Diakonas A. Kučikas apie pamirštus kapus: mūsų pareiga rūpintis ne tik gyvaisiais

Iniciatyvą globoja laidojimo paslaugų įmonių grupė „Reverum“. Žmonės ar šeimos kviečiami dalijimo vietose paimti žvakę ir uždegti ant nelankomų kapų. Žvakės dalijamos kai kuriose bažnyčiose, senelių namuose, ligoninėse, mokyklose ir kitose savivaldybių institucijose.

„Manau, tokiu būdu vaikai suvokia, kad istorija yra gyva. Tie, kurie mirė, verti prisiminti. Dažniausiai tėvai žino, kuris kapas yra apleistas, tad prisidėdami prie šios iniciatyvos ugdo vaikams bendrumo su išėjusiaisiais jausmą“, – iniciatyvos „Nė vieno kapo be žvakelės“ privalumus vardija Klaipėdos laidojimo namų „Aterna“ direktorius VIDAS VALAUSKAS.

Šiuo sumanymu džiaugiasi ir prie iniciatyvos prisidedančių Vilniaus laidojimo namų „Ritualas“ vadovė JOLANTA SPRANAITIENĖ. Jos teigimu, sveikintina, kai jaunoji karta prisimena mirusius žmones. „Džiugu, kad tradicija tęsiama ir vaikai prižiūri kapines, paskui dalijasi emocijomis“, – kalba moteris.

„Caritas“ – naujas iniciatyvos partneris

Laidojimo namų „Aterna“ direktorius pasakoja, kad ir ankstesniais metais sulaukdavo „Lietuvos Carito“ pagalbos, tačiau šiemet prie iniciatyvos „Nė vieno kapo be žvakelės“ šis prisideda oficialiai. „Lietuvos Carito“ tarybos pirmininkas diakonas ARŪNAS KUČIKAS, aiškindamas prisijungimo priežastis, pasakoja, kad „Caritui“ svarbu ne tik teikti materialią pagalbą vargstantiesiems, bet ir nepamiršti išėjusiųjų.

„Kalbame ne tik apie žmones, kurie gyvena dabar ir kuriems reikia pagalbos, bet ir apie visą bendruomenę – esančius, buvusius ir būsimus po mūsų“, – sako diakonas.

Jis atkreipia dėmesį, kad iš dalies esame įpareigoti rūpintis pamirštais mirusiaisiais: „Tam tikra prasme Bažnyčios tradicijoje, kalbėdami apie gerą darbą kūnui ir sielai, turime mirusįjį palaidoti, liūdintįjį paguosti, melstis už gyvuosius ir mirusiuosius. Šie dalykai neturėtų nueiti į praeitį su buvusiomis kartomis.“

„Lietuvos Carito“ tarybos pirmininkas akcentuoja, kad žvakės uždegimas – visiems suprantamas dalykas: „Tai galimybė kartu su kitais aplankyti kapus ir pajusti prasmę – padaryti ką nors gera dėl kitų.“

Pirmoji žvakė uždegta Plungėje

Iniciatyva virtęs sumanymas uždegti žvakę ant nelankomų ir pamirštų kapų atsirado Plungėje prieš penkiolika metų. Laidojimo namų „Aterna“ direktorius V. Valauskas pasakoja, kad tuo laiku jis buvo Plungės jaunimo reikalų tarybos narys ir ėmėsi iniciatyvos prieš Vėlines sutvarkyti apleistus kapus, uždegti žvakių.

„Tai buvo nuoširdus bendruomeninis sumanymas, norint parodyti, kad nė vienas kapas neturi likti be šviesos ir artimųjų“, – prisimena jis.

Vietiniai gyventojai gerą darbą darė ketverius metus, tada prie iniciatyvos prisidėjo vietiniai laidojimo paslaugų verslininkai. Dėl to gavus daugiau žvakių pradėta plėstis į kitus rajonus – tai reiškia daugiau aplankytų ir sutvarkytų kapų.

„Nuo tada akcija augo, ir šiandien matome, kad po 25 metų ji gali tapti šalies tradicija“, – džiaugiasi V. Valauskas.

Ką simbolizuoja deganti žvakė?

Pagrindinis iniciatyvos „Nė vieno kapo be žvakelės“ ir visų mirusiųjų pagerbimo simbolis – deganti kapų žvakė. Diakonas A. Kučikas aiškina, kad šio simbolio reikšmė kiekvienam gali būti asmeniška. Tačiau dažniausiai žvakė reiškia pagarbą mirusiesiems, jų atminimą.

„Jeigu miręs žmogus nueina į praeitį, o prisiminimas apie jį – į tamsą, žvakelės uždegimas reiškia, kad mūsų atmintyje žmogus šviečia“, – kalba jis.

Jeigu kalbėtume apie platesnę krikščionišką perspektyvą, deganti žvakė reiškia amžinojo gyvenimo pergalę prieš mirtį ir viltį. „Tai viltis, kad viskas šiuo gyvenimu nesibaigia, – turime prisiminti šią perspektyvą“, – sako A. Kučikas.

Jei nėra galimybės aplankyti kapų

Kai kurie juokauja, esą lietuviams kapus lankyti – šventas dalykas. Visų Šventųjų ir Vėlinių laikotarpiu žmonės pastebi didesnį intensyvumą šalies keliuose, gėlių parduotuvėse ir, be abejo, kapinėse.

„Lietuvoje visada buvo svarbi kapų priežiūra, pagal tradicijas žmonės visada prižiūrėdavo savo šeimos kapelius. Tai buvo paveldima iš kartos į kartą“, – teigia laidojimo namų „Ritualas“ vadovė J. Spranaitienė.

Kalbėdama apie tradicijas savo šeimoje, ji pasakoja, kad lapkričio pirmoji ir antroji dienos sujungia visą giminę: „Aplankome toliau gyvenančius giminaičius, visada šiltai pasikalbame, ir tai labai džiugina. Noras atminti palaidotus senolius suartina išsibarsčiusius, mažai bendraujančius giminaičius.“

Vis dėlto ne visi turi galimybę nuvykti aplankyti artimuosius, uždegti žvakę ant išėjusiųjų kapų. Daugelis to padaryti negali dėl įvairių priežasčių: šlubuojančios sveikatos, nepatogaus susisiekimo arba finansų stygiaus.

„Lietuvos Carito“ tarybos pirmininkas ramina panašių bėdų turinčius žmones. Jis sako, kad tai, ko negalime padaryti rankomis, galime padaryti mintimis.

„Svarbu prisiminti mirusius žmones ir melstis už juos. Dievas žino kiekvieno iš mūsų rūpestį ir mums artimą, brangų žmogų. Jis kartu su mumis ir Bažnyčia meldžiasi už jį. Tad jeigu yra galimybė, galima su bendruomene arba asmeniškai pasimelsti už išėjusį artimą žmogų“, – alternatyvą įvardija diakonas A. Kučikas.

Jis taip pat primena, kad tokiu atveju visada galima susisiekti su vykstančiais lankyti kapų artimaisiais ir paprašyti jų uždegti žvakę. Be to, kartais artimųjų kapus aplankyti gali ir „Carito“ savanoriai.

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama