiau tikra viena: kad asmuo buvo gelbėtojas (-a) – neturėjo reikšmės, svarbiausia buvo asmens „klasė“, veikla ir požiūris į sovietų valdžią.
Adolfina ir Juozas Kerpauskai. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka (prieškario nuotrauka)
Bronislava ir Juozas Straupiai, tarp jų – Kauno žydų bendruomenės narys Judelis Ronderis, 1964 m. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Gelbėtojai – sovietų represijų ir teroro aukos
Pastebėtina, kad nemaža dalis gelbėtojų tapo sovietų represijų ir teroro aukomis kaip tautiški ir sąmoningi, aktyvūs asmenys (mano imtyje 15 iš 46). Kai kurie nukentėjo jau 1945-aisiais.
1945 m. liepą sovietų baudžiamasis dalinys nužudė jaunus ūkininkus Klarą ir Augustą Vaškius, jų namus sudegino iki pamatų. Išgyveno tik vienų metų sūnus, kurį užaugino Augusto Vaškio sesuo Zelma. Po kelerių metų ji pati buvo ištremta.
1945 m. rugsėjį Lukiškių kalėjime buvo nužudyta stomatologė, šaulė VDU profesoriaus gydytojo Vladimiro Lazersono dukros Tamaros ir Onos Kelsonaitės gelbėtoja globėja Bronė Pajėdaitė. Tamara Lazersonaitė savo dienoraštyje rašė: „Likimas atėmė iš manęs tikrąją motiną, bet padovanojo tris kitas motinas, kurios apgaubė šiluma ir meile, rūpinosi kaip tikra dukra. Deja, baisus raudonasis maras pražudė ir šias mano motinas. Aš antrą kartą tapau našlaite.“
Tos trys motinos – minėta Bronė Pajėdaitė, mokytoja Petronėlė Lastienė ir jų draugė mokytoja Veronika Žvironaitė. Pastarosios buvo nuteistos ir išvežtos į lagerius už memorandumo dėl Lietuvos neteisėto aneksavimo rengimą su kitais Lietuvos patriotais. Nuteistas ir V. Žvironaitės brolis – fizikos profesorius Antanas Žvironas.
1946 m. buvo suimta ir dešimt metų lagerio nuteista pedagogė, visuomenės veikėja, publicistė, karininko Kazio Ladigos (sovietų sušaudyto 1941 m.) žmona Stefanija Ladigienė, apkaltinta naryste Ateitininkų organizacijoje ir Lietuvių katalikių moterų draugijoje.
Gelbėtoja Elžbieta Bosikienė kartu su savo vaikais Kazimieru ir Elena įsitraukė į antisovietinę rezistencinę veiklą, dėl to Kazimieras buvo suimtas ir išvežtas į lagerius, o Elžbieta ir Elena ištremtos.
Buvęs Lietuvos Respublikos muitininkas būtingiškis Benediktas Bagdanavičius nuo sovietų valdžios nukentėjo triskart. 1944 m. sugrįžus sovietinei kariuomenei, jo šeima buvo išvaryta iš namų, o jis pats 1945 m. išvežtas į Kareliją priverstinio darbo. 1946 m. jam pavyko grįžti į Lietuvą. 1948 m. gegužę jis su žmona Katerina ir sūnumi Ramučiu buvo ištremti: kaip „buožės“, kaip „buržuazinės Lietuvos“ tarnautojo šeima. Be to, Katerina buvo vokiečių kilmės.
Tai, kad nemažai gelbėtojų buvo represuoti, liudija, jog tai buvo visuomeniškai aktyvūs, tautiškai ir pilietiškai sąmoningi žmonės, kurie vienodai netiko abiem totalitariniams režimams.
Veronika Žvironaitė ir Bronė Pajėdaitė. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka (prieškario nuotrauka)
„Jei nori, ir tave išvešime“ – žydų bandymai užtarti gelbėtojus
Būta nemažai atvejų, kai išgelbėti žydai bandydavo ginti, užtarti savo gelbėtojus prieš NKGB. Kreiptis į šią instituciją ir taip atkreipti į save dėmesį reikėjo nemažai drąsos.
Botanikas dr. Jokūbas Movšovičius ir fizikas Jokūbas Žirnauskas bandė užstoti kolegą ir gelbėtoją prof. Antaną Žvironą. 1945 m. balandžio 23 d. laiške NKGB jie jį apibūdino kaip išskirtinai nesavanaudišką, kilnų ir itin humanišką žmogų.
Išgelbėtasis Jozefas Faktorius liudijo nuėjęs į saugumą ir papasakojęs apie savo gelbėtojo nuopelnus, tačiau į tai niekas neatsižvelgė, maža to, jam buvo pasakyta: „Jei nori, mes ir tave išvešime.“
Teigiamai apie savo gelbėtojus Juozą ir Adomą Audėjus 1946 m. liudijo Olga Dzimitrovskaja: „Pažįstu jį kaip lojalų valdžiai žmogų, niekada negirdėjau iš jo jokių neigiamų pasisakymų apie valdžią. Jis kilęs iš neturtingos šeimos, tėvas dirbo sargu. Okupacijos metais jis padėjo persekiojamiems žydų tautybės žmonėms. Savo namuose jis slapstė penkis žmones, taip pat nešdavo produktus gete likusiems.“
Kunigo Vlado Požėlos labui teisme liudijo Mirijama Voronova (Javnaitė). 1989 m. ji rūpinosi kunigo reabilitavimu ir kitų gelbėtojų atminimo įamžinimu.
Svarbu pastebėti, kad dauguma atvejų itin sudėtingomis sąlygomis užsimezgę gelbėtojų ir išgelbėtųjų ryšiai išlikdavo tvarūs ilgus metus – bent jau iki 1970–1972 m. didžiosios žydų emigracijos iš SSRS – ir dažnai būdavo atgaivinami 1988–1990 m. Susikurdavo savotiškos išplėstinės šeimos, kuriose gelbėtojai būdavo laikomi antrais, dažnai ir vieninteliais tėvais, o gelbėtojų vaikai – išgelbėtųjų broliais ir seserimis. Išplėstinės šeimos šiuo atveju ne tik reiškia metaforą, bet ir nusako tam tikrą rūpesčio ir itin artimų santykių erdvę.
Būta, kad gelbėtojų vaikams atrama tapdavo išgelbėtieji. Taip atsitiko Vladui Dautartui, kurio tėvai mirė anksti ir beveik tuo pačiu metu. Jis pasakojo, kad staigi tėvų mirtis jo širdyje paliko gilius randus, tačiau jis nesijautė visai vienišas ir bejėgis, nes šalia buvo jų išgelbėtas gydytojas Jokūbas Abramovičius, jo žmona ir jų dukra Ariela (Bronytė).
„Prašome nežeminti vokiečių tautos“ – tolstojininkų pozicija
Iš mano nagrinėtų bylų imties išsiskyrė dviejų tolstojininkų šeimų iš Šiaurės Lietuvos ir jų draugų likimai. Religinėms ir etinėms Levo Tolstojaus pažiūroms būdinga nesipriešinimo blogiui jėga, dorovinio tobulinimosi bei visuotinės krikščioniškos meilės principai, amžių sandūroje išpopuliarėję tarp apsišvietusios Rusijos imperijos valstietijos ir inteligentijos. Jų įtaka buvo jaučiama ir vėliau. Ši grupė nukentėjo nuo abiejų okupacinių režimų.
Minėjau gelbėtojus jaunus ūkininkus K. ir A. Vaškius, kuriuos 1945 m. liepą nužudė sovietų kariuomenės baudėjai. Vaškiai artimai bendravo su gausia tolstojininkų iš Senlaukio Kalendrų šeima. Andrejus Kalendra su žmona Monika ir penkios jų dukros, kaip pasakojama, padėjo visiems, kuriems reikėjo pagalbos, taip pat žydams – išgelbėjo šešis asmenis. 1951 m. šeima buvo ištremta į Sibirą, ten Andrejus mirė.
Toks pats likimas ištiko ir jų bendraminčių mokytojų Edvardo ir Teresės Levinskų šeimą. Levinskai nestojo į kolūkį, Edvardas atsisakė bendradarbiauti su NKVD, be to, T. Levinskienė (Vilandaitė) buvo vokiečių kilmės. Nacistinės okupacijos metais pasinaudodama savo kilmės „privilegija“ T. Levinskienė kreipėsi laišku į Šiaulių apygardos komisarą Hansą Gewecke ir visų dorų Žagarės žmonių vardu prašė nežudyti žydų ir tokiais darbais „nežeminti vokiečių tautos“. Laišką pasirašė ir nurodė adresą. Už šią pilietinę drąsą vos nebuvo sušaudyta. Žydų žudynių dieną ji buvo suimta ir uždaryta areštinėje. Iš ten jai pavyko ištrūkti padedant miesto burmistrui. Paskui gąsdinimai nesiliovė, moteris buvo verčiama išsižadėti savo minčių, bet atsilaikė.
Idėjiškai Kalendroms ir Levinskams artimi Povilas bei Paulė Aleknos ir Juozas Petrulis taip pat gelbėjo žydus. Šios istorijos yra svarbūs organizuoto pilietinio pasipriešinimo Lietuvoje totalitariniams režimams pavyzdžiai.
Tolstojininkų Kalendrų šeima. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka (prieškario nuotrauka)
Tolstojininkų Levinskų šeima. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka (prieškario nuotrauka)
Apibendrinant
Mano nagrinėtoje medžiagoje informacija apie 1944–1945 m. laikotarpį yra fragmentiška, imtis nedidelė, vis dėlto joje išryškėjo svarbių aspektų, vertų tolesnių tyrimų.
Pirmiausia – žydų vaikų atgavimo iš lietuvių šeimų ir jų tapatybės tema. Vaikų grįžimas pas tėvus arba grąžinimas į bendruomenę dažnai būdavo skaudus procesas, kurio eiga priklausė nuo suaugusiųjų psichologinių žinių ir išminties. Kai kurie išgelbėtieji pasilikdavo įgytą naują lietuvišką tapatybę.
Stebėtina ir ryšių tarp gelbėtojų ir išgelbėtųjų dinamika. Užmegzti prieškariu ar karo metais, šie santykiai paprastai buvo palaikomi ir toliau, ypač aktyviai iki aštuntojo XX a. dešimtmečio pradžios – žydų emigracijos iš SSRS. Artimi ryšiai leidžia kalbėti net apie savitas išplėstines šeimas, kai gelbėtojai savo globotiniams tapdavo tėvais, o gelbėtojų vaikai – išgelbėtųjų broliais ir seserimis.
Daugelis gelbėtojų, kaip visuomeniškai aktyvūs, pilietiškai ir tautiškai sąmoningi, dažnai ir pasiturintys asmenys, patyrė sovietų režimo represijas: buvo nužudyti, nuteisti ir išvežti į lagerius arba ištremti. Svarbu, kad išgelbėtieji neretai stodavo ginti sovietų saugumo sulaikytų savo gelbėtojų, rizikuodami savo gerove.
Manau, būtų verta tirti ir partizanų požiūrį į žydų gelbėtojus, patikrinti, ar būta daugiau atvejų, kai jie nusitaikydavo į gelbėtojus, laikydami juos simpatizuojančiais bolševikams.
1944–1945 m. LSSR spaudos analizė liudija, kad režimas nuo pat pradžių gelbėjimo istorijose įžvelgė naudą propagandai, kuri ypač sustiprėjo septintajame XX a. dešimtmetyje, kai SSRS aktyviai ėmėsi istorijos politikos. Jos centre, kaip žinoma, atsidūrė Didysis tėvynės karas. Šio mito kontekste gelbėtojų veiksmai buvo pateikiami kaip tarybinių piliečių kova su hitlerininkais gelbėjant kitus tarybinius piliečius. Tačiau jų istorijos niekada nebuvo sovietinio naratyvo centre. Iš dalies dėl to, kad tada būtų reikėję pernelyg daug kalbėti apie žydus (o sovietinė valdžia to vengė), iš dalies dėl to, kad gelbėjimo procesas nebuvo taip vaizdingai pateikiamas kaip, tarkime, ataka mūšio lauke.
Morta Kalendraitė perduoda išgelbėtą berniuką Joną (Simą) tėvui Icikui Gordimeriui 1945 m. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Straipsnis parengtas pagal 2025 m. spalio 8–10 d. Klaipėdos universitete, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute, vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „The Year 1945: Expierences and Legacies in the Baltic Sea Region“ skaitytą pranešimą.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
„Jie nusipelno tarybinių organų paskatinimo“ – sovietų valdžios požiūris į žydų gelbėtojus
Koks buvo sugrįžusios sovietų valdžios požiūris į gelbėtojus? Greitas atsakymas – neutralus arba pozityvus. Kartais jų patirtimi buvo itin domimasi. Keliolika žydų išgelbėjusių Juozo ir Adolfinos Kerpauskų sūnus Aleksandras Kerpauskas prisiminė, kad netoliese įsikūrusio NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariato) dalinio vadai, sužinoję, kad šeima gelbėjo žmones, į jos namus atvežė karo korespondentą ir fotoreporterį, kalbino, klausinėjo. Ypač teiravosi apie slėptuves – kaip jos įrengtos, paslėptos, kaip sumontuota ventiliacija.
Vienoje Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus saugomoje byloje yra 1945 m. lapkričio mėnesį datuotas išgelbėtosios Etos Kolodnienės laiškas LSSR Centro komitetui ir asmeniškai Justui Paleckiui su prašymu pagarsinti jos gelbėtojų bylas šalyje. Prie dokumento pridėtas palankus Antano Sniečkaus prierašas: „Šio laiško autorė nieko neprašo. Tik nori per mus išreikšti savo geto gyventojos padėką kelioms lietuvių šeimoms. Prašau įtraukti į apdovanojamųjų sąrašus.“
Įdomus Kerpauskų byloje minimas dokumentas, datuotas 1944 m. spalio 18 d. Tai NKVD papulkininkio Michailo Romanovo raštas LSSR vidaus reikalų liaudies komisarui Juozui Bartašiūnui apie ūkininkų Straupių, Kerpauskų ir kitų veiklą gelbstint žydus.
Pranešime rašoma, kad spalio viduryje į Žemaičių Kalvarijoje stovintį dalinį atvykę du žydų tautybės piliečiai pranešė, jog buvo uždaryti gete ir juos išgelbėjo Šarnelės kaimo gyventojai. M. Romanovas pažymėjo, kad „visi jie nusipelno atitinkamo tarybinių organų paskatinimo“, ir išvardijo 20 gelbėtojų, tarp jų – tris kunigus ir vietos policijos viršininką, prieš gaudynes įspėdavusį žydus slapstančius asmenis.
Nežinia, kaip buvo su tuo „paskatinimu“, tačiau fronto sąlygomis pirmomis reokupacijos dienomis vertinant situacijas pasitaikydavo ir tokių, sakytume, laisvesnių vertinimų. Bet vėliau, valdžiai įsitvirtinus, viskas stodavo į vietas: stambūs ūkininkai Kerpauskai buvo ištremti į Sibirą, du iš trijų rašte minėtų kunigų nuteisti ir išvežti į lagerius. Jų kaimynai Straupiai – taip pat turėję nemažai žemės – liko. 1964 m. J. Straupiui netgi buvo įteiktas garbės raštas „Už drąsą, pasiaukojimą ir humaniškumą, gelbėjant žmones nuo mirties, hitlerinės okupacijos metais“.
Taigi galėjo būti įvairiai, tačiau tikra viena: kad asmuo buvo gelbėtojas (-a) – neturėjo reikšmės, svarbiausia buvo asmens „klasė“, veikla ir požiūris į sovietų valdžią.
Adolfina ir Juozas Kerpauskai. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka (prieškario nuotrauka)
Bronislava ir Juozas Straupiai, tarp jų – Kauno žydų bendruomenės narys Judelis Ronderis, 1964 m. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Gelbėtojai – sovietų represijų ir teroro aukos
Pastebėtina, kad nemaža dalis gelbėtojų tapo sovietų represijų ir teroro aukomis kaip tautiški ir sąmoningi, aktyvūs asmenys (mano imtyje 15 iš 46). Kai kurie nukentėjo jau 1945-aisiais.
1945 m. liepą sovietų baudžiamasis dalinys nužudė jaunus ūkininkus Klarą ir Augustą Vaškius, jų namus sudegino iki pamatų. Išgyveno tik vienų metų sūnus, kurį užaugino Augusto Vaškio sesuo Zelma. Po kelerių metų ji pati buvo ištremta.
1945 m. rugsėjį Lukiškių kalėjime buvo nužudyta stomatologė, šaulė VDU profesoriaus gydytojo Vladimiro Lazersono dukros Tamaros ir Onos Kelsonaitės gelbėtoja globėja Bronė Pajėdaitė. Tamara Lazersonaitė savo dienoraštyje rašė: „Likimas atėmė iš manęs tikrąją motiną, bet padovanojo tris kitas motinas, kurios apgaubė šiluma ir meile, rūpinosi kaip tikra dukra. Deja, baisus raudonasis maras pražudė ir šias mano motinas. Aš antrą kartą tapau našlaite.“
Tos trys motinos – minėta Bronė Pajėdaitė, mokytoja Petronėlė Lastienė ir jų draugė mokytoja Veronika Žvironaitė. Pastarosios buvo nuteistos ir išvežtos į lagerius už memorandumo dėl Lietuvos neteisėto aneksavimo rengimą su kitais Lietuvos patriotais. Nuteistas ir V. Žvironaitės brolis – fizikos profesorius Antanas Žvironas.
1946 m. buvo suimta ir dešimt metų lagerio nuteista pedagogė, visuomenės veikėja, publicistė, karininko Kazio Ladigos (sovietų sušaudyto 1941 m.) žmona Stefanija Ladigienė, apkaltinta naryste Ateitininkų organizacijoje ir Lietuvių katalikių moterų draugijoje.
Gelbėtoja Elžbieta Bosikienė kartu su savo vaikais Kazimieru ir Elena įsitraukė į antisovietinę rezistencinę veiklą, dėl to Kazimieras buvo suimtas ir išvežtas į lagerius, o Elžbieta ir Elena ištremtos.
Buvęs Lietuvos Respublikos muitininkas būtingiškis Benediktas Bagdanavičius nuo sovietų valdžios nukentėjo triskart. 1944 m. sugrįžus sovietinei kariuomenei, jo šeima buvo išvaryta iš namų, o jis pats 1945 m. išvežtas į Kareliją priverstinio darbo. 1946 m. jam pavyko grįžti į Lietuvą. 1948 m. gegužę jis su žmona Katerina ir sūnumi Ramučiu buvo ištremti: kaip „buožės“, kaip „buržuazinės Lietuvos“ tarnautojo šeima. Be to, Katerina buvo vokiečių kilmės.
Tai, kad nemažai gelbėtojų buvo represuoti, liudija, jog tai buvo visuomeniškai aktyvūs, tautiškai ir pilietiškai sąmoningi žmonės, kurie vienodai netiko abiem totalitariniams režimams.
Veronika Žvironaitė ir Bronė Pajėdaitė. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka (prieškario nuotrauka)
„Jei nori, ir tave išvešime“ – žydų bandymai užtarti gelbėtojus
Būta nemažai atvejų, kai išgelbėti žydai bandydavo ginti, užtarti savo gelbėtojus prieš NKGB. Kreiptis į šią instituciją ir taip atkreipti į save dėmesį reikėjo nemažai drąsos.
Botanikas dr. Jokūbas Movšovičius ir fizikas Jokūbas Žirnauskas bandė užstoti kolegą ir gelbėtoją prof. Antaną Žvironą. 1945 m. balandžio 23 d. laiške NKGB jie jį apibūdino kaip išskirtinai nesavanaudišką, kilnų ir itin humanišką žmogų.
Išgelbėtasis Jozefas Faktorius liudijo nuėjęs į saugumą ir papasakojęs apie savo gelbėtojo nuopelnus, tačiau į tai niekas neatsižvelgė, maža to, jam buvo pasakyta: „Jei nori, mes ir tave išvešime.“
Teigiamai apie savo gelbėtojus Juozą ir Adomą Audėjus 1946 m. liudijo Olga Dzimitrovskaja: „Pažįstu jį kaip lojalų valdžiai žmogų, niekada negirdėjau iš jo jokių neigiamų pasisakymų apie valdžią. Jis kilęs iš neturtingos šeimos, tėvas dirbo sargu. Okupacijos metais jis padėjo persekiojamiems žydų tautybės žmonėms. Savo namuose jis slapstė penkis žmones, taip pat nešdavo produktus gete likusiems.“
Kunigo Vlado Požėlos labui teisme liudijo Mirijama Voronova (Javnaitė). 1989 m. ji rūpinosi kunigo reabilitavimu ir kitų gelbėtojų atminimo įamžinimu.
Svarbu pastebėti, kad dauguma atvejų itin sudėtingomis sąlygomis užsimezgę gelbėtojų ir išgelbėtųjų ryšiai išlikdavo tvarūs ilgus metus – bent jau iki 1970–1972 m. didžiosios žydų emigracijos iš SSRS – ir dažnai būdavo atgaivinami 1988–1990 m. Susikurdavo savotiškos išplėstinės šeimos, kuriose gelbėtojai būdavo laikomi antrais, dažnai ir vieninteliais tėvais, o gelbėtojų vaikai – išgelbėtųjų broliais ir seserimis. Išplėstinės šeimos šiuo atveju ne tik reiškia metaforą, bet ir nusako tam tikrą rūpesčio ir itin artimų santykių erdvę.
Būta, kad gelbėtojų vaikams atrama tapdavo išgelbėtieji. Taip atsitiko Vladui Dautartui, kurio tėvai mirė anksti ir beveik tuo pačiu metu. Jis pasakojo, kad staigi tėvų mirtis jo širdyje paliko gilius randus, tačiau jis nesijautė visai vienišas ir bejėgis, nes šalia buvo jų išgelbėtas gydytojas Jokūbas Abramovičius, jo žmona ir jų dukra Ariela (Bronytė).
„Prašome nežeminti vokiečių tautos“ – tolstojininkų pozicija
Iš mano nagrinėtų bylų imties išsiskyrė dviejų tolstojininkų šeimų iš Šiaurės Lietuvos ir jų draugų likimai. Religinėms ir etinėms Levo Tolstojaus pažiūroms būdinga nesipriešinimo blogiui jėga, dorovinio tobulinimosi bei visuotinės krikščioniškos meilės principai, amžių sandūroje išpopuliarėję tarp apsišvietusios Rusijos imperijos valstietijos ir inteligentijos. Jų įtaka buvo jaučiama ir vėliau. Ši grupė nukentėjo nuo abiejų okupacinių režimų.
Minėjau gelbėtojus jaunus ūkininkus K. ir A. Vaškius, kuriuos 1945 m. liepą nužudė sovietų kariuomenės baudėjai. Vaškiai artimai bendravo su gausia tolstojininkų iš Senlaukio Kalendrų šeima. Andrejus Kalendra su žmona Monika ir penkios jų dukros, kaip pasakojama, padėjo visiems, kuriems reikėjo pagalbos, taip pat žydams – išgelbėjo šešis asmenis. 1951 m. šeima buvo ištremta į Sibirą, ten Andrejus mirė.
Toks pats likimas ištiko ir jų bendraminčių mokytojų Edvardo ir Teresės Levinskų šeimą. Levinskai nestojo į kolūkį, Edvardas atsisakė bendradarbiauti su NKVD, be to, T. Levinskienė (Vilandaitė) buvo vokiečių kilmės. Nacistinės okupacijos metais pasinaudodama savo kilmės „privilegija“ T. Levinskienė kreipėsi laišku į Šiaulių apygardos komisarą Hansą Gewecke ir visų dorų Žagarės žmonių vardu prašė nežudyti žydų ir tokiais darbais „nežeminti vokiečių tautos“. Laišką pasirašė ir nurodė adresą. Už šią pilietinę drąsą vos nebuvo sušaudyta. Žydų žudynių dieną ji buvo suimta ir uždaryta areštinėje. Iš ten jai pavyko ištrūkti padedant miesto burmistrui. Paskui gąsdinimai nesiliovė, moteris buvo verčiama išsižadėti savo minčių, bet atsilaikė.
Idėjiškai Kalendroms ir Levinskams artimi Povilas bei Paulė Aleknos ir Juozas Petrulis taip pat gelbėjo žydus. Šios istorijos yra svarbūs organizuoto pilietinio pasipriešinimo Lietuvoje totalitariniams režimams pavyzdžiai.
Tolstojininkų Kalendrų šeima. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka (prieškario nuotrauka)
Tolstojininkų Levinskų šeima. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka (prieškario nuotrauka)
Apibendrinant
Mano nagrinėtoje medžiagoje informacija apie 1944–1945 m. laikotarpį yra fragmentiška, imtis nedidelė, vis dėlto joje išryškėjo svarbių aspektų, vertų tolesnių tyrimų.
Pirmiausia – žydų vaikų atgavimo iš lietuvių šeimų ir jų tapatybės tema. Vaikų grįžimas pas tėvus arba grąžinimas į bendruomenę dažnai būdavo skaudus procesas, kurio eiga priklausė nuo suaugusiųjų psichologinių žinių ir išminties. Kai kurie išgelbėtieji pasilikdavo įgytą naują lietuvišką tapatybę.
Stebėtina ir ryšių tarp gelbėtojų ir išgelbėtųjų dinamika. Užmegzti prieškariu ar karo metais, šie santykiai paprastai buvo palaikomi ir toliau, ypač aktyviai iki aštuntojo XX a. dešimtmečio pradžios – žydų emigracijos iš SSRS. Artimi ryšiai leidžia kalbėti net apie savitas išplėstines šeimas, kai gelbėtojai savo globotiniams tapdavo tėvais, o gelbėtojų vaikai – išgelbėtųjų broliais ir seserimis.
Daugelis gelbėtojų, kaip visuomeniškai aktyvūs, pilietiškai ir tautiškai sąmoningi, dažnai ir pasiturintys asmenys, patyrė sovietų režimo represijas: buvo nužudyti, nuteisti ir išvežti į lagerius arba ištremti. Svarbu, kad išgelbėtieji neretai stodavo ginti sovietų saugumo sulaikytų savo gelbėtojų, rizikuodami savo gerove.
Manau, būtų verta tirti ir partizanų požiūrį į žydų gelbėtojus, patikrinti, ar būta daugiau atvejų, kai jie nusitaikydavo į gelbėtojus, laikydami juos simpatizuojančiais bolševikams.
1944–1945 m. LSSR spaudos analizė liudija, kad režimas nuo pat pradžių gelbėjimo istorijose įžvelgė naudą propagandai, kuri ypač sustiprėjo septintajame XX a. dešimtmetyje, kai SSRS aktyviai ėmėsi istorijos politikos. Jos centre, kaip žinoma, atsidūrė Didysis tėvynės karas. Šio mito kontekste gelbėtojų veiksmai buvo pateikiami kaip tarybinių piliečių kova su hitlerininkais gelbėjant kitus tarybinius piliečius. Tačiau jų istorijos niekada nebuvo sovietinio naratyvo centre. Iš dalies dėl to, kad tada būtų reikėję pernelyg daug kalbėti apie žydus (o sovietinė valdžia to vengė), iš dalies dėl to, kad gelbėjimo procesas nebuvo taip vaizdingai pateikiamas kaip, tarkime, ataka mūšio lauke.
Morta Kalendraitė perduoda išgelbėtą berniuką Joną (Simą) tėvui Icikui Gordimeriui 1945 m. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Straipsnis parengtas pagal 2025 m. spalio 8–10 d. Klaipėdos universitete, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute, vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „The Year 1945: Expierences and Legacies in the Baltic Sea Region“ skaitytą pranešimą.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
