Širdis į širdį su Kristumi: šv. Jonas Henrikas Niumanas – naujasis Bažnyčios mokytojas
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Bažnyčios mokytojo, arba tiesiogiai iš lotynų kalbos verčiant – Bažnyčios daktaro, titulas yra šventojo teologinio darbo įvertinimas. Kad asmuo būtų paskelbtas Bažnyčios mokytoju, pirmiausia jis turi būti pripažintas šventuoju. Jo doktrina turi būti išskirtinė, Bažnyčios mokymui suteikianti naujų minčių, o teologinis mokymas turi palikti žymią vertę.
Šventasis, prabilęs abejojančiam
XIX a. gyvenęs Jonas Henrikas Niumanas (Johnas Henry Newmanas) buvo Romos Bažnyčios kardinolas ir Šv. Pilypo Nerio oratorijos steigėjas Anglijoje bei vadinamojo Oksfordo judėjimo, siekusio reformuoti Anglikonų Bažnyčią, pradininkas. Jis buvo anglikonų kunigas, atsivertęs į katalikų tikėjimą. Šis atsivertimas jam kainavo labai daug, jis rašė: „Tai buvo tarsi įplaukimas į uostą po audringos jūros, ir mano laimė dėl to tęsiasi iki šiol.“
Šv. Jonas Henrikas Niumanas. Wikipedia.org nuotrauka
„Jonas Henrikas Niumanas rašė XIX amžiuje – tai buvo sekuliarizmo pradžia, kai suabejota krikščioniška mintimi ir ideologija. Jis mokėjo prakalbinti tų mokslo pakilimo ir tikėjimo nuvertinimo laikų žmogų. Dabar irgi sakoma, kad mokslas turi visus atsakymus, o Henrikas Niumanas mokėjo pasidalyti tuo, kad Dievas yra ir Jis neprieštarauja mokslinėms tiesoms. Šventasis gebėjo perteikti senųjų Bažnyčios mokytojų, tokių kaip šv. Augustinas, mintis šių laikų žmogui“, – apie naujai skelbiamą Bažnyčios mokytoją pasakoja Šiluvos Švč. Mergelės Marijos draugijos kapelionas kunigas ROBERTAS URBONAVIČIUS.
Šventasis laikėsi pozicijos, kad tikėjimas nėra priešingas protui. Jo mokymu, protas turi būti apšviestas malonės, kad galėtų pažinti tiesą. Šv. Jonas Henrikas Niumanas taip pat mokė, kad krikščioniškos dogmos istorijoje vystosi nekeisdamos savo esmės, tik giliau išreikšdamos tą pačią tiesą. Šventasis norėjo parodyti, kad krikščioniškų doktrinų plėtra turi tvirtą teologinį pagrindą, ir skleidė mintį, jog tikėjimu gyvendamas žmogus gali turėti kasdienį širdies į širdį dialogą su Kristumi.
Dėl šių naujų Bažnyčiai įžvalgų šv. Jonas Henrikas Niumanas skelbiamas Bažnyčios mokytoju.
Bažnyčios mokytojas – retenybė
Istorijoje buvo labai žymių šventųjų, tačiau ne visų jų vardai įrašyti į Bažnyčios mokytojų sąrašą. „Šv. Jonas Avilietis nėra labai populiarus šventasis, bet jis – pripažintas Bažnyčios mokytojas. Tačiau štai visiems žinomas šv. Pranciškus Asyžietis nepatenka į Bažnyčios mokytojų sąrašą. Taigi šiuo titulu nusakomas ne šventumas, o šventojo paliktas teologinis turinys. Šv. Pranciškus įkvėpė savo gyvenimo pavyzdžiu, tačiau jo teologinis palikimas labai mažas – keli laiškai, regula.
Taigi dažniausiai Bažnyčios mokytojais skelbiami tie, kurie yra palikę teologinių veikalų. Jeigu šventasis rašė mažai, jis tarsi nepatenka į šio titulo kategoriją. Bet tai nereiškia, kad jis yra mažiau šventas. Pavyzdžiui, Švč. Mergelė Marija ar šv. Juozapas nėra paskelbti Bažnyčios mokytojais, tačiau jie yra vieni iš labiausiai įkvepiančių šventųjų“, – apie titulų sampynas aiškina kunigas R. Urbonavičius.
Kunigas Robertas Urbonavičius. Šiluvos šventovės informacinio centro nuotrauka
Vakarų Bažnyčioje turbūt svarbiausi Bažnyčios mokytojai yra šv. Augustinas ir šv. Tomas Akvinietis. Šv. Augustinas pradėjo krikščionišką teologiją ir pažinimą apie Dievą, o šv. Tomas Akvinietis perėmė ir susistemino antikinę filosofiją, Aristotelio palikimą ir krikščioniškai pažvelgė į daugybę kitų klausimų. Šie du Bažnyčios mokytojai yra kertinės kolonos, be jų Katalikų Bažnyčios mokymas būtų skurdesnis.
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė. Wikipedia.org nuotrauka
Ne kiekvienas gali skaityti ir suprasti tokią gilią teologinę literatūrą kaip šv. Augustino ar šv. Tomo Akviniečio. Todėl leidykloms neapsimoka leisti knygų, kurios nebus populiarios. Tačiau pašnekovas pabrėžia, kad skaityti Bažnyčios mokytojų literatūrą yra labai svarbu, nes kartais užtenka atsigręžti į senuosius autorius, ir pamatome, jog siekiame išrasti dviratį, kuris jau seniai išrastas.
Atrodytų, kodėl žmonėms turėtų būti įdomu, ką sakė šv. Augustinas ar šv. Hildegarda prieš tiek šimtmečių? Dvasininkas primena, kad šiais laikais žmonės linkę patys įsivaizduoti tikėjimo tiesas arba sekti populiariomis srovėmis, kurios neperteikia tikrojo mokymo, o Bažnyčios mokytojai tarsi riboženkliai parodo, kad esame tikrame dvasios kelyje, ir neleidžia pasiklysti tikėjimo laukuose.
Ateities Bažnyčios mokytojai
Turbūt įdomiausia Bažnyčios mokytoja yra šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė. Ji yra viena iš keturių moterų, kuriai suteiktas šis garbingas titulas. Dauguma Bažnyčios mokytojų yra palikę krūvas teologinių veikalų, o štai Teresė – tik savo dienoraštį ir keletą laiškų. Tačiau popiežius šv. Jonas Paulius II ją paskelbė Bažnyčios mokytoja ne dėl mokymo kiekybės, o dėl kokybės.
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės doktrina ir pagrindinis svarstymas buvo mažasis kelias, parodęs naują taką pas Dievą. Ji puoselėjo mintį, kad gyventi su Viešpačiu galima ne stengiantis, praktikuojant ar tobulinantis, bet pasitikint ir besąlygiškai atsiduodant Dievui: turiu leisti, kad Dievas mane vestų ir augintų. Teresė sukūrė tokį dvasinio gyvenimo kelią, kuris būtų prieinamas visiems, nepriklausomai nuo išsimokslinimo.
Popiežius Benediktas XVI. EPA-ELTA nuotrauka
Daug žmonių atvirai tebediskutuoja, kad Bažnyčios mokytoju turi būti pripažintas 2022 m. miręs popiežius Benediktas XVI.
„Manau, kad Benediktas XVI vertas Bažnyčios mokytojo titulo ir per 20–30 metų bus tokiu pripažintas. Benediktas XVI dar nėra paskelbtas šventuoju, o tai yra pirmoji sąlyga tapti Bažnyčios mokytoju. Pagal kanonines taisykles turi praeiti penkeri metai po žmogaus mirties, kad būtų pradėta kanonizacijos byla. Kaip ir šv. Jonas Henrikas Niumanas, Benediktas XVI sugebėjo šių laikų žmonėms perduoti didžiulį Bažnyčios mokymo paveldą“, – apie Šventojo Tėvo nuopelnus kalba kunigas R. Urbonavičius.
Diskusijos vyksta ir dėl popiežiaus šv. Jono Pauliaus II. Praėjo 20 metų nuo jo mirties, ir jis jau paskelbtas šventuoju. Šio asmens palikimas Bažnyčiai yra išties svarbus, todėl, pasak pašnekovo, jis atitinka Bažnyčios mokytojo titulo taisykles. Tačiau tam, kad žmogus būtų juo pripažintas, turi įvykti visas procesas: turi būti teikiama užklausa į Vatikaną, tada šaukiama komisija ir nagrinėjamas atvejis.
Bažnyčios mokytojai sugebėjo į senąsias tikėjimo tiesas, daugeliui pažįstamus dalykus pažvelgti nauju žvilgsniu. Jie – naujus takus pramynę mąstytojai, paskatinę susikurti tam tikras mokyklas, kurios vadovaujasi jų mintimis papildyta teologija. Pavyzdžiui, šv. Augustino mokykla seka ir dabartinis popiežius Leonas XIV, vienuolis augustinas ir šv. Augustino teologijos sekėjas.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Šv. Jonas Henrikas Niumanas. Wikipedia.org nuotrauka
„Jonas Henrikas Niumanas rašė XIX amžiuje – tai buvo sekuliarizmo pradžia, kai suabejota krikščioniška mintimi ir ideologija. Jis mokėjo prakalbinti tų mokslo pakilimo ir tikėjimo nuvertinimo laikų žmogų. Dabar irgi sakoma, kad mokslas turi visus atsakymus, o Henrikas Niumanas mokėjo pasidalyti tuo, kad Dievas yra ir Jis neprieštarauja mokslinėms tiesoms. Šventasis gebėjo perteikti senųjų Bažnyčios mokytojų, tokių kaip šv. Augustinas, mintis šių laikų žmogui“, – apie naujai skelbiamą Bažnyčios mokytoją pasakoja Šiluvos Švč. Mergelės Marijos draugijos kapelionas kunigas ROBERTAS URBONAVIČIUS.
Šventasis laikėsi pozicijos, kad tikėjimas nėra priešingas protui. Jo mokymu, protas turi būti apšviestas malonės, kad galėtų pažinti tiesą. Šv. Jonas Henrikas Niumanas taip pat mokė, kad krikščioniškos dogmos istorijoje vystosi nekeisdamos savo esmės, tik giliau išreikšdamos tą pačią tiesą. Šventasis norėjo parodyti, kad krikščioniškų doktrinų plėtra turi tvirtą teologinį pagrindą, ir skleidė mintį, jog tikėjimu gyvendamas žmogus gali turėti kasdienį širdies į širdį dialogą su Kristumi.
Dėl šių naujų Bažnyčiai įžvalgų šv. Jonas Henrikas Niumanas skelbiamas Bažnyčios mokytoju.
Bažnyčios mokytojas – retenybė
Istorijoje buvo labai žymių šventųjų, tačiau ne visų jų vardai įrašyti į Bažnyčios mokytojų sąrašą. „Šv. Jonas Avilietis nėra labai populiarus šventasis, bet jis – pripažintas Bažnyčios mokytojas. Tačiau štai visiems žinomas šv. Pranciškus Asyžietis nepatenka į Bažnyčios mokytojų sąrašą. Taigi šiuo titulu nusakomas ne šventumas, o šventojo paliktas teologinis turinys. Šv. Pranciškus įkvėpė savo gyvenimo pavyzdžiu, tačiau jo teologinis palikimas labai mažas – keli laiškai, regula.
Taigi dažniausiai Bažnyčios mokytojais skelbiami tie, kurie yra palikę teologinių veikalų. Jeigu šventasis rašė mažai, jis tarsi nepatenka į šio titulo kategoriją. Bet tai nereiškia, kad jis yra mažiau šventas. Pavyzdžiui, Švč. Mergelė Marija ar šv. Juozapas nėra paskelbti Bažnyčios mokytojais, tačiau jie yra vieni iš labiausiai įkvepiančių šventųjų“, – apie titulų sampynas aiškina kunigas R. Urbonavičius.
Kunigas Robertas Urbonavičius. Šiluvos šventovės informacinio centro nuotrauka
Vakarų Bažnyčioje turbūt svarbiausi Bažnyčios mokytojai yra šv. Augustinas ir šv. Tomas Akvinietis. Šv. Augustinas pradėjo krikščionišką teologiją ir pažinimą apie Dievą, o šv. Tomas Akvinietis perėmė ir susistemino antikinę filosofiją, Aristotelio palikimą ir krikščioniškai pažvelgė į daugybę kitų klausimų. Šie du Bažnyčios mokytojai yra kertinės kolonos, be jų Katalikų Bažnyčios mokymas būtų skurdesnis.
Bažnyčios mokytojai tarsi riboženkliai parodo, kad esame tikrame dvasios kelyje, ir neleidžia pasiklysti tikėjimo laukuose.Iš 38 Bažnyčios mokytojų lietuviškai galime skaityti apie dvylikos iš jų knygas. „Daugiausia lietuvių kalba galime skaityti trijų karmelitų šventųjų veikalus: šv. Jėzaus Teresės Avilietės, kurios beveik visos knygos yra išverstos, šv. Kryžiaus Jono, kurio daug svarbių knygų yra išleista lietuviškai, ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės. Nežinau, kodėl būtent šios knygos išverstos į lietuvių kalbą – gal dėl populiarumo ar dėl to, kad karmelitai Lietuvoje yra aktyvesni. Taip pat turime kelias šv. Augustino, šv. Tomo Akviniečio, šv. Pranciškaus Salezo ir šv. Hildegardos Bingenietės knygas. Besidomintieji Bažnyčios mokytojų raštais knygas gali skaityti anglų arba kita populiaresne kalba“, – apie Bažnyčios mokytojų veikalų populiarumą Lietuvoje kalba kunigas R. Urbonavičius ir priduria, kad naujai skelbiamo Bažnyčios mokytojo šv. Jono Henriko Niumano lietuviškai skaityti dar neturime galimybės.
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė. Wikipedia.org nuotrauka
Ne kiekvienas gali skaityti ir suprasti tokią gilią teologinę literatūrą kaip šv. Augustino ar šv. Tomo Akviniečio. Todėl leidykloms neapsimoka leisti knygų, kurios nebus populiarios. Tačiau pašnekovas pabrėžia, kad skaityti Bažnyčios mokytojų literatūrą yra labai svarbu, nes kartais užtenka atsigręžti į senuosius autorius, ir pamatome, jog siekiame išrasti dviratį, kuris jau seniai išrastas.
Atrodytų, kodėl žmonėms turėtų būti įdomu, ką sakė šv. Augustinas ar šv. Hildegarda prieš tiek šimtmečių? Dvasininkas primena, kad šiais laikais žmonės linkę patys įsivaizduoti tikėjimo tiesas arba sekti populiariomis srovėmis, kurios neperteikia tikrojo mokymo, o Bažnyčios mokytojai tarsi riboženkliai parodo, kad esame tikrame dvasios kelyje, ir neleidžia pasiklysti tikėjimo laukuose.
Ateities Bažnyčios mokytojai
Turbūt įdomiausia Bažnyčios mokytoja yra šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė. Ji yra viena iš keturių moterų, kuriai suteiktas šis garbingas titulas. Dauguma Bažnyčios mokytojų yra palikę krūvas teologinių veikalų, o štai Teresė – tik savo dienoraštį ir keletą laiškų. Tačiau popiežius šv. Jonas Paulius II ją paskelbė Bažnyčios mokytoja ne dėl mokymo kiekybės, o dėl kokybės.
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės doktrina ir pagrindinis svarstymas buvo mažasis kelias, parodęs naują taką pas Dievą. Ji puoselėjo mintį, kad gyventi su Viešpačiu galima ne stengiantis, praktikuojant ar tobulinantis, bet pasitikint ir besąlygiškai atsiduodant Dievui: turiu leisti, kad Dievas mane vestų ir augintų. Teresė sukūrė tokį dvasinio gyvenimo kelią, kuris būtų prieinamas visiems, nepriklausomai nuo išsimokslinimo.
Popiežius Benediktas XVI. EPA-ELTA nuotrauka
Daug žmonių atvirai tebediskutuoja, kad Bažnyčios mokytoju turi būti pripažintas 2022 m. miręs popiežius Benediktas XVI.
„Manau, kad Benediktas XVI vertas Bažnyčios mokytojo titulo ir per 20–30 metų bus tokiu pripažintas. Benediktas XVI dar nėra paskelbtas šventuoju, o tai yra pirmoji sąlyga tapti Bažnyčios mokytoju. Pagal kanonines taisykles turi praeiti penkeri metai po žmogaus mirties, kad būtų pradėta kanonizacijos byla. Kaip ir šv. Jonas Henrikas Niumanas, Benediktas XVI sugebėjo šių laikų žmonėms perduoti didžiulį Bažnyčios mokymo paveldą“, – apie Šventojo Tėvo nuopelnus kalba kunigas R. Urbonavičius.
Diskusijos vyksta ir dėl popiežiaus šv. Jono Pauliaus II. Praėjo 20 metų nuo jo mirties, ir jis jau paskelbtas šventuoju. Šio asmens palikimas Bažnyčiai yra išties svarbus, todėl, pasak pašnekovo, jis atitinka Bažnyčios mokytojo titulo taisykles. Tačiau tam, kad žmogus būtų juo pripažintas, turi įvykti visas procesas: turi būti teikiama užklausa į Vatikaną, tada šaukiama komisija ir nagrinėjamas atvejis.
Bažnyčios mokytojai sugebėjo į senąsias tikėjimo tiesas, daugeliui pažįstamus dalykus pažvelgti nauju žvilgsniu. Jie – naujus takus pramynę mąstytojai, paskatinę susikurti tam tikras mokyklas, kurios vadovaujasi jų mintimis papildyta teologija. Pavyzdžiui, šv. Augustino mokykla seka ir dabartinis popiežius Leonas XIV, vienuolis augustinas ir šv. Augustino teologijos sekėjas.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Aurelija Plokštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
