Žemės diena su M. Čepuliu: „Kuo labiau smirdi žmonėms, tuo labiau kvepi žvėrims“

[intro_text content="Balandžio 22-ąją minime Žemės dieną – progą sustoti ir pažvelgti, kas mus supa. Lietuvos gamta – ne tik žalios girios, skaidrios upės ar spalvingi saulėlydžiai. Ji pilna gyvybės, įdomybių ir net egzotikos."]

Apie tai, kodėl norint pažinti mišką reikia būti nematomam, negirdimam ir smirdinčiam, Vytauto Didžiojo universiteto akademinio jaunimo mokslinės draugijos (AJMD) „Modusas“ rengtame renginyje pasakojo gamtos fotografas, ornitologas, laidų vedėjas ir knygų autorius MARIUS ČEPULIS.

Jo akimis, Lietuva – gražesnė už atogrąžas, o gamtos stebėjimas – menas, kantrybė ir begalinė meilė.

Smirdintis pėdsekys

Pastebėti M. Čepulį gamtoje labai sunku. Jis dažniausiai būna užsimaskavęs. „Eidamas prie žvėrių turi būti nematomas, negirdimas ir neužuodžiamas. Žvėrims nėra labai svarbu visiškai tavęs nematyti, tačiau reikia neišsiskirti iš aplinkos. O svarbiausia – kad jie tavęs neužuostų.

Kaip tai padaryti? Vėjo kryptis padeda paslėpti kvapą, bet dar svarbiau nesiprausti muilu, šampūnu, nesikvėpinti kvepalais, dezodorantais. Kuo labiau smirdi žmonėms, tuo labiau kvepi žvėrims. Jiems labiau nepatinka švaraus žmogaus kvapas“, – apie savo pasiruošimą eiti į gamtą pasakojo fotografas.

Galbūt tema ir nemaloni, bet išmatos yra vienas pagrindinių informacijos šaltinių miške. Pasak M. Čepulio, norėdamas sekti gyvūno pėdomis, turi stebėti būtent jas. Taip pat svarbūs pėdsakai yra nulaužtos ar pagraužtos šakelės. Ornitologas minėjo, kad norėdamas pažinti mišką žmogus turi ten praleisti maždaug pusę metų – tada pradedi ne tik pažinti, bet ir jausti. Vos atvažiavęs į gamtą M. Čepulis žino, kad stumbrai laikysis štai šitame pakraštyje, elniai miegos šitoje pelkėje, o čia šernai vesis vaikus.

[caption id="attachment_1255283" align="alignleft" width="2048"] Mariaus Čepulio fotografija[/caption] [caption id="attachment_1255292" align="alignleft" width="2048"] Mariaus Čepulio fotografija[/caption] [caption id="attachment_1255290" align="alignleft" width="2048"] Mariaus Čepulio fotografija[/caption] [caption id="attachment_1255278" align="alignleft" width="2048"] Mariaus Čepulio fotografija[/caption]

Fotografo teigimu, didžioji dalis gamtos fotografijos yra patirtis, o pati nuotrauka – tik viena tūkstantoji sekundės.

Esminė M. Čepulio darbo dalis yra tykoti, bet ne visada viskas taip sudėtinga. Pasak gamtininko, elnius galima privilioti baubimu. Jis nuo stalo paėmė vamzdį primenantį įrankį, priglaudė jį prie burnos ir subaubė. Garsas buvo šaižus, žemas, net truputį baugus ir tikrai priminė elnio baubimą. Pasirodo, žmonės baubimo čempionatuose moka pavaizduoti seno patino, jauno elnio skleidžiamus garsus ir net galėtų juos mėgdžioti pagal metus. M. Čepuliui tokio lygio pasiekti dar nepavyko, bet su elniais susišnekėti žinių pakanka.

„Dažniausiai imituoju jauno ir kvailo elnio balsą, kuris sunervintų kitus patinus, ir jie ateitų pažiūrėti, kas toks baubia. Jei eidamas mišku sukeli garsą, pavyzdžiui, užmini šaką, turi iš karto parodyti, kad esi elnias, ir į situaciją reaguoti lengvai subaubdamas. Tada žvėrys mano, kad esi savas“, – pasakojo M. Čepulis ir pridūrė, kad elniai baubdami numeta ketvirtadalį savo kūno svorio. Jis juokavo, kad tai pati geriausia dieta.

Gulbės maskuotė kartą labai gerai veikė. Vienos mane mušė, nes manė, kad esu paukštis. Kitos, kurios buvo skriaudžiamos alfa patinų, šliejosi prie manęs, nes aš buvau stipriausias gulbinas.

Paukščiai labai gerai mato, todėl juos fotografuoti sunku – reikia tykoti. Ornitologas statosi slėptuvę ir joje sėdi penkiolika valandų nevalgęs, negėręs ir nesinaudodamas tualetu. Anot jo, kartais per tą laiką nieko įdomaus neįvyksta, bet būna akimirkų, per kurias atsitinka labai daug kas, ir jos viską atperka.

Fotografas slepiasi ne tik slėptuvėje – kartais jis sulenda į šieno kupetą, užsimaskuoja kaip žolių kupstas arba apsimeta gulbe. „Gulbės maskuotė kartą labai gerai veikė. Vienos mane mušė, nes manė, kad esu paukštis. Kitos, kurios buvo skriaudžiamos alfa patinų, šliejosi prie manęs, nes aš buvau stipriausias gulbinas“, – apie maskuotės meną pasakojo M. Čepulis.

[caption id="attachment_1255280" align="alignleft" width="2048"] Gamtos fotografas Marius Čepulis, užsimaskavęs kaip gulbė. Mariaus Čepulio jaunesniojo fotografija[/caption] [caption id="attachment_1255286" align="alignleft" width="2048"] Gamtos fotografas Marius Čepulis. Mariaus Čepulio jaunesniojo fotografija[/caption] [caption id="attachment_1255276" align="alignleft" width="2560"] Gamtos fotografas Marius Čepulis. Mariaus Čepulio jaunesniojo fotografija[/caption]

Lietuvoje yra vietų, kur žmonės nėra įkėlę kojos. Ten karaliauja gamta. Norėdamas įamžinti žmogaus nepaliestą grožį fotografas sykį pasistatė slėptuvę. „Miegu palapinėje ir girdžiu, kaip naktį kažkas šalia krebžda. Pašviečiu prožektoriumi – aštuoniolika akių spokso į mane. Šernai atėjo pažiūrėti, kas aš toks“, – baugia akimirka dalijosi pašnekovas.

Lietuva geriau už atogrąžas

Gamtininkas iš visos širdies tiki, kad Lietuvos gamta yra pati gražiausia. Neseniai lankęsis Kosta Rikoje jis palygino Lietuvos gamtą su egzotiniais kraštais. Atsakymas – laimi Lietuva.

„Pas mus gamtoje yra be galo daug spalvų, bet mes prie jų esame taip pripratę, kad nepastebime. Džiunglėse pamatysime aštuoniolikos atspalvių žalią spalvą, bet gėlių ten nėra arba jos labai mažos. Pas mus žydi žibutės, šilagėlės, scylės – tuo metu mėlynuoja visos kapinės. Skirtingais metų laikais spalvos vis keičiasi. Kituose kraštuose yra sausasis bei šlapiasis periodai, ir ten arba viskas išdžiūvę, arba žalia. O pas mus vasarą didžiuliai plotai smaliukių, orchidėjų ar viržių nusidažę rožine spalva. Ruduo žavi visai kitokia spalvų gama“, – Lietuvos grožį piešė ornitologas.

Įsivaizduojant džiunglių garsus, mintyse iškyla vaizdinys su čiulbančiais paukščiais, šūkaujančiomis beždžionėmis ir riaumojančiomis didžiosiomis katėmis, tačiau, pasak fotografo, Lietuvos miškuose yra gerokai daugiau garsų nei atogrąžose.

„Pas mus labai garsiai gieda paukščių chorai. Tokio triukšmingo ryto džiunglėse negirdėti. Bet svarbus ir žmonių požiūris. Dažniausiai jiems patinka giedantys paukščiai, bet neįsivaizduojate, kiek gaunu žinučių: „Mariau, ką man daryti, kaip atsikratyti lakštingalos? Atsikrausčiau į kaimą ir neįmanoma miegoti per tuos paukščius.“ Tiesą pasakius, paukščių balsų yra daug mažiau, ir kasmet jų mažėja, nes mažėja paukščių“, – nerimą dėl sparnuočių populiacijos reiškė M. Čepulis.

[caption id="attachment_1255277" align="alignleft" width="2048"] Mariaus Čepulio fotografija[/caption] [caption id="attachment_1255279" align="alignleft" width="2048"] Mariaus Čepulio fotografija[/caption] [caption id="attachment_1255289" align="alignleft" width="2048"] Mariaus Čepulio fotografija[/caption] [caption id="attachment_1255281" align="alignleft" width="2048"] Mariaus Čepulio fotografija[/caption]

Lietuva yra tarsi Marijos žemė. Pasak fotografo, atrodo, kad Marija atsisėdo ir sijonu saugo Lietuvą nuo audrų: „Aš priklausau audrų gaudytojams. Mes kiekvieną dieną stebime žemėlapius ir matome, kai ateina audra – štai ji jau Lenkijoje, jau laukiame, kada pasieks mus, kada galėsime gražių nuotraukų padaryti, bet ties Lietuvos siena šnai apsisuka ir nueina į Baltarusiją ar Latviją.“

Vaikščiodamas Kosta Rikoje fotografas suprato, kad Lietuvoje saulėlydžiai ir saulėtekiai taip pat gražiausi: „Tropikuose saulė op ir pakyla į viršų. Nespėjai nė žingsnio žengti, ir jau to romantiško apšvietimo nebėra. O pas mus saulė kyla palengva, grakščiai, neskubėdama, viskas parausta. Grožėtis galime valandą prieš saulėtekį, valandą po saulėtekio.“

Lietuvos miškuose – meškos ir papūgos

Daugiausia gyvybės miške yra ne sodintuose medžiuose, ne samanose, o negyvojoje medienoje. Čia – gyvasties šaltinis. Miške, kuriame medžiai krituoliai neišrenkami, yra daugiau rūšių gyvybės.

Vilniuje atsisėdi Belmonte, geri kavutę ir stebi, kaip lašišos plakasi. Nedideliame upės plote, 200 metrų atstumu, yra 54 lašišų lizdai. Tačiau mes norime visas upes sugadinti ir padaryti taip, kad būtų galima plaukioti laiveliais.

„Žmonių meilė gamtai atsiskleidžia, kai jie sako norintys turėti mišką, bet jis turi būti iššluotas, sutvarkytas, su takeliais, uogytėmis, grybukais, kad nukritęs medis būtų pavilktas į šoną, kad netrukdytų praeiti“, – apie klaidingą žmonių suvokimą kalbėjo M. Čepulis.

Lietuvoje yra neįtikėtinai daug upių ir upelių – galima suskaičiuoti apie 30 tūkstančių. Jie labai gražūs – skaidrūs, vingiuoti ir kalnuoti. Be to, Lietuvoje, Vilniuje, neršia lašišos. „Kažin ar pasaulyje yra bent viena sostinė, kurioje nerštų lašišos. O Vilniuje atsisėdi Belmonte, geri kavutę ir stebi, kaip lašišos plakasi. Nedideliame upės plote, 200 metrų atstumu, yra 54 lašišų lizdai. Tačiau mes norime visas upes sugadinti ir padaryti taip, kad būtų galima plaukioti laiveliais. Tada lašišų bus mažiau arba visai nebebus, bet juk svarbiau valtimi pasiplaukioti“, – ironizavo M. Čepulis.

[caption id="attachment_1255291" align="alignleft" width="2048"] Mariaus Čepulio fotografija[/caption] [caption id="attachment_1255284" align="alignleft" width="2560"] Gamtos fotografas Marius Čepulis. Mariaus Čepulio jaunesniojo fotografija[/caption]

Lietuvoje yra meškų, ir jų bus daugiau, prognozavo gamtininkas. Apie tūkstantį gyvena Estijoje. Meškos plinta iš Šiaurės, ne iš Baltarusijos, pabrėžė jis. Lokių labai bijoti nereikia, bet pravartu žinoti, ką daryti sutikus žvėrį.

„Meška bėga 50 kilometrų per valandą greičiu, lipa į medį taip sparčiai, kad žmogus nespės net rankos uždėti ant pirmos šakos. Išmintingiausia pasitraukti. Reikia būti didesniam – iškelti rankas į viršų, užsidėti kuprinę ant galvos. Jeigu esi gana didelis ir stambus, gali rėkti. Padeda ir specialus pipirinis balionėlis“, – patarė fotografas.

Lietuvą aplanko ne tik meškos. Kramerio papūgos pas mus sutinkamos kiekvienais metais. Ornitologas pasakojo, kad jos peri Lenkijoje, šimtatūkstantinė populiacija yra Didžiojoje Britanijoje, trijų rūšių papūgos gyvena ir peri Vokietijoje. Lietuvoje šie sparnuočiai dar neperi, bet gali būti, kalbėjo M. Čepulis, kad ateityje inkilėlius kelsime ne varnėnams, o krameriams ir kalitoms.

Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama