Vyskupas emeritas J. Kauneckas: popiežius Pranciškus svajojo, kad Europa atgaus Dievo dvasią ir pakils

[intro_text content="Mirus popiežiui Pranciškui žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirgėte mirga įvairių žmonių prisiminimais ir komentarais apie šį ištikimą Kristaus tarną, Katalikų Bažnyčios vadovą, kuris anaiptol nebuvo visų mylimas, nebuvo patogus."] Labai svarbu išgirsti, kaip Šventąjį Tėvą prisimena artimiausi jo bendradarbiai – Bažnyčios vyskupai. Dienraščiui „Bernardinai.lt“ savo įžvalgas dėsto Panevėžio vyskupas emeritas JONAS KAUNECKAS. Gerbiamas vyskupe, dingstis Jus pakalbinti yra Jūsų feisbuko paskyroje paskelbta labai šilta ir jautri žinutė. Suprantu, kad ji gimė sužinojus apie popiežiaus Pranciškaus mirtį. Ne visai taip. Man paskambino iš Panevėžio laikraščio „Sekundė“ ir paprašė, kad papasakočiau, ką žinau apie popiežių Pranciškų – gal ryšių turėjau, gal nuotraukų. Aš tada nusijuokiau: „Ponia, argi svarbiausia nuotraukos, kuriose sėdžiu kur nors su Pranciškumi?“ Sakau: „Reikia galvoti, ką jis padarė pasauliui, kokius pėdsakus paliko – tai yra svarbiausia.“ Tada ir sėdau ieškoti jo kalbų Europos Parlamente, sakytų 2014 metais, vėliau 2016-aisiais, atsiimant Karolio Didžiojo, Europos vienytojo, medalį ir premiją. Taip atsirado tas mano įrašas feisbuke. [youtube embed=BBDWErj5SUU] Kokios popiežiaus mintys ten dėstomos? Po karo Europa buvo vienijama – Roberto Schumano ir kitų dėka, kad būtų vienybė, kad daugiau nebūtų kariaujama, nebūtų skriaudžiami vargingesni žmonės. Deja, labiausiai popiežius buvo susirūpinęs tuo, kad nebėra tokios Europos dvasios, vienybės ir deramo ryšio su Dievu. Europos Sąjungos Konstitucijos preambulėje buvo įrašytas žodis „Dievas“. O dabar jis išbrauktas. Dievo nereikia. Moralės nereikia. Gali žmonės gyventi kaip nori – ar būtinai reikalingos šeimos? Ir panašiai. Tai va, tie dalykai ypač jaudino popiežių Pranciškų, be abejo, ir mane jie labai jaudina. Todėl jis tiesiog dejavo: „Kas gi tau, Europa, atsitiko, kad tu tokia tapai? Juk tu įvairių menininkų, rašytojų, mokslininkų – tų, kurie gynė savo tėvynės laisvę, motina! Dabar tu tarsi nusisukai nuo visų. Kas gi tau, Europa, atsitiko?“ Taigi, šitaip dejavo popiežius atsiimdamas Karolio Didžiojo premiją. [caption id="attachment_1255703" align="alignleft" width="2560"] Popiežius Pranciškus su Acheno meru Marceliu Philippu per Karolio Didžiojo premijos jam įteikimo ceremoniją Vatikane 2016 m. gegužės 6 d. Pranciškus, dalyvaujant aukščiausiems ES pareigūnams, priėmė Karolio Didžiojo premiją, kurią nuo 1950 m. kasmet teikia Vokietijos Acheno miestas žmonėms, prisidėjusiems prie idealų, kuriais grindžiama Europa, puoselėjimo. EPA-EFE nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1255708" align="alignleft" width="2560"] Karolio Didžiojo premijos įteikimo popiežiui Pranciškui ceremonija Vatikane 2016 m. gegužės 6 d. Popiežius Pranciškus, dalyvaujant aukščiausiems ES pareigūnams, priėmė Karolio Didžiojo premiją, kurią nuo 1950 m. Vokietijos Acheno miestas kasmet skiria žmonėms, prisidėjusiems prie idealų, kuriais grindžiama Europa, puoselėjimo. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Kokie kiti klausimai jaudino popiežių Pranciškų? Vėliau jis kalbėjo, kad svajoja apie kitokią Europą, kurioje jauniems žmonėms didžiausias džiaugsmas bus kurti šeimas, auginti vaikus. Ištikimybė, o ne kokios problemos jam rūpėjo. Jis svajojo apie Europą, kurioje seni žmonės būtų gerbiami, kad nebūtų atliekos turtingiesiems. Jie visi yra brangūs, nes sudėjo savo jėgas į Europos Sąjungą – tai sakė popiežius. Prisimenu, kaip jis šnekėjo, girdėjau jo kalbą, kai jis atsiėmė premiją, kaip tik buvau įsijungęs internetą. Jis buvo nepaprastai susijaudinęs, tiesiog šaukė: „Svajoju, kad Europa ne tokia turi būti! Aš svajoju, kad Europa atgaus savo dvasią, savo sielą, kad Europa pakils!“ Štai tokios mintys man ypač įstrigo. [caption id="attachment_1255704" align="alignleft" width="2560"] Popiežius Pranciškus sako kalbą per Karolio Didžiojo premijos įteikimo jam ceremoniją Vatikane 2016 m. gegužės 6 d. Popiežius Pranciškus, dalyvaujant aukščiausiems ES pareigūnams, priėmė Karolio Didžiojo premiją, kuri nuo 1950 m. Vokietijos Acheno mieste kasmet skiriama žmonėms, prisidėjusiems prie idealų, kuriais grindžiama Europa, puoselėjimo. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Vyskupe, kaip manote, ar visada popiežiaus Pranciškaus žodžius išgirsdavo tie, kuriems jie buvo skirti? Galbūt ne visada, bet Pranciškaus žodžiai lieka istorijoje. Juk jie užrašomi ir kartkartėmis bus prisimenami, kad štai buvo netvarka Europoje. Juk dabar tikrai netvarka dėl moralės, šeimos, kitų dalykų. Labai daug netvarkos. Ačiū Dievui, kad popiežius į tai atkreipė dėmesį. Daug žmonių gal neišgirs, gal pasišaipys, nekreips dėmesio, bet visa tai lieka istorijoje. Tegul žmonės jaučia Bažnyčios išgyvenimą. Tegul jaučia, kad Bažnyčia nėra išvien su tais lengvabūdiškais dalykais. Bažnyčia kovoja už tikrąją šeimą, už tarpusavio meilę, už meilę vaikams, už troškimą turėti vaikų, juos auginti tikrais žmonėmis. Tokios yra Bažnyčios mintys, popiežius jas ir išsakė. Galų gale tai yra ne jo mintys – tai paties Dievo, paties Jėzaus Kristaus mintys. Juk Jėzus Kristus nori, kad visi žmonės siektų tik gėrio – ne naudos sau, malonumų, bet to, kas kelia žmogui dvasią.

Simboliška, kad popiežius mirė per Velykas. Kas yra Velykos? Prisikėlimas. O kokio Prisikėlimo labiausiai Dievas laukia? Kad žmonės pakiltų iš savo nuodėmių, kad būtų pasiryžę jose nebegyventi, kad siektų tik to, kas kilnu.

Simboliška, kad popiežius mirė per Velykas. Kas yra Velykos? Prisikėlimas. O kokio Prisikėlimo labiausiai Dievas laukia? Kad žmonės pakiltų iš savo nuodėmių, kad būtų pasiryžę jose nebegyventi, kad siektų tik to, kas kilnu. Juk Velykų metu skaitome šventojo apaštalo Pauliaus mintis: „Jeigu prisikėlėte su Kristumi, tai siekite tik to, kas aukštybėse.“ Taigi, tai pabrėžiama – tik to, kas aukštybėse, o ne kas žema. Vyskupe, jums teko dirbti prie įvairių popiežių. Kuo ypatingas buvo popiežius Pranciškus? Kokią žymę jis palieka Katalikų Bažnyčios istorijoje? Lieka jo susirūpinimas, kad Europa ir pasaulis turi atgauti dvasią, rūpintis ne vien kūnu, bet visų pirma dvasia. Tai, kad popiežius Pranciškus ypač tuo rūpinosi, tikrai liks istorijoje. Lygiai kaip popiežius Jonas Paulius II rūpinosi, kad žmonės nebūtų prislėgti neteisybių, okupacijų, kad nebijotų. Jis visą laiką šaukė: „Nebijokite! Nebijokite!“ Taigi, jis liko istorijoje toks – jo drąsinimas atvedė į tai, kad griuvo komunistinė sąjunga, žmonės pakilo į laisvę. Lygiai taip kviečia ir popiežius Pranciškus. Aš tikiu, kad didelei daliai žmonių tai pakelia dvasią. Galiu papasakoti kitą įspūdį, susijusį su popiežiumi Pranciškumi. Tai buvo tada, kai jis atvyko į Lietuvą ir kartu su vyskupais nuskubėjo į buvusius KGB rūmus, buvusį kalėjimą, kur buvo kankinami visi kovotojai su tarybų valdžia, žudomi partizanai. [caption id="attachment_1255614" align="alignleft" width="1920"] Popiežius Pranciškus Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje Vilniuje 2018 m. rugsėjo 23 d. Laimos Penek / Popieziausvizitas.lt nuotrauka[/caption] Jis nuėjo į kamerą, kur žmonės buvo šaudomi. Ten grindys padengtos stiklu, o po juo – sudžiūvęs kraujas. Kai kankino žmones, žudė, liejosi kraujas – taip ir liko po stiklu sudžiūvęs. Kai popiežius išėjo iš kameros su arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi, nuėjo prie Aukų gatvėje pastatyto paminklo, kryželio, ir pradėjo melstis: „Mano Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?“ Jis, galima sakyti, dejavo Lietuvos vardu. Ir, žinote, kas tada man atsitiko? Aš verkiau. Aš daugybę kartų turėjau eiti į tuos rūmus tardymų ir niekada neverkiau, niekada neašarojau – nė ašarėlė nenuriedėjo. O tada, kai popiežius taip meldėsi, aš verkiau. Kodėl verkiau? Aš mačiau – Gedimino prospektas pilnas žmonių, Lukiškių aikštė pilnutėlė... Ir galvojau: „Dieve mano, kai aš ėjau čia į tardymus, ėjau vienas. Aš šypsojausi, nebijojau, bet ar tada pagalvojau, kad bus šitaip, kad čia popiežius, Bažnyčios galva, atvažiuos, kad tiek žmonių prisirinks jo pagerbti? Ne, Dieve, aš to nesitikėjau, todėl negaliu susilaikyti, aš verkiu.“ [caption id="attachment_1255613" align="alignleft" width="1920"] Popiežius Pranciškus meldžiasi prie paminklo Lietuvos laisvės gynėjams Vilniuje, prie buvusių KGB rūmų, 2018 m. rugsėjo 23 d. Laimos Penek / Popieziausvizitas.lt nuotrauka[/caption] Ten sėdėjo mano pažįstami buvę politiniai kaliniai, partizanai. Su jais dažnai bendraudavau. Deja, tą kartą negalėjau prie jų prieiti pakalbėti, nes man tiesiog užgniaužė gerklę. Negalėjau žodžio ištarti. Dar vienas su popiežiumi Pranciškumi susijęs dalykas man ypač įstrigo – kai jis pagerbė mūsų kankinius ir kai vėliau jaunimui prie Vilniaus arkikatedros pasakė: „Neužmirškite savo šaknų. Neužmirškite, kiek jūsų protėviai iškentė! Neužmirškite šaknų ir dabarties negriaukite, ieškodami sau malonumų.“ Tai man ypač įstrigo susitikime su popiežiumi Pranciškumi. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Vytautas Markevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama